Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Žydas pramonininkas baronas Moricas Kornfeldas (Moric Kornfeld) buvo išsiųstas į Mauthauzeno koncentracijos stovyklą, kad atiduotų savo verslo imperiją. Į nacistų rankas pateko ir jo medinių skulptūrų bei vertingų rankraščių kolekcija.

Karo pabaigoje, kai net ir dauguma nacistų suprato, kad Vokietija pralaimės, plėšiama buvo individualiai, visi stengėsi pagriebti ką nors, ko vertė atlaikys karą. Taurieji metalai, papuošalai ir meno kūriniai buvo neregėtai paklausūs. Kuo labiau artėjo Raudonoji armija, tuo drumstesnis darėsi vaizdas Budapešte.

1944 m. gruodžio 15 d., kai Raudonoji armija buvo prie pat Budapešto, miestą paliko paskutinis traukinys. 42 krovininiai vagonai buvo prikimšti nužudytų žmonių nuosavybės. Tūkstančiai kilogramų aukso monetų, vestuvinių žiedų ir laikrodžių. Banknotų, briliantų, perlų ir sidabro pilni lagaminai. Daugiau nei 200 paveikslų ir daugiau nei 3 000 persiškų kilimų. Taip pat kailinių, pašto ženklų kolekcijų, porceliano, rašomųjų mašinėlių, fotoaparatų ir šilko apatinių. Traukinys išvažiavo į vakarus, griūvančio Trečiojo reicho link.

IMU MOBILŲJĮ TELEFONĄ ir vartau neryškias iš interneto parsisiųstas nuotraukas. Muziejaus darbuotoja suklūsta:

– Kranachas!?

Jos plaukai tokie žili, kad, atrodo, jog salėje kabantys įspūdingi renesanso paveikslai bėgant dešimtmečiams išsiurbė jos spalvas. Vilkdama kojas leidžiasi eiti ir mosteli ten, iš kur ką tik atkulniavau – į kitą didžiulio neoklasicistinio pastato, kuriame įsikūręs Budapešto meno muziejus, pusę.

Muziejus prie Didvyrių aikštės yra didžiausios ir vertingiausios šalyje kolekcijos namai. Čia sukaupti darbai nuo antikos iki XIX a. Deimantas muziejaus karūnoje – Europos meistrų paveikslų kolekcija, kurioje yra daugiau nei 3 000 darbų. Tarp jų esama Rafaelio, Gojos ir Velaskeso kūrinių. Pagrindą sudaro garsioji vengrų didikų Esterhazių meno kolekcija, parduota valstybei XIX a. pabaigoje.

Dešiniame muziejaus flygelyje šoniniame kambaryje prie didesnės salės aptinku tai, ko ieškau. Šventasis Joachimas klūpo po medžiu ir klausosi arkangelo Gabrieliaus žinios, kad jo žmona Ona laukiasi vaiko – Šventosios Marijos. Tačiau kraštovaizdis fone nepanašus į tai, kaip mes įsivaizduojame biblinių laikų Palestiną. Akmeninė pilis ant kalvos byloja, kad veikiau esame Europoje. Paveikslą „Žinia Joachimui“ 1518 m. nutapė vokiečių dailininkas Lukas Kranachas vyresnysis.

Budapešto meno muziejuje kabo bent aštuoni renesanso meistro darbai. Paveikslas priešais mane yra mažiau nei metro aukščio ir poros decimetrų pločio. Toks nedidelis, kad galėčiau slapta išsinešti po paltu, jei tik paniurusi ponia muziejininkė nebūtų pamačiusi didelio mano susidomėjimo šiuo paveikslu. Jis pasakoja apie kitą grąžinimo proceso po Vašingtono konferencijos pusę. Apie Rytų Europą ir Rusiją. Dažniausiai tai pasakojimas apie niekada neįvykdytą restituciją.

Restitucijos klausimą Rytai ir Vakarai sprendžia skirtingai. Viena vertus, tai galima paaiškinti skirtinga istorine patirtimi ir politine kultūra. Vengrija, ko gero, yra pats tinkamiausias pavyzdys. Priešais mane kabantis paveikslas kitados priklausė garsiajai barono Moro Lipoto Hercogo kolekcijai, kuri dabar vadinama paskutiniu dideliu neišspręstu Antrojo pasaulinio karo restitucijos atveju.

