Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Pasak Hitlerio, Sankt Peterburgo įkūrimas buvo katastrofa Europai, todėl miestas turėjo būti sulygintas su žeme.

Garsiajame Ermitažo muziejuje Leningrade vyko tokia pati intensyvi ir varginanti kolekcijų evakuacija kaip ir Carskoje Selo. Kolekcijose buvo daugiau nei 2,5 milijono objektų nuo mumifikuotų mamutų ir pagoniškų aukso lobių iki garsiojo Rembranto paveikslo „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“.

Leningradą pradėjus bombarduoti, panikos apimti muziejaus intendantai nešė vertingiausius kūrinius į po Ermitažu plytinčias katakombas.

Liepos pradžioje patrankomis ginkluotas traukinys išvežė iš Leningrado pusę milijono objektų. Traukinys važiavo nesustodamas iki pat Uralo. Prieš Leningrado blokadą iš miesto spėjo išvykti dar vienas traukinys. Tai, kas liko (daugiau nei pusė muziejaus kolekcijų), buvo kartu su personalu perkelta į katakombas.

Carskoje Selo intendantai dirbo tol, kol rugsėjo viduryje rūmų soduose pasirodė vokiečių kareiviai. Bėgdami jie matė liepsnų apimtą Jekaterinos rūmuose įrengtą kinų teatrą. Kad ir kaip stengėsi, paliko tūkstančius objektų, kurių nesugebėjo išgabenti.

Kučiumovo vilčiai, kad sumaniai paslėptam Gintaro kambariui pavyks išvengti nacistų nagų, buvo lemta žlugti. Kučiumovas ir jo kolegos neįvertino nacistų plėšimo manijos. Nenuostabu, kad Gintaro kambarys užėmė vieną svarbiausių vietų slaptoje Kiumelio ataskaitoje: kūrinys privaląs atitekti nacistinei Vokietijai.

Tarybų Sąjungos plėšimas nė iš tolo nebuvo panašus į palyginti rafinuotus veiksmus Prancūzijoje, kur SS karininkai gėrė šampaną ir lankė galerijas. Rytuose nebuvo kruopštaus katalogavimo, gerai organizuoto transportavimo, arizavimo ar „Kunstschutz“. Čia buvo tik grobiama.

Paskirtas vadovauti Reicho ministerijai okupuotoms Rytų teritorijoms, Alfredas Rozenbergas atliko pagrindinį vaidmenį plėšikaujant rytuose.

Su ERR Rozenbergas buvo sukūręs operatyvią grobstymo organizaciją, kurios ekspertus galėjo iš karto permesti iš Paryžiaus į Rytų frontą. 1941 m. rugsėjį „ERR-Ost“ įsteigė pagrindinį biurą ką tik užkariautame Smolenske ir ėmė planuoti didelio masto plėšimo operacijas Tarybų Sąjungoje. Vis dėlto Hitleris suteikė ERR įgaliojimus grobti meno kūrinius tik 1942 m. pavasarį, po užpuolimo praėjus beveik metams. Rozenbergas tapo anksčiau jam Prancūziją padovanojusios galių perskirstymo politikos auka. Laukdama įgaliojimų, ERR ėmėsi tuštinti bibliotekas, archyvus ir tyrimų įstaigas.

Alfredas Rozenbergas buvo paskirtas Rytų teritorijų ministru, nes dėl baltiškos kilmės ir mokslų Maskvoje Adolfas Hitleris jį laikė šių sričių ekspertu. Rozenbergas ėmė iš karto argumentuoti, kad daugelį Tarybų Sąjungoje engiamų tautų būtų galima panaudoti kovai su bolševikais. Pirmiausia Ukrainos liaudį. Skirtingai nei Hitleris ir Himleris, Rozenbergas slavus laikė arijais, tegul ir tolimesniais. Vis dėlto daugumos nacistų netenkino toks pragmatiškas požiūris į rytuose gyvenančias tautas.

Didžiausia ERR konkurente vėl tapo Heinricho Himlerio SS ir organizacijos tyrimų tarnyba „Ahnenerbe“. Ji medžiojo tas pačias bibliotekas, archyvus, muziejų kolekcijas ir meno kūrinius. Visai kaip Prancūzijoje, ERR neturėjo nuosavų karinių pajėgų, ir tai buvo trūkumas.

Paryžiaus salonams, o ne Rytų fronto molio laukams pirmenybę teikiantis Geringas taip pat nebuvo didelė paspirtis. Po liuftvafės nesėkmių Didžiojoje Britanijoje reichsmaršalas fiurerio dvare užsitraukė nemalonę ir nebegalėjo sau leisti tokios veiksmų laisvės.

Heinricho Himlerio SS per karą vis stiprino savo galias. Dėl augančio nusivylimo liuftvafe ir vermachtu Hitleris vis labiau ėmė pasitikėti juodai vilkinčiomis ir rasinės manijos apsėstomis elitinėmis pajėgomis. SS nuo asmeninės Hitlerio apsaugos išaugo iki karo pabaigoje daugiau nei milijoną kareivių turinčių pajėgų. Kovoje dėl meno lobynų SS netrūko jokių išteklių. Buvo sukurtas liūdnai pagarsėjusių mirties patrulių Einsatzgruppen atitikmuo – specialūs junginiai meno kūriniams grobstyti.

