Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Nuo penkto dešimtmečio daug žydų šeimų įvairiose šalyse gavo finansinę kompensaciją už per karą prarastą nuosavybę. Paprastai jos buvo išmokamos nusprendus, kad nuosavybė dingo arba restitucija laikoma praktiškai ar politiškai neįmanoma. Kompensacija dažniausiai būdavo simbolinė ir retai kada atlygindavo patirtus nuostolius. Vis dėlto ateityje šios išmokos dažnai sukeldavo teisinių komplikacijų, iškilus klausimui, ar jos laikytinos visišku atlygiu už prarastus meno kūrinius, taip sunkinant paveldėtojams galimybę reikalauti grąžinti nuosavybę ateityje.

Kai 2010 m. Hercogo palikuonys padavė ieškinį federaliniam teismui Vašingtone, Hercogų ginčas buvo pradėjęs virsti politiniu JAV ir Vengrijos ginču. Ieškinį padavusių palikuonių karta buvo JAV piliečiai. „New York Times“ aprašyta jų kova sulaukė politinio palaikymo. Tuo susidomėjo keli JAV politikai, taip pat Hilari Klinton (Hillary Clinton), Edvardas Kenedis (Edward Kennedy) ir Chrisas Todas (Chris Todd). 2008 m. senatorė Klinton šiuo klausimu asmeniškai susirašinėjo su tuomete Vengrijos užsienio reikalų ministre Kinga Genc (Kinga Göncz). Deja, bergždžiai.

2011 m. vasarį Vengrija apskundė ieškinį, teigdama, kad Amerikos teismai tuo klausimu neturi jokios jurisdikcijos. Federalinis teismas nesutiko. Vengrija pasirašė 1998 m. Vašingtono principus, be to, turėjo JAV verslo reikalų. Teismas traktavo klausimą kaip savininkų konfliktą, galintį pakenkti šalių tarpusavio prekybos santykiams. Vis dėlto teismas nurodė išbraukti iš sąrašo vienuolika kūrinių, kuriems galiojo 1973 m. susitarimas, kai palikuonys gavo apie 100 000 dolerių kompensaciją.

„Vengrija nusprendė traktuoti šį susitarimą taip, tarsi JAV piliečiai ateityje nebegalėtų kelti jokių reikalavimų grąžinti kūrinius, ir konfiskavo nuosavybę. Tai visiškai klaidinga! Toliau Vengrija tvirtino, kad komunistų laikais nesulaukta jokių reikalavimų grąžinti specifinius kūrinius, todėl nusikaltimui įsigaliojo senatis. Tai absurdas, nes visi žino, kad komunistų laikais niekas negalėjo to reikalauti, o ypač amerikiečiai. Vengrija yra vienas blogiausių pavyzdžių, kaip šis procesas neturėtų vykti“, – sakė Čarlzas A. Goldšteinas, „Commission for Art Recovery“ klausinėjamas apie restituciją Vengrijoje.

2013m. pavasarį Amerikos teismas uždegė palikuonims žalią šviesą teistis su Vengrijos valstybe, o tai privertė šalies vyriausybę šiek tiek praverti duris deryboms. Politinis spaudimas Vengrijai didėjo, tuo pat metu ryškėjant kitam opiam klausimui – atrodo, tokiems atvejams teisėtumas gali būti suteiktas tik per Amerikos teismus. Federalinis teismas Vašingtone nusprendė, kad 2008 m. Vengrijos teismo nutarimas yra klaidingas. Amerikos teismų bandymas iškilti virš Vengrijos teismų yra iš principo problemiškas ir galintis dar labiau padidinti pasipriešinimą grąžinimo procesams. Tikėtina, kad galiausiai Hercogų klausimas bus sprendžiamas politiniu, o ne teisiniu procesu.

Vis dėlto nuo 1989 m. politinė valia išspręsti šią Vengrijos istorijos dalį nesustiprėjo. Vengrija yra viena šalių, kurioms itin sunku susitvarkyti su fašistine savo praeitimi. To išraiška – toliau Vengrijoje išplitęs fašizmas ir antisemitizmas. 2010 m. parlamento rinkimuose 16,7 proc. balsų gavo smarkiai prieš užsieniečius nusistačiusi partija „Jobbik“. Keletas partijos narių yra išreiškę antisemitines ir neonacistines pažiūras.

Nenoras grąžinti nuosavybę Hercogų šeimai netrukdė pačiai Vengrijai, naudojantis Vašingtono principais, reikalauti meno kūrinių, kuriuos iš Vengrijos muziejų pavogė Raudonoji armija. 1998 m. vengrų tyrinėtojas Laslo Mravikas (Laszlo Mravik) sudarė Budapešte pagrobtų meno kūrinių katalogą „Budapešto nusiaubimas“ ( Sacco di Budapest ). Tai buvo užuomina į garsųjį Romos plėšimą Sacco di Roma . Išvardyta 80 000 prarastų objektų, daugelis, pasak Mraviko, išgabenti į Tarybų Sąjungą. Tai, kad pati Vengrija per karą neteko daugybės kultūros objektų, ne palengvino, o tik pasunkino restitucijos procesą Vengrijos žydams.