2010m. liepos 27 d. Vašingtono federalinį teismą pasiekė 37 puslapių ieškinys. Po kelerius metus trukusių bevaisių derybų barono Moro Lipoto Hercogo palikuonių kantrybė išseko. Buvo skundžiamas ne kuris nors muziejus, o Vengrijos valstybė ir iškiliausios šalies meno įstaigos kaip turinčios iš Hercogo kolekcijos per Antrąjį pasaulinį karą pavogtų kūrinių. Kalbėta apie daugiau nei 40 identifikuotų meno kūrinių. Dauguma jų buvo viešai eksponuojami. Numanoma kūrinių vertė perkopė 100 milijonų dolerių. Sumą palikuonys nustatė paprašę meno prekeivių ir aukcionų namų įvertinti kūrinius iš nuotraukų. Be Luko Kranacho vyresniojo darbų, jų reikalaujamoje grąžinti kolekcijoje buvo Giustavo Kurbė, Francisko de Surbarano kūrinių ir El Greko „Kristus Alyvų kalne“. Šis paveikslas kabo Budapešto meno muziejuje vos už poros galerijų nuo paveikslo „Žinia Joachimui“ ir yra beveik ekspresionistinis kūrinys, kur Jėzus priima jo laukiantį likimą po audringu El Greko dangumi.

Vengrų sąsajos su nacizmu šiek tiek panašios į austrų. Visai kaip Vakarų kaimynė, po karo Vengrija norėjo pateikti save kaip nacistinės Vokietijos auką, nors tiesa anaiptol buvo ne tokia paprasta. Vengrijos režimas buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkas ne tik saugumo ir politiniais sumetimais, bet ir todėl, kad žvelgdami į nacistus vengrų fašistai rado į ką lygiuotis ir daugiau nei mielai talkino naciams žudant žydus. Vokietijos nacistų partijos pavyzdžiu sukurtas fanatiškas Sukryžiuotų strėlių judėjimas turėjo daugiau nei 300 000 narių.

Kai kalbama apie Hercogo kolekciją, sunkinanti aplinkybė yra ir tai, kad Budapešto meno muziejaus vadovas Denesas Čankis pats asmeniškai dalyvavo ją konfiskuojant. Tą patį mėnesį, 1944 m. gegužę, kai Meno objektų komisija susekė kolekciją, kai kuriems Hercogų šeimos nariams pavyko pabėgti. Iš pradžių į Portugaliją, paskui į JAV ir Argentiną.

Iš tiesų Vengrijai pareikštame ieškinyje kalbama tik apie nedidelę 2 500 kūrinių aprėpiančios barono Moro Lipoto Hercogo kolekcijos dalį. Vos konfiskuota, kolekcija buvo iš karto išskaidyta. Kai kas liko Vengrijos muziejuose, kai kas išvežta į nacistinę Vokietiją ir vėliau pateko Raudonajai armijai į rankas. Dar kai kas atsidūrė Vakarų sąjungininkų žinioje ir buvo grąžinta Vengrijai. Iš karto po karo, per trumpą laikotarpį prieš susiformuojant naujam frontui, Hercogų šeimai pavyko atgauti kai kurias kolekcijos dalis. Nors Vengrija ir valstybiniai muziejai pripažino, kad Hercogų šeima buvo kolekcijos savininkė, siekiant išlaikyti didesnę jos dalį šalyje, naudoti biurokratiniai triukai ir tiesiog kaltinimai šeimai. Valdžią perėmus Tarybų Sąjungos remiamai komunistų partijai visos derybos nutrūko. Kai geležinė šaltojo karo uždanga penkto dešimtmečio pabaigoje padalijo Europą, ši kolekcija, kaip ir daug kitų, buvo nepasiekiama daugiau nei 40 metų.

Tik griuvus Berlyno sienai 1989 m. šeima galėjo atnaujinti derybas su Vengrijos valstybe. Derėjosi barono dukra Erzebeta Veis de Čepel (Erzébet Weiss de Csepel). Po keturių dešimtmečių kūriniai toliau kabojo valstybiniuose muziejuose, o informacinės lentelės skelbė, kad jie kitados priklausė Hercogų šeimai.

Iki 1992 m. ištikusios mirties Erzebetai pavyko išsiderėti, kad būtų grąžinti šeši ne tokie svarbūs paveikslai ir viena medinė skulptūra, tačiau Kranacho ir El Greko šedevrai liko muziejuose.

Po motinos mirties darbą tęsė Erzebetės duktė Marta Neirenberg (Martha Neirenberg). Vengrija dalyvavo 1998 m. Vašingtono konferencijoje ir sutiko su principais. Šalies delegacija pripažino, kad Vengrija buvo Vokietijos sąjungininkė, tačiau teigė, kad šalies žydų plėšimas buvo vykdomas pirmiausia vokiečių, vadovaujant nacistinės Vokietijos primestai karinei vyriausybei. Taip pat ji sutiko, kad valstybiniuose muziejuose buvo iš Vengrijos žydų pavogtų meno kūrinių, ir pažadėjo „juos grąžinti arba atlyginti holokausto aukoms“. Deja, žodžiai nevirto politiniais veiksmais.

2008 m. Vengrijos teismas nusprendė, kad kolekcija nebus grąžinta šeimai ir visi restitucijos reikalavimai ateityje bus atmetami. Teismas rėmėsi 1973 m. JAV ir Vengrijos susitarimu, pagal jį Vengrija įsipareigojo skirti šios šalies žydų šeimoms kompensaciją už prarastą nuosavybę, kurią gavo ir Hercogų palikuonys.