Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

1943 m. vasarą į Europą atvyko pirmasis kultūros paminklų, dailės ir archyvų programos narys. Harvardo profesorius, antikos specialistas Meisonas Hamondas (Mason Hammond) išsilaipino su sąjungininkų pajėgomis Sicilijoje. Tuo metu programa žengė pirmuosius žingsnius ir Hamondas buvo bene vienintelis jos narys. Jis iš karto ėmėsi gelbėti italų kultūros paveldo nuo savo paties ginklo brolių. Ką tik atvykę kareiviai buvo pradėję rinkti „suvenyrus“ ir rašinėti savo vardus ant marmurinių kolonų.

Invazinėms pajėgoms vadovavo generolas Patonas, jis garsėjo beatodairiškais kariniais manevrais. Patonas įsikūrė karališkuosiuose rūmuose Palazzo dei Normanni Palerme, tačiau dėl jam nepatinkančio senojo stiliaus pareikalavo pinigų remontui. Laimė, prašymas nebuvo patenkintas.

Vakarų sąjungininkų generolai nebuvo taip apsėsti meno kaip jų kolegos vokiečiai. Iniciatyvą įsteigti MFAA lėmė įvairių organizacijų lobistinė veikla, pavyzdžiui, Amerikos gynybos Harvardo grupė ( American Defense Harvard Group ). Išsilavinusių žmonių grupuotė, siekusi remti galimą amerikiečių indėlį kare, suformuota 1940 m., kritus Paryžiui.

Nors dauguma manė, kad JAV įsitraukimas į karą yra tik laiko klausimas, 1941 m. japonų įvykdytas Perl Harboro užpuolimas buvo šokas, nes tai vyko Amerikos žemėje.

Rytinę pakrantę gąsdino vokiečių povandeniniai laivai, skandinantys krovininius laivus. Šiandien gali pasirodyti keista, bet 1941 m. JAV muziejų vadovai baiminosi, kad Manhatanas netrukus bus pradėtas bombarduoti. Dėl to muziejai, tokie kaip „MoMa“, Metropoliteno muziejus ir Nacionalinė meno galerija Vašingtone, ėmė evakuoti savo kolekcijas į šalies gilumą.

Sunerimę mokslo žmonės ir muziejų vadovai kėlė klausimą, kaip amerikiečių invazija paveiks Europos kultūros paveldą. Klausimas darėsi vis aktualesnis, kai 1942-aisiais, praėjus mažiau nei metams nuo Perl Harboro, amerikiečių pajėgos išsilaipino Šiaurės Afrikoje. Visi sutarė, kad apsaugos projektas veiks efektyviausiai, jeigu jis bus ne civilinės organizacijos, o reguliariosios armijos dalis. Pavasarį pradėta ieškoti kandidatų, kurie išmanytų antikos istoriją ir mokėtų elgtis su šautuvu, o tai anaiptol nebuvo taip paprasta. Metropoliteno muziejaus vadovo Frensio Henrio Teiloro (Francis Henry Taylor) kandidatūra atmesta dėl pernelyg apkūnaus stoto. Pasirodė paprasčiau ieškoti specialistų iš jau tarnavusių armijoje ir pirmiausia pasirinktas Meisonas Hamondas.

Amerikos gynybos Harvardo grupė ( American Defense Harvard Group ) pradėjo sudaryti reikšmingų Europos kultūros paminklų, kuriuos buvo svarbu apsaugoti, sąrašus. Jiems padėjo išeiviai iš Europos Sigrid Undset (Sigrid Undset) ir Žoržas Vildenšteinas.

Kai 1943 m. birželį prezidentas Ruzveltas formaliai paskyrė Hamondą vadovauti šiai užduočiai, jis jau buvo Europoje. Rudenį Hamondas sulaukė pastiprinimo – dvylikos karininkų, tarp jų ir kelių britų.

Viena svarbiausių grupės užduočių buvo informuoti savo pajėgas apie vertingų paminklų ir meno lobynų vietas, kad šios kiek įmanoma vengtų mūšių tose teitorijose.

Nors prezidentas Ruzveltas pažadėjo popiežiui, kad Vatikanas nenukentės, vyriausiasis sąjungininkų vadas Eizenhaueris visai netroško riboti taktinių savo galimybių. Bombonešių įgulos turėjo detalius svarbiausių paminklų žemėlapius, tačiau į Vatikaną vis tiek pataikė kelios atsitiktinės bombos. Sąjungininkų pajėgoms įžengus į Apeninų pusiasalį, MFAA užplūdo pranešimai apie saviškių vykdomą plėšikavimą ir vandalizmo aktus.

