Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Marmurinė Cvingerio rūmų salė Dresdene buvo pilnutėlė aukšto rango nacistų ir muziejų vadovų, suvažiavusių iš visos Vokietijos pagerbti išėjusiojo. Pasirinkta tam tikra prasme simbolinė vieta. Rūmai buvo ką tik išpuošti iš karališkųjų rūmų Varšuvoje pagrobtais sienų apkalais, grindimis ir paveikslais.

Adolfas Hitleris pagerbė vyriausiąjį savo muziejininką valstybinėmis laidotuvėmis. Tai rodė, kokią karjerą Hansas Posė padarė nacistinėje Vokietijoje: nuo išmesto muziejaus vadovo iki svarbiausios pozicijos vokiečių meno pasaulyje, beveik neribotų galių Linco projekte ir unikalių santykių su Adolfu Hitleriu. Hansas Posė buvo vienas iš nedaugelio, drįsusių suabejoti Hitlerio skoniu. Gal tai ir buvo viena priežasčių, kodėl Hitleris jį gerbė. Hansas Posė išpeikė daugelį Hitlerio mėgstamų XIX a. dailininkų kaip nevertingus.

1942 m. gruodį jį įveikė burnos vėžys. Iki pat gyvenimo pabaigos Hansas Posė dirbo kaip maniakas, jis netausojo savęs, o liga, regis, neįtikino sumažinti apsukų. Posė pasirodė esąs energingas ir beatodairiškas kolekcininkas.

Taip pat jis puikiai suprato, kad geriausios pasaulyje kolekcijos neįmanoma nusipirkti. Ją reikia pavogti.

Dirbdamas Posė agresyviai sergėjo Hitlerio pirmumo teisę grobstyti – Führervorbehalt – nuo visų konkurentų, ypač Hermano Geringo.

Hanso Posės aktyvumo ištakų reikėtų ieškoti jam suteiktame pasiūlyme kaupti kolekciją beveik neribotomis priemonėmis ir būdais.

Pirmyn jį varė „faustiškas nemirtingumo siekimas“, rašo amerikiečių istorikas Džonatanas Petropoulosas. Hansas Posė tikriausiai būtų buvęs patenkintas „Frankfurter Zeitung“ išspausdintu nekrologu: „Tai, ką čia sukūrė Posė, ateityje taps visuotinio susižavėjimo objektu.“

Žmonai jis paliko tik nedidelį palikimą, o tai neleido manyti, kad pats būtų bent kiek labiau praturtėjęs iš Linco projekto.

Hanso Posės mirtis 1942 m. žymėjo meno kūrinių grobimo veiklos pokytį. Be to, jis mirė tada, kai karas pakrypo kita linkme. Daug pasako ir tai, kad laidotuvėse nedalyvavo Adolfas Hitleris, tuo metu stebintis įvykių raidą Rytų fronte. Likus vos porai savaičių iki Posės mirties pietinę 6-ąją armiją Stalingrade apsupo tarybinės pajėgos. Hermanas Geringas žadėjo, kad šimtus tūkstančius atkirstų kareivių liuftvafė galės aprūpinti iš oro. Gelbėjimo akcija nepavyko. Dešimtys tūkstančių kareivių subombarduotame mieste mirė iš bado ir šalčio arba žudėsi patys. Maždaug 100 000 vokiečių kareivių pateko į nelaisvę. Paprastai Stalingradas laikomas lūžio tašku kare.

Iš tiesų vokiečių invazija buvo pristabdyta 1941–1942 m. žiemą. 1941-ųjų lapkritį vokiečių armija pasiekė Maskvos priemiesčius, tačiau daugiau pasistūmėti taip ir nesugebėjo. Galingas šalčio frontas numušė temperatūrą beveik iki 30 laipsnių žemiau nulio. Daugiau nei šimtas tūkstančių vis dar vasarinėmis uniformomis vilkinčių vokiečių kareivių patyrė nušalimus. Adolfo Hitlerio manymu, rusiškai žiemai ruoštis nereikėjo, nes karas turėjo baigtis dar iki jai prasidedant.

1941 m. gruodžio 7 d. Japonija užpuolė Perl Harborą ir įtraukė į karą JAV. Po metų lapkričio 8 d. amerikiečių pajėgos išsilaipino Alžyre. Amerikos karo pramonė ginklais ir amunicija aprūpino Rytų ir Vakarų frontus.

Vis daugiau žmonių Vokietijoje suvokė, kad karas pralaimėtas. Dėl nesėkmių fronte Trečiojo reicho politika darėsi radikalesnė ir brutalesnė. Pasipriešinimas okupacijai augo ir tapo organizuotesnis, kaip ir vokiečių kerštas už pasipriešinimo judėjimų atakas. Dabar net ir Vokietijos civiliai pamatė karą iš arti. 1942 m. Vakarų sąjungininkai įvykdė pirmuosius masinius bombardavimus. Daugiau nei 1 000 lėktuvų atakavo Vokietijos miestus. Kelnas, Brėmenas ir Esenas patyrė galingus antskrydžius, silpstančiai liuftvafei nepajėgiant užkirsti tam kelio.