Rytų Europoje daug diskutuota, ką laikyti auka ir kas tokiu atveju turi teisę į skriaudos atlyginimą. Nemažai Rytų Europos šalių, laikančių save nacistinės Vokietijos ir Tarybų Sąjungos aukomis, buvo sunku susitaikyti su kaltinamųjų statusu. Pasak nuo aštunto dešimtmečio Rytų Europos raidą analizuojančio Veslio A. Fišerio iš „Claims Conference“, ši problematika yra plačiai paplitusi Rytų Europoje.

Daug Rytų Europos šalių ėmėsi šio klausimo tik vienu aspektu. Lenkija stengiasi atgauti iš šalies muziejų pavogtus meno kūrinius, bet tuo pat metu nenori imtis klausimų dėl iš kitur pagrobtų dalykų, kurie dabar saugomi Lenkijos kolekcijose. Panaši situacija yra daug kur Rytų Europoje, taip pat ir Baltijos šalyse, kurios teigia pačios patyrusios Tarybų Sąjungos vykdytą holokaustą. Argumentuojama taip: „Kodėl turėtume ką nors grąžinti žydams, kai patys taip smarkiai kentėjome?“ – sako Veslis A. Fišeris.

Lenkija yra viena šalių, kur restitucija pasistūmėjo mažiausiai. Ši šalis vengė ne tik meno kūrinių, bet ir apskritai nuosavybės klausimų. Prieškariu beveik trečdalis nekilnojamojo turto Varšuvoje priklausė žydams. Lenkijos žydų prieš karą turėtas turtas tapo opiu politiniu klausimu šalyje.

Neatliktas joks VDR įgyvendintos restitucijos atitikmuo, nors apie tai diskutuojama nuo šaltojo karo pabaigos. Šiandien kalbama apie daugiamilijonines sumas. Sunkinantis veiksnys yra tai, kad didelė dalis šios nuosavybės „neturi savininkų“. Prieš karą Lenkijoje gyveno didžiausia žydų bendruomenė Europoje. Pusė per holokaustą nužudytų žydų buvo iš Lenkijos – 3 000 000 žmonių.

Daugeliu atvejų neliko išgyvenusiųjų, kurie galėtų pareikalauti žemės ar nekilnojamojo turto. Daug Rytų Europos šalių dar neišsprendė nuosavybės klausimų, todėl menas prioritetų skalėje atsidūrė žemiau.

2009 m. Prahoje ir Terezine, buvusioje Terezinštadto koncentracijos stovyklos vietoje, surengtas Vašingtono konferencijos tęsinys. Tarptautiniame Vilniaus forume konferencija per holokaustą išgrobstytų kultūros vertybių tema ( Vilnius International Forum on Holocaust-Era Looted Cultural Assets ) vyko 2000 m., tačiau didelių pokyčių senajame Rytų fronte nematyti. Prahos konferencija per holokaustą išgrobstytų vertybių tema ( The Prague Conference on Holocaust Era Assets) surengta Čekijos vyriausybės iniciatyva. Ši šalis viena iš nedaugelio Rytų Europoje aktyviau dirbo su restitucijos procesu. Konferencijoje, kurioje dalyvavo 47 šalys, diskutuota restitucijos Europoje klausimu, bet daugiausia dėmesio skirta situacijai Rytų Europoje. Visai kaip Vašingtone, konferencijos rezultatas buvo deklaracija, turinti papildyti ir sustiprinti Vašingtono principus. 2010-aisiais, po metų derybų, 46 valstybės priėmė Terezino deklaraciją. Dalyvaujančios šalys pažadėjo toliau dirbti grąžinimo proceso labui ir teisine bei biurokratine prasme palengvinti meno kūrinių restituciją. Deklaracijoje taip pat numatyta, kad šalys spręs „savininkų neturinčios“ nuosavybės klausimą sukurdamos fondus, kurie ekonomiškai remtų holokausto aukas – pirmiausia Rytų Europoje, kur išgyvenusios aukos šaltojo karo laikais negalėjo naudotis kompensacijų sistema.

Visai kaip ir Vašingtono, Terezino deklaracija pirmiausia yra ne teisinis, o moralinis įsipareigojimas. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Čekija ir Slovakija, priėmė specialiai per holokaustą pagrobtiems meno kūriniams grąžinti pritaikytus restitucijos įstatymus, tačiau daug kur Rytų Europoje meno klausimas lieka beveik nenagrinėtas.

Lenkija iš pradžių dalyvavo Prahos konferencijoje ir žadėjo priimti restitucijos įstatymą, kuris reglamentuotų nuosavybės grąžinimą, tačiau 2011 m. pažadus staiga atsiėmė. 2011 m. interviu Lenkijos radijui šalies užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) kritikavo JAV daromą spaudimą restitucijos klausimais ir kišimąsi į neva Lenkijos vidaus klausimus: „Jei JAV norėjo padėti Lenkijos žydams, tam labai tiko 1943–1944 m., kai daug jų dar buvo gyvi“, – kalbėjo Sikorskis.