Eizenhaueris, gyvendamas dailiame XVIII a. karalių medžioklės namelyje Kazertoje, užmušė žiurkę trimis pistoleto šūviais. Neigiami atsiliepimai 1943 m. gruodį galiausiai privertė ir Eizenhauerį išsiųsti pirmą įsakymą, įpareigojantį Vakarų sąjungininkų armijas saugoti kultūros paminklus. Vis dėlto įsakymas buvo labai aiškus vienu aspektu: „Mes esame įpareigoti gerbti kultūros paminklus, kiek tik tai leidžia karas. Tačiau jei reikia rinktis, ar būtinybę sugriauti garsų pastatą, ar mūsų vyrų gyvybę, tada gyvybė yra daug svarbesnė ir pastato turi nelikti.“ Mažiau nei po dviejų mėnesių iki pamatų sugriautas Monte Kasinas. MFAA teko kovoti du karus: vieną su karine biurokratija, antrą su vokiečių armija. MFAA nariai turėjo žemiausią karinį laipsnį visoje armijoje, todėl galėjo tik patarti, o ne tiesiogiai įsakyti saugoti kultūros paminklus. Vis dėlto po Eizenhauerio įsakymo gruodį pagarba grupės darbui smarkiai padidėjo. Gerokai griežtesnė tapo ir karinė disciplina.

Nors Italijoje buvo tik apie dvylika MFAA vyrų, manoma, kad jie suvaidino labai svarbų vaidmenį, taip pat ir kaip patarėjai. MFAA aprūpino fronto pajėgas ir oro laivyną patogiais ir aktualiais „kultūros žemėlapiais“.

Oro pajėgose miestai buvo skirstomi į tris kategorijas: 1) miestai, kurių negalima bombarduoti jokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, Roma, Florencija ir Venecija; 2) miestai, kuriuos galima bombarduoti, jei tai būtina, tarkim, Ravena, Urbinas ir Spoletas; 3) miestai, kurie bus bombarduojami, pavyzdžiui, Piza ir Paduva.

Šiaurės Italijoje MFAA užduotys dar išsiplėtė. Ką tik prisijungęs Jeilio meno specialistas Dinas Keleris (Deane Keller) iš karto ėmėsi gelbėti ir restauruoti tai, kas liko iš Kampo Santo freskų Pizoje.

Kiti MFAA karininkai kartu su Vakarų sąjungininkų pajėgomis 1944 m. birželį traukė į Romą ir, dideliam savo džiaugsmui, pamatė, kad miesto kolekcijos beveik išvengė vokiečių plėšikavimo. Vis dėlto MFAA nariai susidūrė su italų intendantų nepasitikėjimu, nes Vokietijos propaganda buvo paskleidusi gandus, kad tikrasis organizacijos tikslas yra išgabenti italų kultūros paveldą anapus Atlanto.

Italijoje MFAA tapo vis geriau organizuota, nors grupei visą karą teko kęsti personalo ir išteklių stygių. 1944 m. vasarą MFAA turėjo tik kiek daugiau nei dvylika vyrų, o Vakarų sąjungininkų armijos gretose kovojo milijonai kareivių. Vis dėlto Italijoje įgyta patirtis pasirodė neįkainojama, nes čia buvo tik maža dalelė to, kas laukė. Kai 1944 m. liepos 4 d. buvo išvaduota Florencija, Prancūzijoje jau veikė naujas frontas. Ten MFAA karininkai pamatė tikruosius nacistų plėšikavimo mastus. Apie arizavimą jau žinota, kai kurios jo aukos sugebėjo pabėgti į JAV, tačiau grobstymo apimtys vis tiek nustebino sąjungininkus.

Pirmasis MFAA narys architektas Benselas Lefaržas (Bancel LaFarge) atsidūrė Prancūzijoje praėjus vos savaitei po D dienos ir pamatė, kad čia buvo griaunama visai kitaip nei Italijoje. Kane Lefaržas išvydo mėnulio peizažą. Du trečdaliai miesto buvo visiškai sunaikinti per Vakarų sąjungininkų vykdytą bombardavimą prieš išsilaipinant. Atvykęs į kaimus, Lefaržas rado nenukentėjusias viduramžių bažnyčias, bet jau kitą dieną jos lėkė į orą, nes bokštuose slėpėsi vokiečių snaiperiai.

Netrukus Lefaržui draugiją palaikė ir kiti MFAA vyrai, taip pat Džeimsas Rorimeris (James Rorimer) ir Robertas Pouzis, iš karto pradėję žymėti kultūros paminklus. Retai kada galėdami pastatyti sargybinius, MFAA nariai buvo sukūrę efektyvią svarbių vietų apsaugos nuo plėšimo ir sugriovimų metodiką. Iš pradžių naudoti ženklai, skelbiantys, kad vieta turi kultūrinę vertę, nieko neatbaidė, todėl jie ėmė žymėti tokias vietas aptverdami balta juosta, įspėjančia apie minų pavojų.

Deja, tai nepadėjo Sen Mišelyje. Tūkstančiai laisvų amerikiečių kareivių traukė pailsėti nuo mūšių fronte į garsiąją salą su viršūnę puošiančiu į pyragaitį panašiu viduramžių vienuolynu. Atsipalaidavimas dažnai reikšdavo nusigėrimą iki sąmonės netekimo ir muštynes. Kruvini mūšiai Normandijoje buvo nepaprastai sunkūs abiem pusėms. Per pirmuosius tris mėnesius nuo invazijos žuvo, buvo sužeisti arba dingo be žinios 200 000 Vakarų sąjungininkų karių.