Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Mintys iš karto sulaukė kritikos, taip pat ir žydų organizacijų. Be to, buvo sakoma netiesa – vien per 1942 m. Generalinė gubernija išsiuntė į mirties stovyklas 1,3 milijono Lenkijos žydų.

Lenkijoje politinis kliuvinys buvo didžiulės sumos, kurias tektų skirti restitucijai. Kitas opus klausimas – kompensacija žydams už nusikaltimą, kurio lenkai nesijaučia padarę.

2011-aisiais per valstybinį vizitą į Izraelį Sikorskis teigė, kad „holokaustas vyko mūsų žemėje, tačiau buvo vykdomas kitų ir prieš mūsų valią“. Kelios žydų organizacijos kritikavo teiginį kaip bandymą sumažinti Lenkijoje egzistavusį antisemitizmą ir per karą lenkų vykdytus žydų pogromus. Taip pat ignoruojama kita istorijos dalis – žydų persekiojimas po karo. Be kita ko, manoma, kad iš karto po karo nužudyta 2 000 holokaustą išgyvenusių aukų, apkaltinus, kad tie žmonės buvo komunistai. Septintame dešimtmetyje komunistų režimas pradėjo antisemitinę kampaniją, per ją žydai kaltinti šnipinėjimu Vakarams. Persekiojimas privertė daugelį holokaustą išgyvenusių žydų emigruoti.

Šiandien Rytų Europoje didžiausia restitucijos kliūtis yra toliau gyvuojantis antisemitizmas. 2011 m. Berlyne įsikūręs Frydricho Eberto fondas paviešino ataskaitą, kurioje pristatytas žmonių požiūris į žydus, musulmonus ir kitas mažumas aštuoniose Europos Sąjungos šalyse. Studija parodė, kad labiausiai vengusios grąžinti meno kūrinius šalys išsiskyrė ir stipriausiu antisemitizmu. 24,5 proc. apklaustųjų tose aštuoniose šalyse visiškai arba iš dalies sutiko, kad žydai turėjo per didelę politinę įtaką.

Nyderlanduose su tokiu teiginiu sutiko tik 6 proc., Lenkijoje – 49, Vengrijoje – net 69 proc.

Studijoje taip pat klausta, ar „žydai stengiasi išpešti naudos iš to, kad buvo nacizmo aukos“. Su šiuo teiginiu Lenkijoje sutiko 72, Vengrijoje – 68 proc.

Nerimą kelia ir Vokietija – joje taip manančių yra net 49 proc., o Nyderlanduose jų mažiausiai – 17 proc.

Dėl paplitusio antisemitizmo daugumai Rytų Europos šalių bus sunku artimiausiu metu išspręsti šią istorijos dalį. Trukdo ir sovietmečiu rytų europiečių patirta trauma. Komunizmas su represijomis ir nuosavybės nacionalizavimu kliudo rimtai imtis holokausto problematikos. Šis skausmas slepiasi už kito skausmo.

Pasak Veslio A. Fišerio, svarbu skirti ne tik Vakarų ir Rytų Europos kultūrinę patirtį, bet ir aukos bei užpuoliko konfliktą, kuris egzistuoja tarp Rytų Europoje gyvenančių buvusių Tarybų Sąjungos respublikų ir Rusijos.

Rytų Europą plėšė ne tik nacistai, bet ir Tarybų Sąjunga.

„Sovietinės trofėjų brigados ėmė iš esmės viską, ką tik galėjo. Labai daug to, ką nacistai Vengrijoje, Lenkijoje ir Čekijoje pagrobė iš žydų ir iš muziejų, vėliau pateko į šių brigadų rankas ir buvo išgabenta į Tarybų Sąjungą. Kai kurie žinomi kūriniai kabo, pavyzdžiui, Puškino muziejuje arba Ermitaže, tačiau išsamios informacijos, ko ir kur esama Rusijoje, kol kas dar nėra. Tai juodoji skylė.“

2013 m. Vladimiras Putinas lankėsi Maskvoje įsteigtame naujame Žydų muziejuje ir tolerancijos centre. 300 milijonų kronų 16atsiėjęs kompleksas vadintas didžiausiu muziejumi pasaulyje.

Juodu kostiumu vilkintį Putiną po muziejų vedžiojo Berelis Lazaras (Berel Lazar), vyriausiasis šalies rabinas. Jis pasakojo apie žydų istoriją Rusijoje. Susikaupęs Putinas praėjo pro interaktyvias ir modernias instaliacijas. Muziejus buvo traktuojamas kaip pagrindinis įvykis rusų ir žydų santykiuose bei būdas padėti tašką ilgai Rusijos antisemitizmo istorijai su šimtmečiais vykdytais pogromais. Šaltojo karo metais režimas daugelį žydų laikė pavojumi saugumui, o sionizmą – ideologiniu priešu. Dėl komunizmo laikais vykdytų represijų šimtai tūkstančių Rusijos žydų išvyko iš šalies.

