Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Himlerio „Ahnenerbe“ teikė prioritetą Tarybų Sąjungoje esančioms archeologijos kolekcijoms, kurios galėjo būti naudingos ideologiniame kare. „Ahnenerbe“ tyrėjai buvo apsėsti minties įrodyti germanų teisę į užkariautas teritorijas. Šioms archeologinėms šturmo pajėgoms vadovavo vienas geriausių Vokietijos archeologų šturmbanfiureris Herbertas Jankunas (Herbert Jankuhn). Jankuno tyrimų sritis atitiko nacistų istorijos kanonus: buvo telkiamasi į teutonų riterius ir gotus. Jankunas buvo Hitlerio asmeniškai išsiųstas į Ukrainą, kad įrodytų, jog čia egzistavo gotų imperija. Krymo pusiasalyje, kur SS tuo pat metu šaltakraujiškai žudė žydų kilmės gyventojus, Jankunas ieškojo įrodymų. Nors pusiasalis buvo stropiai iššukuotas, Himlerio archeologai savo gotų imperijos nerado nė kvapo. Jankunas galėjo siųsti namo vagonus su kolekcijomis, kurios siekė graikų kolonijos pusiasalyje ir kitus priešistorinius laikus.

Kai 1942 m. ERR pagaliau gavo mandatą konfiskuoti muziejų kolekcijas ir meno kūrinius, konkurencija dar paaštrėjo. Meno kūrinių plėšikų grupių knibždėjo visa beveik penkių tūkstančių kilometrų ilgio fronto linija.

Nuosavybę grobė ir garsiosios Einsatzgruppen . Tai jos darė vykdydamos masines žydų žudynes. Daiktai būdavo atimami prieš nužudant aukas. Kartais jų būdavo po kelis tūkstančius per dieną. Babi Jaro griovoje prie Kijevo per dvi dienas nužudyta 33 000 žydų.

Kas, iš ko ir kiek pavogta, šiandien yra neatsakyta, nes Rytuose grobimas buvo stichinis, tik dalyvaujant gausesniam plėšikų būriui. Kita priežastis – čia grobstymas nebuvo taip uoliai dokumentuojamas. Vakaruose pirmiausia buvo plėšiami asmenys, todėl reikėjo tam tikrą gyventojų dalį išskiriančios biurokratijos.

Rytuose dalį darbo atliko bolševikai. Tarybų Sąjunga jau buvo nacionalizavusi nuosavybę, asmeninį turtą ir kolekcijas. Kitaip tariant, buvo tik vienas savininkas, o prašyti Stalino parašo nacistai neketino.

Korupcija Tarybų Sąjungoje taip pat buvo labiau išplitusi, o tuo nerizikuodami būti nubausti naudojosi ir paprasti žmonės, ir einantys svarbesnes pareigas. Hitlerio raginimas veikti negailestingai tik skatino tokį elgesį.

Naujose teritorijose kuriamos vietinės tarnybos taip pat naudojo plėšimą kaip tam tikrą būdą finansuoti veiklą. Žydų bendruomenę plėšė ir kaimynai, daug kur talkinę ir žudant žydus.

Po karo Tarybų Sąjunga teigė, kad 427 iš 992 į vokiečių rankas patekusių muziejų buvo visiškai sunaikinti. Vis dėlto Ukrainoje tai padaryti padėjo pati Raudonoji armija, nes bibliotekos ir bažnyčios buvo padegtos prieš pasirodant vokiečiams.

Nacistai vogė ir slavų menininkų kūrinius, kuriuos Hitleris planavo rodyti specialiame muziejuje Kenigsberge. Tai turėjęs būti nuolat veikiantis „degeneravusio“ meno dvasios muziejus, iliustruojantis žemesnę slavų ir bolševikų meno kokybę.

Niurnbergo procese teisiant nacistų lyderius Tarybų Sąjunga pateikė 39 tomus dokumentų, kuriuose aprašyti sunaikinimo mastai.

Tarybų Sąjungoje sistemingas naikinimas buvo grobstymo organizacijų veiklos dalis. Vokiečiams vertės neturintys objektai patirdavo vandalizmą arba būdavo sunaikinami. Ypač kliuvo rusų kultūros simboliams ir paminklams. Čaikovskio muziejus netoli Maskvos, įkurtas buvusioje kompozitoriaus sodyboje, vokiečių kareivių naudotas kaip motociklų garažas, o originalūs rankraščiai sudeginti šildant patalpas. Toks pat likimas ištiko nacionalinio poeto Puškino namą ir garsiąją Tolstojaus sodybą Jasnaja Polianą, kuri paversta karo ligonine. Rankraščiai ir kitos nuosavybės dalys išgrobstytos, sunaikintos ir sudegintos. Garsusis XVII a. Naujosios Jeruzalės vienuolynas Istros mieste susprogdintas, o senoviniai kapai išniekinti svastikomis. Kai vokiečių armija buvo priversta trauktis, naikinta dar intensyviau. Vokiečiai naudojo tą pačią destruktyvią sudegintos žemės taktiką, kurios prieš porą metų griebėsi Raudonoji armija. Vermachtui pasitraukus iš Kijevo, Novgorodo, Smolensko, Poltavos ir Kursko, liko tik į vaiduoklius panašūs apdegę griuvėsiai.

Leningradas kentė blokadą ilgiau nei dvejus metus, kol šiaurės armija turėjo atsitraukti. Ermitažo kolekcijos buvo išsaugotos, tačiau siaubinga kaina. 1942 m. žiemą per dieną iš bado mirdavo po 1 000 žmonių. Gyventojai valgė, ką galėjo: žiurkes, naminius gyvūnus, tapetų klijus, pjuvenas ir galiausiai ėmė pjaustyti visur gatvėse besivoliojančius lavonus. Manoma, kad iš bado mirė 1,5 milijono žmonių, daugiausia vaikai, moterys ir seneliai. Dar šimtai tūkstančiai žuvo per bombardavimus arba bandydami pabėgti iš miesto.