Tačiau rytuose pasirodė dar vienas konkurentas. Užsienio reikalų ministras Ribentropas nepamiršo pralaimėjimo Prancūzijoje ir Tarybų Sąjungoje ėmė kurti savo plėšikavimo organizaciją. „Sonderkommando Ribbentrop“ buvo specialios karinės pajėgos, turinčios tik vieną funkciją – grobti meno kūrinius. Pajėgoms vadovavo SS karininkas baronas Eberhardas fon Kiunsbergas (Eberhard von Künsberg), kuris dalyvavo pirmosiose Oto Albeco organizuotose konfiskavimo operacijose Paryžiuje. Jis troško revanšo ne mažiau nei Ribentropas. Kiek daugiau nei 100 vyrų turinčios Kiunsbergo pajėgos buvo padalytos į tris grupes, kurios judėjo drauge su kiekviena armijų grupe Tarybų Sąjungoje.

Nebelikus „Kunstschutz“ net ir vermachtas Rytų fronte ėmė aktyviau grobti meno kūrinius ir naikinti kultūros paminklus, tegul ir ne taip organizuotai.

Bent jau teoriškai už grobimą atsakingas Alfredas Rozenbergas bandė stabdyti vermachto, „Ahnenerbe“ ir „Sonderkommando Ribbentrop“ vykdomą siaubimą, tačiau ne itin sėkmingai.

Carskoje Selo rūmus pirmiausia pasiekė specialiosios Kiunsbergo pajėgos. Kučiumovo paslėptas Gintaro kambarys aptiktas per kelias valandas. Gerai pasiruošusiems „Sonderkommando Ribbentrop“ meno ekspertams pavyko išmontuoti plokštes, supakuoti į 29 dėžes ir išsiųsti į Kenigsbergą (dabartinis Kaliningradas). Grįžimas į senąją Prūsijos sostinę tapo didele naujiena vokiečių laikraščiuose, šie rašė, kaip vokiečių kareiviai išgelbėjo kambarį. Paskui Kiunsbergo padalinys ėmė sistemingai plėšti Carskoje Selo rūmus ir išsiuntė į vakarus daugiau nei 30 000 daiktų. Tai buvo baldai, porceliano gaminiai, gobelenai ir tūkstančiai vertingų knygų tomų, kurių tarybiniai intendantai nespėjo evakuoti. Kita išdidžiai Vokietijoje rodoma brangenybė buvo Gotorpo gaublys – XVII a. planetariumas, kurį Petras Didysis irgi gavo dovanų per Šiaurės karą.

Rūmus be skrupulų plėšė ir vermachto kareiviai, jie ėmė ką tik galėjo: krapštė paauksuotus lipdinius, lupo parketą. Tai, ko negalėjo pavogti, sugadino. Rūmai kaip kultūrinis ir politinis paminklas buvo sunaikinti.

Ermitažo kolekcijoms pavyko kiek labiau. Šimtai tūkstančių į rytus jau išgabentų daiktų buvo nepasiekiami vokiečiams. Kitą kolekcijos dalį saugojo badaujantys Leningrado muziejaus darbuotojai. Katakombose po Ermitažu kartu su daugiau nei milijonu meno kūrinių slėpėsi 2 000 žmonių. Muziejaus personalas toliau pakavo meno kūrinius, rengė seminarus, tvarkėsi ir sandarino retsykiais į muziejų pataikančių bombų išmuštas skyles. Sakoma, kad pagrindinis maistas rūsyje buvo iš medžio klijų verdama sriuba. Adolfas Hitleris įsakė numarinti Leningradą badu. Vien per pirmąją žiemą dėl blokados mirė 50 000 žmonių. Kartu su centrine ir pietine armijų grupėmis judančias specialias grobimo pajėgas lydėjo sėkmė. Užimto Minsko muziejai ir bibliotekos buvo taip iššluotos, kad vėliau atvykęs ERR personalas nelabai ką vertingo rado. Rozenbergo viltis palenkti į savo pusę ukrainiečių širdis sužlugdė vermachto ir SS veržimasis pietinėje Tarybų Sąjungos dalyje. Kijevas krito tą pačią dieną, kai buvo užimta Carskoje Selo. Raudonoji armija naudojo sudegintos žemės taktiką ir buvo padariusi miestui didelę žalą, palikdama vokiečių armijai kuo mažiau. Tai, kas dar buvo likę miesto muziejuose, bibliotekose ir universitetuose, pagrobė vokiečių kareiviai.

„Sonderkommando Ribbentrop“ darbas užkariautose teritorijose netrukus taip įsibėgėjo, kad grupė padidėjo kelis kartus. Manoma, kad specialiosios grupės per mėnesį siuntė namo po 40–50 vagonų, prikrautų pavogtų meno kūrinių, antikvarinių dirbinių, knygų ir raštų. Didžioji dalis buvo vežama į sandėlį Hardenbergstrasse Berlyne.