Vladimiras Putinas primygtinai bandė suformuoti gražesnį Rusijos įvaizdį ir plėtojo santykius su žydų organizacijomis. Putinas buvo pirmasis Izraelyje apsilankęs Rusijos lyderis ir net dalyvavo pamaldose vienoje Maskvos sinagogų. 2012 m. lapkritį įsteigtas Žydų muziejus tam tikra prasme tapo šių santykių viršūne. Putinas muziejui simboliškai paaukojo savo mėnesio atlyginimą. Šios įstaigos įkūrimą daugiausia finansavo Ukrainoje gimęs oligarchas Viktoras Vekselbergas.

Muziejus ne tik laikytas itin svarbiu Rusijos žydų bendruomenei, bet ir atsidūrė labai sudėtingo konflikto centre, kalbant apie galybę kultūros ir meno kūrinių, kuriuos per Antrąjį pasaulinį karą pagrobė Raudonoji armija.

2013 m. lankydamasis muziejuje prezidentas pasakė kalbą, kuri tarptautinėje spaudoje sulaukė straipsnio „Grąžinimas galėtų atverti Pandoros skrynią“. Jis turėjo omenyje diskutuotiną žydiškų knygų ir artefaktų archyvą, kuris sukėlė tai, ką beveik galima laikyti šaltuoju kultūros karu tarp Rusijos ir JAV. Tačiau už žodžių „Pandoros skrynia“ slypėjo gerokai didesnis konfliktas. Pradėjus krapštyti skrynios dangtį buvo rizikuojama sulaukti neprognozuojamų padarinių. Pasak prezidento: „Dabar, mano manymu, esame tam visiškai nepasirengę. Tai neįmanoma.“

Putinas kalbėjo apie 2010 m. įsisiūbavusį konfliktą, kai Vašingtono teismas pareikalavo, kad Rusija grąžintų didelę žydiškų knygų ir artefaktų kolekciją žydų ortodoksų judėjimui „Chabad“, kurio pagrindinis biuras įsikūręs Niujorke. Rusija į tai atsakė kitais metais sustabdydama bet kokį meno kūrinių ir kitų muziejinių objektų skolinimą JAV iš Rusijos muziejų ir įstaigų. Rusija teigė nerimaujanti, kad kūriniai bus paimti JAV teismų kaip įkaitai arba kompensacija. Amerikiečių žinybos patikino, kad Rusija turi imunitetą tokiems reikalavimams, tačiau tai nepakeitė Rusijos vyriausybės pozicijos ir ginčas virto politinio prestižo klausimu. Draudimas skolinti pakenkė Dž. Polo Gečio, Los Andželo apygardos meno ir Metropoliteno muziejų parodoms.

Konflikto centre atsidūrė vadinamasis Šnersono archyvas, kurį sudaro 12 000 knygų ir 50 000 vertingų dokumentų. Archyvą rinko penkių kartų XIX a. Rusijoje įkurto „Chabad-Lubavitch“ judėjimo rabinai. „Chabad“ yra žydų ortodoksų „tikėjimo atgaivinimo judėjimas“, vadinamojo chasidizmo dalis.

Didžioji archyvo dalis po revoliucijos buvo nacionalizuota bolševikų. Vis dėlto dalis iškeliavo į JAV kartu su rabinu Jozefu I. Šnersonu (Joseph I. Schneerson), kuris Niujorke įkūrė naują judėjimo centrą.

Per Antrąjį pasaulinį karą archyvą išplėšė nacistai, bet po poros metų jis vėl pateko rusams į rankas. Nuo tada archyvas tapo Tarybų Sąjungos nacionalinės bibliotekos kolekcijos dalimi.

Viešumo eros laikais, prieš pat žlungant Tarybų Sąjungai, 1991 m. Maskvos teismas nusprendė, kad kolekcija turi būti grąžinta „Chabad“ Niujorke. Vis dėlto subyrėjus Tarybų Sąjungai sprendimas greitai atšauktas ir kolekcija liko Maskvoje.

Į Kremlių atėjus Vladimirui Putinui, Rusija kultūros artefaktų restitucijos klausimu užėmė labai atsainią poziciją. Rusijai atsisakius pripažinti 2010 m. Vašingtono teismo sprendimą, teismas 2013 m. įpareigojo Rusiją mokėti baudą po 50 000 dolerių per dieną, kol kolekcija bus grąžinta.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas tuo pat metu grasino paduoti į teismą Kongreso biblioteką Vašingtone, 1994 m. padėjusią „Chabad“ pasiskolinti iš Šnersono archyvo Rusijoje septynias knygas, kurios niekada nebuvo grąžintos.

Putino atsakymas buvo toks: „Šnersono biblioteka nepriklauso jokiai specifinei žydų bendruomenei. Ji priklauso Rusijos valstybei.“ 2013 m. vasarį lankydamasis Žydų muziejuje jis pranešė, kad kolekcija bus perkelta iš nacionalinės bibliotekos į muziejų.