Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Tarybų Sąjungą didžiausia grėsme Vengrijai laikantis Miklošas Hortis suartėjo su nacistine Vokietija. Spaudžiama Hitlerio, Vengrija 1941 m. prisijungė prie Ašies šalių ir dalyvavo „Barbarosos“ operacijoje. Nors vykdyta antisemitinė politika, dauguma iš 800 000 Vengrijos žydų nesibaimino dėl savo gyvybės. Hortis buvo aiškus antisemitas, tačiau laikėsi pragmatiškos pozicijos šalies žydų atžvilgiu. 1940 m. spalį laiške ministrui pirmininkui jis rašė: „Neįmanoma per metus ar dvejus pakeisti viską savo rankose laikančių žydų nekompetentingais plepiais. Mes bankrutuotume. Tam reikia mažiausiai vienos kartos.“

Vis dėlto Vengrijos prisijungimas prie Ašies šalių tapo katastrofa. Daugiau nei 200 000 vengrų kareivių žygiavo su generolo Pauliaus 6-ąja armija į pražūtingą mūšį prie Stalingrado. Viename iš pagrindinių karo įvykių vengrų armija buvo tiesiog sunaikinta. Žuvo ir tūkstančiai prievarta į darbus išvarytų žmonių, žydų ir politinių kalinių, kurie turėjo neutralizuoti minas. Po pralaimėjimo Adolfas Hitleris reikalavo Horčio nubausti šalies žydus, kurie, jo manymu, prisidėjo prie nepakankamos vengrų kovinės dvasios. Pragmatiškasis Miklošas Hortis suprato, kokie vėjai dvelkia. 1943 m. liepą Vakarų sąjungininkai išsilaipino Sicilijoje, o Raudonoji armija atsidūrė pavojingai arti Vengrijos sienos. Santykių su sąjungininkais vokiečiais nepagerino ir tai, kad šių generolai vengrų karius naudojo kaip patrankų mėsą.

Vengrijos režimas bandė slapta susisiekti su Vakarų sąjungininkais dėl separatinės taikos derybų. Buvo tiesiogiai bendraujama su Franklinu D. Ruzveltu ir Vinstonu Čerčiliu. Planuota besąlygiškai pasiduoti, kai tik Vakarų sąjungininkų pajėgos pasieks Vengriją. Tai leistų apsiginti ir nuo nacistinės Vokietijos, ir nuo Tarybų Sąjungos. Vengrų derybininkai manė, kad Vakarų sąjungininkai veršis į Vokietiją per Balkanus ir Vengriją, o ne per nesaugų Lamanšo sąsiaurį.

Deja, planas žlugo. Vokietijos vadovybė pavargo nuo motyvacijos stokojančių karinių Vengrijos veiksmų ir nujautė, kas vyksta.

1944 m. Vokietijos invazija į Vengriją reiškė staigų politikos radikalizavimą žydų mažumos atžvilgiu. Hortis buvo priverstas paleisti vyriausybę ir pakeisti ją vokiečiams simpatizuojančiais ir fašistuojančiais elementais. Anksčiau Horčio prilaikomos dešiniųjų ekstremistų grupuotės dabar gavo laisvę. Nuo karo pradžios uždraustas Sukryžiuotų strėlių judėjimas dabar buvo legalizuotas ir iš karto ėmėsi žydų žudynių.

Adolfas Eichmanas buvo išsiųstas į Budapeštą perimti paskutinės Europoje didelės žydų bendruomenės deportacijos ir holokausto kontrolės. Naujoji politika žydų atžvilgiu buvo integruota į valstybės aparatą, kuris su naująja vyriausybe aktyviai dalyvavo žudynėse.

Eichmano štabe buvo 200 holokausto mechanizmą išmanančių asmenų. Mažiau nei per aštuonias savaites „Sonderkommando Eichmann“ sugebėjo paleisti holokausto mašiną – žydai buvo priversti nešioti geltoną žvaigždę, suvaryti į getą ir pirmosiomis partijomis išvežti gyvuliniais vagonais į Aušvicą. Liepos pradžioje į dujų kameras išsiųsta daugiau nei 400 000 Vengrijos žydų. Kasdien buvo nužudoma po 12 000. Traukiniuose atsidūrė stebuklingai išgyvenę du būsimi Nobelio premijos laureatai politinis aktyvistas Elis Vyzelis (Elie Wiesel) ir rašytojas Imrė Kertesas (Imre Kertész).

