Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Traukinys, kurio numeris 40044, paskutinę minutę vis dėlto paliko Paryžių, tačiau nuvažiavo netoli. Maždaug už dešimties kilometrų nuo miesto jis sustojo „dėl mechaninio gedimo“. Pasak prancūzų geležinkelininkų, to priežastis buvo smarkiai perkrauti vagonai. Traukiniui vėl pajudėjus, lokomotyvas staiga sugedo Onė mieste už Paryžiaus ir daugiau nepajudėjo, kol nepasirodė laisvoji Prancūzijos armija. Rozei Valan ir prancūzų geležinkelininkams pavyko. Išskyrus porą paslaptingai dingusių dėžių, beveik visa kolekcija nenukentėjo. Vėliau, remiantis Valan knyga „Meno frontas“ ( Le fronte de l’art ), apie tai sukurtas Holivudo filmas „Traukinys“. Filme traukinį sustabdo pasipriešinimo judėjimo narį vaidinantis Bertas Lankasteris (Burt Lancaster). Prieš mirtį blogasis personažas, meno manijos apsėstas vokiečių pulkininkas ištaria: „Grožis priklauso tam, kas sugeba jį įvertinti.“ 17

1944 m. žiemą sunkvežimių vilkstinė sunkiai judėjo stačiu ir pavojingu keliu į senąją druskos kasyklą už Austrijos kaimo Altauszės. Juose pūpsojo Adolfo Hitlerio inicialais pažymėtos dėžės. Kolona buvo viduryje Auszėerlando, natūralios tvirtovės, kuri iškilo iš žemės gelmių prieš 80 milijonų metų susidūrus Europos ir Afrikos tektoninėms plokštėms. Alpių viršūnėms būdinga šviesiai pilka klintis kadaise susiformavo priešistorinės jūros dugne. Dabar ši vieta tapo paskutine nacistų tvirtove, paslėpusia vertingiausią jų grobį. Kalno šlaitą aplink kasyklą dengė penkių metrų storio pusnys. Nedidelė kareivių, inžinierių, kasyklos darbininkų ir konservuotojų armija dirbo kasykloje kelis mėnesius.

Jie atvyko į apsnūdusį Alpių kaimą netrukus po to, kai vieną saulėtą 1943 m. dieną kasyklą inspektavo austrų meno istorikas Herbertas Zaiberlis (Herbert Seiberl). Jis specialiu traukinuku nusigavo beveik du kilometrus į kasyklos gelmę kalno viduje.

Zaiberlis stropiai pasižymėjo temperatūrą ir oro drėgnumą. Vaikštinėdamas plačiai išsiraizgiusiais tuneliais staiga aptiko radinį. Katalikai kasyklos darbininkai ketvirto dešimtmečio pradžioje pastatė šventajai Barborai skirtą koplyčią. III a. tėvas jai nukirto galvą dėl krikščioniško tikėjimo. Po egzekucijos grįžtantį tėvą nutrenkė žaibas. Šventoji Barbora rūpinosi visais, kuriems grėsė staigi mirtis, taip pat ir kalnakasiais.

Prie altoriaus Zaiberlis aptiko aliejiniais dažais nutapytą šventosios paveikslą. Jis ten kabojo nuo tada, kai buvo pastatyta koplyčia. Iš pažiūros paveikslas atrodė visiškai nepaveiktas aplinkos. Paprastoje kasykloje drėgmė būtų greitai jį sunaikinusi, tačiau Zaiberlis nustatė, kad druska sienose absorbavo skysčius ir užtikrino kasykloje nuolatinę oro drėgmę.

Zaiberlis iš karto suprato atradęs puikią slėptuvę Austrijos muziejų kolekcijoms, kurioms įsiveržus Vakarų sąjungininkams iš Italijos grėsė bombardavimo pavojus. Zaiberlio pranešimas apie druskos kasyklą netrukus pateko į aukštesnius Trečiojo reicho sluoksnius ir pasiekė Adolfą Hitlerį, nusprendusį panaudoti kasyklą savo Linco kolekcijai.

Tai, kad visa Vokietija tapo pažeidžiama sąjungininkų bombonešių, kėlė nerimą dėl kolekcijų saugumo. 1943 m. Linco kolekcija saugota keliose skirtingose saugyklose: Miunchene, Noišvanštaino pilyje ir Dresdene. Visos laikytos potencialiais taikiniais.

1943 m. pabaigoje Hitleris įsakė visas kolekcijos dalis suvežti į Altauszę arba Dorą, kaip slapta buvo vadinama ta vieta. Po 1 000 metrų storio klintimi ir druskos sluoksniu meno kūriniai turėjo būti nepasiekiami, net jei kalną imtų bombarduoti visas sąjungininkų oro laivynas.

