Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Rusijai ši kova yra daug daugiau nei ginčas dėl žydiškų dokumentų archyvo, todėl klausimas tapo didžiosios politikos tema. Iš esmės kalbama apie po Spalio revoliucijos nacionalizuotos nuosavybės atvėrimą restitucijai, o tai lankydamasis muziejuje minėjo ir Putinas: „Nesiimu teigti, ar sovietų režimas elgėsi teisingai, ar ne, kai po 1917 m. revoliucijos nacionalizavo daugybę nuosavybės, tačiau praėjo beveik 100 metų ir tą faktą privalome turėti omenyje.“

Rusijai nacionalizavimas ir Antrojo pasaulinio karo grobis daugeliu atžvilgių yra vienas ir tas pats klausimas, tai iliustruoja ir Šnersono archyvo pavyzdys. Pajudinus vieną gali tekti imtis ir kito. Kremlius baiminasi, kad Šnersono archyvo restitucija gali sukelti reikalavimų grąžinti laviną.

Vakarų Europoje nacistai daugiausia plėšė asmenis, o Rytuose – dažniausiai jau nacionalizuotą nuosavybę. Kai karo pabaigoje Tarybų Sąjunga konfiskavo Vokietijos kolekcijas, jose aptikta ir nacistų prieš tai iš žydų pavogtų daiktų.

Iš viso po karo Raudonoji armija iš nacistinės Vokietijos konfiskavo 2,5 milijono meno kūrinių ir 10 milijonų knygų. Vokietijos muziejai neteko maždaug 180 000 meno kūrinių. Šešto dešimtmečio pabaigoje daug meno kūrinių grąžinta rytų Vokietijai (ir kitoms Rytų Europos šalims), taip pat ir graikų Pergamono altorius, anksčiau išvežtas į Puškino muziejų Maskvoje. Vis dėlto didelė dalis liko Tarybų Sąjungoje. Manoma, kad šiandien Puškino muziejuje, Ermitaže ir kituose rusų archyvuose bei kolekcijose yra 250 000 Vokietijoje konfiskuotų objektų.

Vienas žinomiausių Vokietijos reikalaujamų yra grąžinti Priamo aukso lobį, kurį XIX a. pabaigoje archeologas Heinrichas Šlymanas aptiko kasinėdamas istorinę Troją. Kritus Berlynui, lobis dingo be pėdsakų ir vėl pasirodė tik po 50 metų, 1993-iaisiais, Puškino muziejuje Maskvoje. Su Vokietija buvo sudaryta grąžinimo sutartis ir iki pat 2010 m. atrodė, kad aukso lobis grįš į Berlyną, bet tada muziejus pakeitė poziciją ir nusprendė jį pasilikti kaip kompensaciją už žalą, kurią Vokietija sukėlė Rusijai per karą.

Nacistinėje Vokietijoje konfiskuoti meno kūriniai Rusijoje tebėra opus klausimas, taip pat ir tiems, kas vis dar atsimena karą. 2012 m. devyniasdešimt perkopusi Puškino muziejaus vadovė Irina Antonova sakė žurnalui „Der Spiegel“, kad „trofėjiniai meno kūriniai yra pirmiausia etinis klausimas. Tai veikiau moralinė, o ne ekonominė kompensacija Rusijai. Negalima tiesiog užpulti šalies, sunaikinti jos muziejų ir sutrypti kultūros, kaip pasielgė vokiečiai. Tai istorijos pamoka visam pasauliui.“

1945 m. Puškino muziejuje pradėjusi dirbti Antonova prisimena, kaip muziejų pasiekė trofėjiniai meno kūriniai iš Vokietijos. Regis, jos nuomonę palaiko dauguma rusų.

Tarybų Sąjungoje žuvo apie 25 milijonai žmonių, o kur dar neaprėpiama kultūrinė ir materialinė žala. Po karo carų rūmai prie Sankt Peterburgo buvo atstatyti iš naujo, tačiau brutalus nacistų plėšikavimas ir niokojimas Rusijoje vis dar yra atvira žaizda.

2008 m. Rusijos kultūros ministerija sudarė keturiolikos muziejų ir daugybės bibliotekų dėl nacistų plėšikavimo per karą prarastų meno kūrinių sąrašą. Penkiolikos tomų dokumente, kuris buvo paskelbtas ir interneto tinklalapyje, išvardyti 1 148 908 pavieniai daiktai.

Kiek prarado visos rusų kolekcijos, nenustatyta iki šiol, nes galutinis sąrašas rengiamas.

Dalis iš Rusijos dingusių kūrinių aptikti Europos ir JAV muziejuose. 1998 m. atskleista, kad 1996 m. vienas rusų menininko Oresto Kiprenskio paveikslas buvo parduotas Ronaldui Lauderiui aukcione, kuriame prekiauta bešeimininkių darbų kolekcija iš Austrijos. Tai buvo slogi naujiena. Paaiškėjo, kad bešeimininkis kūrinys turėjo savininką ir buvo pavogtas visai ne iš žydų šeimų, kaip manyta iki tol. Darbas priklausė Rusų muziejui Sankt Peterburge. Lauderis jį grąžino nereikalaudamas jokios kompensacijos.