Sistemingas plėšikavimas buvo Adolfo Eichmano biurokratijos dalis. Pirmasis žingsnis buvo įpareigoti Vengrijos žydus registruoti tam tikrą vertę viršijantį turtą. Deportacijos vykdytos taip greitai, kad daugelis šeimų vieną dieną dar gyveno savo namuose, o kitą jau turėjo juos apleisti. Kaip ir Vienoje, daug Budapešto žydų buvo iškilūs kolekcininkai ir meno mecenatai. Vieną vertingiausių kolekcijų turėjo baronas, pramonininkas ir bankininkas Moras Lipotas Hercogas (Mór Lipót Herzog). Aistringas ir neregėtai turtingas kolekcininkas Hercogas per gyvenimą surinko kolekciją, kuri galėjo varžytis su geriausiomis Europoje. Kai 1934 m. jis mirė, kolekcijoje buvo daugiau nei 2 500 objektų: romėnų antkapinių bareljefų, egiptietiškų skulptūrų, viduramžių statulėlių, sidabrinių monetų, brangakmenių, dėklų, auksinių žiedų ir medalionų. Kolekcijos pasididžiavimas buvo paveikslai. Hercogas domėjosi ir klasikine tapyba, ir moderniais darbais. Kolekcijoje Goja, Lukas Kranachas vyresnysis, van Deikas, Velaskesas ir Franciskas de Surbaranas (Francisco de Zurbarán) derėjo su Koro, Kurbė, Renuaru, Manė, Sezanu ir Gogenu.

Kolekcijoje būta ir tikrų šedevrų, pavyzdžiui, El Greko „Kristus Alyvų kalne“ – vienas garsiausių ispanų renesanso dailininko darbų, vaizduojantis Getsemanės sode besimeldžiantį Kristų. Hercogui priklausė, tikėtina, geriausias už Ispanijos ribų esantis El Greko paveikslas. Apie žavėjimąsi ispanų meistrais bylojo ir trys Gojos darbai.

Hercogo kolekcionavimo aistra buvo tokia maniakiška, kad Andrassy aveniu buvusiuose į rūmus panašiuose šeimos namuose sukaupta tiek kūrinių, kad daugelyje kambarių darėsi neįmanoma vaikščioti.

Po barono mirties 1934-aisiais ir jo žmonos 1940-aisiais meno kūrinių kolekciją pasidalijo trys poros vaikai Erzebeta, Ištvanas ir Andras. 1943-iaisiais jie nusprendė paslėpti ją Budapešto priemiestyje Budafoke veikiančio vieno šeimos fabriko rūsyje. Tai daryta po nepavykusio bandymo išsiusti darbus į Nacionalinę galeriją Londone kaip skolinamus parodai, nes Vengrijos vyriausybė neleido kolekcijai išvykti iš šalies. Vengrijos žydų plėšimas, visai kaip ir deportacijos, buvo bendra nacistų ir Vengrijos vyriausybės veikla. Konfiskavimui vadovavo Vengrijos policija, įsilaužusi ir į žydams priklausančias bankų saugyklas.

Norint atimti vertingesnes žydų kolekcijas buvo išleistas specialus įstatymas, verčiantis žydus registruoti visus meno kūrinius. Vengrijos valstybinė organizacija Meno objektų komisija gavo užduotį „saugoti“ šiuos lobius, kitaip tariant, konfiskuoti. Vadovauti organizacijai paskirtas Budapešto meno muziejaus vadovas Denesas Čankis (Denés Csánky).

Vengriškasis gestapo atitikmuo aptiko Hercogo kolekciją jau 1944 m. gegužę. Pronacistiniame laikraštyje „Magyarság“ išspausdintame straipsnyje apie rastą kolekciją Čankis sakė, kad „jei šiuos lobius perimtų valstybė, Budapešto meno muziejaus kolekcija nusileistų tik Madrido muziejui“.

Deja, sprendė ne Čankis. Kolekcija buvo iš karto pristatyta į viešbutį „Majestic Hotel“, kur Adolfas Eichmanas asmeniškai atrinko geriausius darbus. Kai kurie pakabinti jo bute, kurio tikrasis savininkas žydas buvo deportuotas į Mauthauzeno koncentracijos stovyklą. Kiti kūriniai išsiųsti tiesiai į Vokietiją, o tai, kas liko po šios „atrankos“, atiduota Budapešto meno muziejui.

Kitas nukentėjęs kolekcininkas buvo Hercogo svainis menininkas Ferencas Hatvanis (Ferenz Hatvany). Jis studijavo Paryžiaus akademijoje „Académie Julien“ ir turėjo surinkęs beveik nepralenkiamą XIX a. prancūzų dailininkų kolekciją, kurioje buvo Sezano, Renuaro, Engraso ir Delakrua darbų, taip pat keli geriausi Kurbė paveikslai. 1910 m. Bernheimų-Ženų šeimos galerijoje Paryžiuje jis įsigijo kontroversišką Kurbė darbą „Pasaulio kilmė“ ( L’Origine du monde ) – garsiąją 1866 m. sukurtą moters lyties studiją. Hatvaniui priklausė ir erotiškasis „Atsilošusi nuoga moteris“ ( Femme nue couchée ), kuriame pavaizduota lovoje besiilsinti moteris tik su kojinėmis ir bateliais. Prieš šeimai pabėgant iš Vengrijos, Ferencas Hatvanis paslėpė geriausius 350 paveikslų trijų skirtingų bankų saugyklose. Kita kolekcijos dalis liko šeimos viloje Budapešte. Joje buvo ir Kurbė kovotojų studija „Imtynininkai“ ( Les Lutteurs ), kuri pasirodė esanti per didelė banko saugyklai. Šeimos vilą pirmiausia išplėšė SS, paskui vengrų nacistai, dar vėliau sunaikino bombos. Bankų saugyklose Hatvanio paslėpti paveikslai dingo.