Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

„Mano supratimu, Noldės paveikslas nėra vienas svarbiausių mūsų turimų kūrinių. Man jis apskritai nelabai prie širdies. Muziejaus stiprybė yra kitos sritys, tačiau sutartis buvo duodanti ir imanti bei, mano galva, atitinkanti publikos interesus. Tikiuosi, kad iš to išeis kas nors gero.“

Kai galiausiai paklausiu apie paradoksą, kad kova vyko dėl glaudžiai su nacizmu susijusio menininko kūrinio, Birnbaumas kreivai šypteli: „Bus beveik gera jo atsikratyti.“

ANATOLIJUS KUČIUMOVAS dar niekada gyvenime taip neskubėjo. Skubrūs jo žingsniai aidėjo milžiniškose Aleksandro rūmų salėse. Jauno rusų intendanto pečius slėgė sunki užduotis – išsaugoti rusų kultūros palikimą.

Pusę keturių ryto 1941 m. birželio 22 d. didžiausios kada nors surinktos invazinės pajėgos užpuolė Tarybų Sąjungą: 207 divizijos, kurias sudarė keturi milijonai kareivių. Tai buvo pats baisiausias ir pražūtingiausias įsiveržimas nuo Čingischano laikų.

Adolfas Hitleris apibūdino filosofiją savo armijoms: „Sukelti gyventojams tokią baimę, kad dingtų bet koks noras priešintis.“ Jis net parinko muziką, kuri turėjo būti grojama prieš puolimą ir nuteikti kareivius negailestingai: Ferenco Listo „Les préludes“. Hitleris pasakojo Albertui Špėrui, kad kūrinys turi tapti kampanijos „pergalės fanfaromis“.

Anatolijus Kučiumovas ir jo pagalbininkai visą parą pakavo dešimtis tūkstančių meno kūrinių, baldų ir kitų daiktų, kuriuos carai rinko penkis šimtmečius. Birželio 24 d. Kučiumovas rašė savo dienoraštyje: „Neturėjau poilsio 24 valandas. Nuo stovėjimo pasilenkus virš pakavimo dėžių draugams bėga kraujas iš nosies. Baigėsi popierius ir dėžės. Buvau priverstas naudoti carienių lagaminus ir drabužius brangenybėms įvynioti.“

Pakavimui Kučiumovas naudojo ir paskutinio caro Nikolajaus II uniformas. Darbas buvo neaprėpiamas. Netrukus po to, kai Petras Didysis užkariavo iš Švedijos Ingermanlandą ir prie Nevos upės žiočių Suomijos įlankoje padėjo Sankt Peterburgo pamatus, teritorija aplink Puškino kaimą piečiau naujosios sostinės tapo caro šeimos vasaros rezidencija. Petras Didysis šį gražų gamtos kampelį padovanojo savo žmonai, būsimajai imperatorienei Jekaterinai I, kuri ėmė statyti tai, kas vėliau tapo didingais Jekaterinos rūmais, italų architekto Bartolomėjo Rastrelio (Bartolomeo Rastrelli) kūriniu. Rūmai, kurių fasadas 300 metrų ilgio, su auksiniais kupolais tapo begalinės rusų carų gausos simboliu. Salės buvo gausiai puoštos rusų baroko stiliumi, vien lipdiniams paauksuoti sunaudota daugiau nei 100 kilogramų aukso.

Aplink Carskoje Selo (Carų kaimas) išdygo keleri rūmai ir sodai. Vieni jų – Aleksandro rūmai, kuriuos Jekaterina Didžioji įsakė pastatyti savo vaikaičiui Aleksandrui I. Neoklasicistiniuose rūmuose namų arešto sąlygomis kalinta paskutinė carų šeima prieš deportaciją į Uralo kalnus, kur 1918 m. nužudyta bolševikų.

Tuštindamas didžiulius rūmus Anatolijus Kučiumovas ir kiti intendantai plušo visą liepą ir rugpjūtį. Paveikslai, veidrodžiai, krištolo dirbiniai, figūrėlės iš dramblio kaulo ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI padovanotas išskirtinis porcelianinis tualetas paskubomis buvo pakuojami į dideles dėžes. Pirmasis krovinys (34 dėžės) arklių kinkiniais išgabentas iš Carskoje Selo praėjus nuo invazijos vos kelioms dienoms. Gausybei daiktų reikėjo skirti kur kas daugiau dėmesio: laikrodžius, kandeliabrus ir baldus prieš pakuojant teko išardyti. Tai buvo sunkus ir daug laiko reikalaujantis darbas.

Kiti objektai buvo tiesiog per dideli kur nors gabenti. Rūmų sodus puošiančios statulos buvo užkastos, o Aleksandro rūmuose akį džiuginusi antikinių skulptūrų kolekcija perkelta į rūsį. Iš daugybės baldų rūmuose atrinkti geriausi, kiti palikti likimo valiai.

Geriau nepasiruošta, nes Josifas Stalinas uždraudė tokius pasirengimus. Bet koks defetizmas buvo prilyginamas išdavystei.