Po žeme atsidūrė ne tik Hitlerio muziejus. 1943 m. Vokietija pralaimėjo mūšį dėl dangaus. Liuftvafė buvo nugalėta ir Vokietija nebegalėjo apginti savo pramonės. Vis daugiau karinės gamybos buvo perkeliama po žeme. Oilengebirgo kalnuose dabartinės Lenkijos teritorijoje daugiau nei 10 000 vergų iš Aušvico sprogdino uolas ir statė didžiulį karinį kompleksą po žeme. Konštaine požeminiame „Mittelwerk“ vokiškų raketų fabrike su gyvybe atsisveikino 20 000 žmonių. Nors ir buvo bombarduojama, už nacistinės Vokietijos ginkluotę atsakingam Albertui Špėrui pavyko daugiau nei dukart padidinti tankų, lėktuvų ir povandeninių laivų gamybą.

Altauszė buvo ne vienintelė meno kūrinių saugykla paversta kasykla. Kolekcijos iš Vokietijos muziejų buvo evakuojamos nuo karo pradžios. 1940 m. bomba pataikė į Pergamo muziejų Berlyne. Tai buvo žadintuvo skambutis muziejams, manantiems, kad Vokietijos miestai yra nepasiekiami. Iš pradžių daug Berlyno kolekcijų suvežta į nacistų aplink miestus pristatytus didelius gynybinius bokštus. Į viduramžių pilis panašiuose betoniniuose bokštuose tilpo 30 000 žmonių, šie bokštai buvo laikomi atspariais bet kokiam antskrydžiui. Vis dėlto dauguma kolekcijų evakuotos ir paslėptos, pavyzdžiui, didelėje Tiuringijos Merkers kasykloje tik tada, kai nacistai suprato, kad miestas pateks Raudonajai armijai į rankas. Per bombardavimą nukentėjus Berlyne įsikūrusiam Centriniam bankui ten atvežti ir Vokietijos aukso rezervai. Vis dėlto daug kas liko Berlyne: karaliaus Priamo aukso lobis, Pergamono altorius ir šimtai paveikslų bei skulptūrų, paliktų likimo valiai mieste, kuris netrukus virto karo frontu.

Linco kolekcija rūpintasi daug labiau nei nacionalinėmis. Parengiamieji darbai Altauszėje pradėti dar 1943 m. Kasyklos viduje sudėtos medinės grindys ir sukonstruotos dirbtuvės. Vidinėse patalpose palei sienas sumontuoti dideli mediniai stovai, kad tilptų kartais net kelių metrų aukščio paveikslai. Kai kuriose vietose stovai buvo trijų aukštų.

Dėl puikių sąlygų kasykloje meno kūrinius buvo galima saugoti dešimtmečius, o jei reikėtų, ir šimtmečius.

1944 m. sausį į Altauszę atvyko pirmieji kūriniai. Dėl dviejų kalnų perėjų ir stataus kelio patekti čia žiemą buvo beveik neįmanoma. Kai sunkvežimiai nebegalėjo važiuoti, meno kūriniai tempti jaučiais ir net tankais. Pirmaisiais metais atkeliavo 1 687 paveikslai iš Fiurerio rūmų Miunchene ir 922 dėžės iš Noišvanštaino, 1944 m. rudenį – Gento altorius. Speciali patalpa sukonstruota brolių van Eikų šedevrams. Į Altauszę buvo vežami ir vokiečiams traukiantis pagrobti kūriniai, pavyzdžiui, Mikelandželo „Briugės Madona“. 1944 m. rugsėjo pradžioje, kai buvo likusios vos kelios dienos iki britų pajėgoms išvaduojant Briugę, vokiečių kareiviai įsibrovė į miesto katedrą ir ant purvino čiužinio išsitempė Mikelandželo sukurtą marmurinę statulą.

Į Altauszės gelmę vežtos Hitleriui priklausančios skulptūros, gobelenai, antikvariniai dirbiniai, knygos ir nuo rūdijimo saugančiais taukais ištepti šarvai ir ginklai.

Paskutiniai kūriniai pasirodė likus vos porai savaičių iki kapituliuojant nacistinei Vokietijai.

Galiausiai į kasyklą 1945 m. balandžio 10 d. įneštos aštuonios didelės dėžės, pažymėtos Vorsicht – Marmor – Nicht stürzen! (Atsargiai! Marmuras! Nemėtyti!). Iš tiesų viduje slėpėsi kai kas gerokai baisiau už itališką marmurą. Kiekvienoje dėžėje buvo po 500 kilogramų nesprogusių sąjungininkų bombų.

Adolfas Hitleris pats domėjosi Linco projektu iki pat pabaigos. 1945 m. sausio 26 d. Hitleris paprašė Martino Bormano sudaryti kolekcijos sąrašą. Ką tik buvo žlugęs paskutinis vokiečių bandymas pakreipti karą kita linkme – Ardėnų kontrpuolimas, po kurio atsivėrė kelias invazijai į Vokietiją sausuma. Tą patį sausį neatlaikė frontas Lenkijoje ir Raudonosios armijos pasirodymas Berlyne tapo tik laiko klausimu. Po poros savaičių, vasario 13 d., Hermanas Gysleris po reicho kanceliarija pastatė Hitleriui Linco modelį. Modelis buvo kuriamas visą karą.