Kai 1944 m. Anatolijus Kučiumovas grįžo į Carskoje Selo, iš kadaise didingų rūmų buvo likę tik griaučiai. Grindų parketas išlupinėtas, statuloms trūko galvų, o jam pačiam teko eiti per apdegusių sijų ir išsprogdintų plytų krūvas. Vokiečių kareiviai rūmų sales pavertė šaudyklomis, išvietėmis ir arklidėmis. Parko fontanai sudaužyti, medžiai nupjauti, o daug mažesnių rūmų, paviljonų ir pastatų išsprogdinti minomis. Jekaterinos rūmai sudeginti iki pamatų, liepsnos pražudė italų meistrų Stefano Torelio (Stefano Torelli) ir Lukos Džordano (Luca Giordano) lubų tapybą. „Kiekvienas žingsnis mane žudo“, – kamuodamasis rašė savo dienoraštyje Kučiumovas.

Adolfas Eichmanas atvyko į Budapeštą antradienį. Prieš dvi dienas, 1944 m. kovo 19 d., vokiečių pajėgos užpuolė Vengriją ir okupavo ją per kelias valandas. Dauguma vengrų invazijos visiškai nesitikėjo, nes šalis buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė.

Savo „Sonderkommando Eichmann“ pajėgų štabu Adolfas Eichmanas pasirinko Budapešto viešbutį „Majestic“. Po Vienos Eichmanas pakilo iki SS oberšturmbanfiurerio. Buvęs pardavėjas, Eichmanas tapo didžiausiu nacistų „žydų klausimo“ ekspertu ir buvo paskirtas centrinio žydų išvykimo biuro vadovu. Jis turėjo užduotį išspręsti žydų „problemą“. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje Eichmanas lankėsi Palestinoje ir tikrino, ar ten įmanoma žydų emigracija, tačiau nusprendė, kad egzistuoja per didelė rizika, jog Kanaano žemėje žydai sukurs stiprią valstybę. Juos reikėtų išsiųsti į tolimesnį ir skurdesnį žemės kampelį. Eichmanas greitai rado tokią vietą, išgirdęs nacisto Franco Rademacherio (Franz Rademacher) pasiūlymą. 1940 m. jis parengė ataskaitą „Madagaskaro projektas“, kurioje pristatė planus Madagaskaro saloje netoli Afrikos įrengti žydų getų getą. Kasmet ten turėjo būti išsiųsta po milijoną žydų, kuriuos prižiūrėtų SS pavaldi policinė valstybė. Nacistų partijoje vyko rimtos diskusijos dėl to plano, bet galiausiai jis buvo atmestas. Deportacija laikyta neįmanoma dar ir todėl, kad Vokietijai nepavyko įveikti britų laivyno.

1942 m. sausį vykusioje slaptoje Vanzės konferencijoje pristatytas „galutinis sprendimas“. Europos žydai bus deportuojami į mirties stovyklas Lenkijoje.

Dėl biurokratinių gabumų Eichmanas paskirtas tvarkyti logistikos ir transportuoti Europos žydus į lagerius. Jau tais pačiais metais pradėta deportuoti iš Nyderlandų, Prancūzijos ir Belgijos. Kai 1944-aisiais Adolfas Eichmanas atvyko į Budapeštą, didžioji dalis holokausto buvo įvykdyta. Uždaryti keli tokie lageriai kaip Treblinka, kurioje nužudyta 800 000 žydų. Nacistai lagerį nugriovė ir toje vietoje prisodino lubinų.

Vis dėlto Vengrijos žydams iki šiol pavyko išvengti katastrofos. Budapešte gyveno galbūt geriausiai prisitaikiusi žydų bendruomenė visoje Europoje. Dvigubos Austrijos–Vengrijos monarchijos laikais Budapešto žydų bendruomenė klestėjo. Amžių sandūroje socialiniame, kultūriniame ir ekonominiame miesto gyvenime dominavo žydai verslininkai, advokatai, gydytojai ir menininkai. Žydų bendruomenė buvo labai lojali Vienoje reziduojančiam imperatoriui Pranciškui Juozapui I, kuris suteikė titulą daugybei iškilių žydų kilmės piliečių. Tarp Europos žydų Budapeštas buvo vadinamas „žydų Meka“, o antisemitai miestą pravardžiavo „Judapeštu“. Dvigubos monarchijos žlugimas ir sparčiai augantis vengrų nacionalizmas smarkiai kirto imperatoriui ištikimai žydų mažumai. 1920 m. į valdžią atėjus regentu pasiskelbusiam konservatyviam admirolui Miklošui Horčiui (Miklós Horthy), žydai tapo nacionalsocialistinių jėgų taikiniu. Priimta visa virtinė įstatymų, ribojančių žydų padėtį visuomenės gyvenime, pirmiausia galimybę naudotis švietimo sistema, kur teisės arba medicinos studijas anksčiau daugiausia rinkdavosi žydų kilmės asmenys. Ketvirtame dešimtmetyje Vengrijoje stiprėjo vokiečių ir italų fašistų įkvėptos fašistinės organizacijos, pavyzdžiui, Sukryžiuotų strėlių judėjimas. 1938 m. pagal Niurnbergo įstatymų modelį priimti nauji antižydiški įstatymai, neleidžiantys žydams verstis tam tikromis profesijomis ir tuoktis su „tikrais vengrais“.