Garsiausias Jekaterinos rūmų kūrinys – Gintaro kambarys – buvo sunkiausiai evakuojamas. Patalpa buvo išpuošta gintaro ornamentais. Neįkainojamą kambarį Petrui Didžiajam padovanojo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, taip norėdamas konsoliduoti vokiečių ir rusų paktą XVIII a. pradžioje vykusiame Šiaurės kare. Vėliau Jekaterina Didžioji įsakė perkelti kambarį iš Žiemos rūmų Sankt Peterburge į Jekaterinos rūmus. Gintaro kambarį sukūrė vokiečių skulptorius Andreasas Šliuteris – tas pats menininkas, kuris sukūrė bareljefą su 22 mirštančių karių galvomis. Juo Berlyne ypač žavėjosi Hitleris. Kambarys buvo garsus jau tais laikais ir kartais vadintas „aštuntuoju pasaulio stebuklu“.

„Akį stebina ir akina visų geltonos spalvos spektro tonų nuo padūmavusio topazo iki citrinos ryškumo gausa ir šiluma“, – rašė prancūzų poetas Teofilis Gotjė (Theophile Gautier), apsilankęs kambaryje 1866 m.

Anatolijui Kučiumovui ir jo kolegoms Gintaro kambarys buvo sunkus išbandymas. Nuimti iš gintaro pagamintas interjero detales pasirodė paprasta. Bet kaip išmontuoti 46 sienų plokštes? Susierzinęs Kučiumovas rašė dienoraštyje: „Bandymas iškelti vieną plokštę baigėsi katastrofa. Gintaras atitrūko nuo pagrindo ir subyrėjo į gabalėlius. Mes negalime išgabenti Gintaro kambario. Nedrįstame. Ką daryti?“

Vermachtui artėjant, Kučiumovas buvo priverstas rasti kitą sprendimą. Dabar jis nutarė kambarį ne išgabenti, o paslėpti. Virš kambario sienų buvo sumontuotos naujos sienos, padengtos gazo audiniu ir kamšalu, o paskui išklijuotos tapetais.

Rugpjūčio pabaigoje Kučiumovas ir jo padėjėjai buvo evakavę kelias dideles meno kūrinių, baldų ir antikvarinių dirbinių siuntas, bet dabar intendantus ėmė spausti laikas. Tūkstančiai žmonių bėgo pro Carskoje Selo nuo artėjančios vokiečių armijos.

Kučiumovui toliau pakuojant meno kūrinius, Raudonoji armija Aleksandro rūmuose įsirengė naują štabą. Tai nebuvo geras ženklas. Netrukus ji buvo atkirsta nuo Leningrado (taip sovietmečiu vadintas Sankt Peterburgas). Prasidėjo miesto apgultis, iš šiaurės padedant Suomijos armijai.

Į Tarybų Sąjungą įsiveržė trys didelės vokiečių armijų grupės. Pietinė turėjo žygiuoti per Ukrainą ir užkariauti Kijevą, vėliau užtikrindama prieigą prie Kaukazo naftos telkinių. Vidurinės paskirtis buvo judėti per dabartinę Baltarusiją Maskvos link. Šiaurinė armijų grupė turėjo veržtis per Baltijos šalis ir užimti Leningradą. Visą operaciją Hitleris stebėjo iš savo naujojo štabo rytuose – „Vilko irštvos“. Tai buvo stipriai saugomas bunkerių kompleksas Rytprūsiuose. Adolfas Hitleris pažadėjo užbaigti karą iki Kalėdų ir iš pradžių atrodė, kad taip ir bus. Armijos veržėsi per Rusijos žemes. Raudonoji armija nesitikėjo puolimo, nors savo planus Hitleris buvo aprašęs dar „Mano kovoje“ ( Mein Kampf ). Vokietija turėjo plėsti naująją savo imperiją pirmiausia į rytus.

„Vilko irštvoje“ Hitleris begaliniais monologais plėtojo planus dėl Rusijos stepių. Martino Bormano įsakymu šie planai buvo stenografuojami. Rytuose vokiečiai susikūrė savo Lebensraum , o slavai išmirė badu arba buvo išstumti už Uralo kalnų ir į Sibirą. Hitlerio manymu, užkariauti rytus buvo istoriškai teisėta, nes IV a. iš Centrinės Azijos atsibastę hunai išstūmė šiauriau Juodosios jūros gyvenusius germanus gotus. Šiltame ir derlingame Krymo pusiasalyje, kuriame gotai kadaise buvo sukūrę klestinčią civilizaciją, turėjo būti įkurta arijų kolonija. Iš pusiasalio reikėjo išvalyti ten gyvenančius žydus, totorius, ukrainiečius ir rusus. Viduramžiais gyvavusios Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos imperatoriaus Barbarosos vardu pavadintas Tarybų Sąjungos užpuolimas buvo karas tarp rasių. Nacistai suprato, kad šis karas turi būti negailestingas – sunaikinti arba būti sunaikintiems.