Ši nesėkmė, taip pat pralaimėtas oro mūšis Didžiajai Britanijai ir nevykęs bandymas padėti Stalingrade apsuptoms pajėgoms kaip reikiant išklibino reichsmaršalo galios pozicijas. Hitleris juo nusivylė ir netrukus Geringo operatyvines galias perėmė kiti. Tarp tokių buvo ir Hitlerio architektas Albertas Špėras, 1942 m. paskirtas ginkluotės ir šaudmenų ministru. Paaiškėjo, kad šios pareigos jam labai tinka. Manoma, kad dėl jo pastangų karas užtruko ilgiau. Geringas ir toliau rinko meno kūrinius, bet tos dienos, kai galėjo rimtai pasivaržyti su Hitleriu, buvo jau praeityje.

Hanso Posės įpėdinis Sonderauftrag Linz sukrėtė nusistovėjusią grobstytojų hierarchiją. Pasirinkimas vokiečių meno pasaulyje sukėlė dar didesnę nuostabą nei kadaise Hanso Posės paskyrimas. Geidžiamiausia nacistinėje Vokietijoje muziejininko pozicija atiteko periferinio Vysbadeno žemės muziejaus direktoriui Hermanui Fosui. Hansas Posė pats jį rekomendavo gulėdamas mirties patale. Tikriausiai neatsitiktinai Foso karjera buvo Posės karjeros atspindys.

Hermanas Fosas niekada nepriklausė nacistų partijai ir, kai ši atėjo į valdžią, 1933 m. buvo atleistas iš pareigų gerai vertinamame Kaizerio Frydricho muziejuje (dabartinis Bodės muziejus) Berlyne. Fosas buvo aiškus antinacistas, turėjo daug draugų žydų ir pavojingą „kosmopolitinę aurą“. Sklido gandai, jis kad vartoja morfiną ir yra homoseksualus.

Po nesėkmingo bandymo emigruoti į Angliją, Fosas gavo ne tokias svarbias pareigas Vysbadeno žemės muziejuje netoli Frankfurto. Tai, kad buvo pasirinktas Hermanas Fosas, nustebino Vokietijos meno pasaulį, nes visi žinojo apie jo antipatiją nacizmui.

1943m. vasarį Fosui paskambino Jozefas Gebelsas ir paprašė kitą dieną prisistatyti į Berlyną. Gebelsas pasiūlė užimti abi Posės pozicijas: tapti paveikslų galerijos „Alte Meister“ ir Linco projekto vadovu. Fosas iš karto sutiko. „Kosmopolitiniai“ jo bruožai nelaikyti svarbiais. Pasirinkimas pirmiausia rėmėsi kvalifikacija ir rekomendacijomis. Kaizerio Frydricho muziejuje Fosas dirbo su dviem geriausiais klasikinės tapybos specialistais pasaulyje: Vilhelmu fon Bode (Wilhelm von Bode) ir Maksu Frydlenderiu. Pirmasis buvo Hanso Posės mokytojas, antrasis – pagrobtas Hermano Geringo.

1943 m. Hermanas Fosas buvo vienas geriausių Vokietijoje renesanso ir baroko tapybos ekspertų, be to, dirbdamas Vysbadeno žemės muziejuje surinko dėmesio sulaukusią XIX a. vokiečių tapybos darbų kolekciją.

Foso pasirinkimas rodė, kaip ambicingai Adolfas Hitleris vertina Linco projektą. Muziejus turėjo ne tik atitikti aukštus nacionalsocialistinius standartus, bet ir būti toks, kad niekas, nei prancūzai, nei amerikiečiai, negalėtų suabejoti kolekcijos kokybe.

Kaip ir dirbant Posei, užduoties svarba, regis, nustelbė Foso moralines dvejones. Jei iki šiol nežinojo, tai labai greitai suprato, kokiomis priemonėmis renkama kolekcija. „Antinacistas“ Hermanas Fosas visai kaip Posė krito prieš „faustišką“ pasiūlymą ir tapo atsidavusiu bei lojaliu meno kūrinių grobstytoju. Po karo Niurnbergo procese Linco projektas visai kaip SS buvo pavadintas kriminaline organizacija.

Nuo Berlyne vykusio susitikimo su Gebelsu praėjus kiek daugiau nei savaitei Hermanas Fosas Rytų štabe „Vilko irštva“ buvo asmeniškai priimtas Adolfo Hitlerio. Šis pradėjo susitikimą beveik valandos monologu apie planus steigti Fiurerio muziejų. Hitleris pamokslavo, kad pirmiausia dėmesys turi būti skiriamas XIX a. vokiečių, ypač Miuncheno ir Vienos mokyklos, tapytojams. Kaip tik šiuos dailininkus Hansas Posė sąmoningai ignoravo, bet dabar Hitleris primygtinai to reikalavo. Fosas jo nenuvylė.

Naujasis Linco projekto direktorius buvo ne toks savarankiškas ir uolus kaip jo pirmtakas. Taip pat jis negalėjo pasigirti įtaka Hitleriui. Buvo ribojamos ir Foso užduotys. Posė buvo atsakingas už visą kolekciją, o rinkti knygas, monetas ir karo regalijas patikėta dviem kitiems ekspertams, Fosui suteikiant atsakomybę už paveikslus.