Restitucijos galimybes Rusijoje sunkina ir tai, kad kolekcijas ir kūrinius daug kebliau atsekti. Rytų fronte veikiančios įvairios nacistų plėšimo organizacijos ir trofėjų brigados per daug nesuko galvos dėl objektų kilmės. Vakarų fronte plėšikavimo grobis turėjo būti įteisintas būsimomis taikos derybomis su Vakarų šalimis ir tapti Vokietijai padarytos karo žalos atlyginimo dalimi, tačiau Tarybų Sąjungoje tokie dalykai taikos sutartimis nebuvo planuojami.

Praėjus metams po 1998-ųjų Vašingtono konferencijos, Vokietija ir Rusija buvo pasirengusios pradėti abipusę restituciją. Vokietija grąžino 2000 m. Brėmene atsiradusią Gintaro kambario mozaikos plokštelę ir finansavo garsiojo kambario rekonstrukciją atstatytuose Jekaterinos rūmuose. Tuo pat metu Rusija pranešė, kad Vokietijai bus grąžinta vadinamoji Baldino kolekcija. Iš Brėmeno muziejaus „Kunsthalle“ kilusią 352 piešinių ir dviejų paveikslų kolekciją 1945 m. iš saugyklos netoli Berlyno pavogė Raudonosios armijos karininkas Viktoras Baldinas. Vis dėlto žinia sukėlė Rusijoje protestų audrą ir Dūma sustabdė grąžinimo procesą. Drauge nutrūko ir tolesnis pasikeitimas su Vokietija.

Taip pat Rusija nenorėjo skirti iš Vokietijos valstybės pavogto meno nuo kūrinių, kurie anksčiau buvo pagrobti iš žydų šeimų. Pasak Čarlzo A. Goldšteino, tai galima paaiškinti tuo, kad ilgai Rusijoje nežinota apie holokaustą: „Rusijoje žinios apie holokaustą ir toliau yra itin menkos. Komunizmo laikais apie tai nekalbėta nė žodžio. Tarybų Sąjungoje holokaustas neegzistavo, ten viską užgožė patriotinis Tarybų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas. Šiandien Rusijoje gyvybingas jausmas, kad „mes nieko negrąžinsime, nes patys tiek daug netekome“.

Nors Rusijoje Šnersono archyvas yra susijęs su didesniu restitucijos klausimu, šis atvejis yra ypatingas ir dėl ko kito.

„Chabad“ judėjimo Niujorke reikalavimus palaiko ne visos žydų organizacijos. Šis judėjimas veikia ir Rusijoje, kur remia Putino poziciją ir siekia, kad archyvas liktų Maskvoje.

„JAV turėtų sumokėti Rusijai už tai, kad išgelbėjo archyvą nuo nacistų“, – sako Rusijos žydų kongreso vadovas Zinovis Koganas, kalbėdamas apie Rusijai skirtas baudas.

Veslis A. Fišeris iš „Claims Conference“ baiminasi, kad šis konfliktas pakenks restitucijos proceso perspektyvoms ateityje, kai bus keliami daug paprasčiau pagrindžiami reikalavimai.

Svarbus šio konflikto aspektas yra ir politinės galios žaidimas tarp Rusijos ir JAV. Amerikos teismų kišimasis į nacionalinius ginčus buvo opus klausimas Austrijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje. Amerikos „juridinio imperializmo“ Rusijoje paisoma daug mažiau, todėl rusų atsakymas į teismo reikalavimus yra pirmiausia politinis. Esama tiesioginių paralelių su Magnickio klausimu, kai korupcijos tinklą išaiškinęs rusų teisininkas ir auditorius Sergejus Magnickis buvo suimtas ir 2009 m. mįslingomis aplinkybėmis mirė Butyrkų kalėjime. Dėl to JAV 2012 m. priėmė „Magnickio aktą“, draudžiantį įvažiuoti į JAV asmenims, kurie įtariami prisidėję prie jo mirties. Tą patį mėnesį Putinas uždraudė amerikiečiams įsivaikinti rusų vaikus.

Dėl vis šaltesnių Kremliaus ir Baltųjų rūmų santykių diplomatinio sprendimo perspektyvos atrodo miglotos. Vladimiras Putinas pirmiausia nenori leisti, kad sprendimus dėl pagrobtų meno lobynų priimtų Amerikos teismai, o tai galėtų sukelti „nenusakomų padarinių“. Dėl šios priežasties Šnersono archyvas greičiausiai liks Maskvoje. Putinas nori užvožti Pandoros skrynią, kol dar nevėlu.

JOZEFAS GEBELSAS VILKĖJO ilgą juodos spalvos odinį paltą. Jam prie kojų gulėjo didžiulis beveik dviejų metrų skersmens vainikas. Karstas skendo gėlių jūroje. Šalia budėjo keturiolika karininkų, o visą sceną supo šešios aukštos marmurinės kolonos su lėkštelėse plevenančiomis liepsnelėmis. Gebelsas iškėlė ranką ir paskutinį kartą atsisveikino su Hansu Pose.