Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Vidlundas siūlėsi pasikalbėti su Knutu Veibuliu ir sužinoti Kultūros ministerijos nuomonę dėl tolesnių veiksmų. Pasikalbėjęs Vidlundas elektroniniu paštu išsiuntė laišką Nitvei. Šį kartą tonas buvo visai kitoks nei vakar: „Susidarė įspūdis, kad jeigu muziejus sutiktų su 200 000 suma, vyriausybei tai tiktų. Svarbiausia išsaugoti gerą Švedijos vardą. Man vis labiau aiškėja, kad siekiama ne kuo geresnio rezultato, o pirmiausia išsaugoti Švedijos reputaciją.“

Štai ką Vidlundas norėjo išsiųsti Roulandui: „Kuklus kreipimasis, užtikrinant, kad Švedija nori elgtis kaip kitos šalys, būtų visiškai laiku. Apibendrindamas manau, kad mums svarbu elgtis kaip kitoms Europos šalims. Turime pasakyti tai Roulandui ir paprašyti jo pagalbos. Kaip žinome, iš draugų daugiau naudos nei iš priešų.“

Vis dėlto Vidlundas atsileido tik trumpam. Roulandas nusiuntė Vidlundui devynių puslapių laišką. Jame jis apžvelgė restitucijos bylas Kanadoje, JAV, Austrijoje ir Vokietijoje, kurių muziejai sąžiningai įsigijo kūrinius, tačiau grąžino nekeldami reikalavimų kompensuoti ar kitų sąlygų. Roulandas rašė, kad 50: 50 sprendimas neatitinka Vašingtono konferencijos dvasios, o nacistų vykdytas Doičų šeimos persekiojimas ir Moderniojo meno muziejaus paveikslo netektis yra morališkai nesulyginami dalykai. Jis taip pat sakė, kad Doičų palikuonių siūlymas muziejui yra daugiau nei priimtinas.

Dabar į ginčą dėmesį atkreipė tarptautinės organizacijos. Balandį Veslis A. Fišeris, „Claims Conference“ atstovas, išsiuntė laišką Kultūros ministerijai, kuriame kritikavo 50: 50 sprendimą, ir teigė, kad tai nėra tinkamas Vašingtono principų taikymas.

Vidlundas rašė Nitvei: „Mane pradeda erzinti Roulando žodžiai, kad muziejus negali taikyti principų kitaip, nei tik atiduodamas paveikslą, galima sakyti, neatlygintinai.“

Vidlundas nurodė bylą, kurioje iš tiesų buvo priimtas 50: 50 sprendimas. Tai atsitiko 1998 m., kai nacistų nužudyto Olandijos bankininko ir meno kolekcininko Frydricho Gutmano (Friedrich Gutmann) palikuonys pareikalavo, kad amerikiečių kolekcininkas Danielis C. Serlas (Daniel C. Searle) grąžintų Edgaro Dega paveikslą „Peizažas su kaminais“ ( Paysage Avec Fumée de Cheminée ). Palikuonys ir Serlas susitarė pasidalyti kūrinį. Susitarti padėjo Anė Veber, „Commission for Looted Art in Europe“ atstovė, ji taip pat sukūrė dokumentinį filmą „Kaip vykdomos žudynės“ ( Making a Killing ) apie Gutmanų šeimos kovą dėl pagrobtos kolekcijos. Išskirtinis šio susitarimo dėl Dega paveikslo bruožas yra tai, kad jis pasiektas dar prieš Vašingtono konferenciją. Be to, Serlas padovanojo savo pusę Čikagos meno institutui, kuris išpirko kitą pusę iš Gutmano palikuonių.

Vis dėlto Dega atvejis nuo Noldės pirmiausia skyrėsi kita aplinkybe, kurią Roulandas nurodė atsakydamas Vidlundui. Tai buvo „civilinis dviejų privačių šalių ginčas“, todėl netinka šiai bylai, kurioje dalyvauja valstybės įstaiga. Toliau Roulandas rašė, kad „iki šiol nė vienas muziejus nėra reikalavęs pinigų už nacistų pagrobtą kūrinį ir nė vienas muziejus nėra laikęs tokio paveikslo įkaitu“.

Vidlundas teigė, kad, jo supratimu, 50: 50 sprendimas atitinka Vašingtono konferencijos principus ir Švedija neturi jokio teisinio pagrindo atiduoti paveikslą.

Vidlundas nurodė, kad muziejus sutiktų su per susitikimą Niujorke minėtu pasiūlymu grąžinti paveikslą be kompensacijos, jeigu jis bus „ilgam paskolintas kuriam nors viešajam muziejui“. Siūlomas 20 metų terminas. Kitaip tariant, Moderniojo meno arba kuris nors kitas muziejus pasiliktų kūrinį du dešimtmečius.

Elektroniniam laiške Nitvei Vidlundas rašė, kad jie „pateikė gerą pasiūlymą ir jis (Roulandas) gali daryti ką tik nori“. Laiškas užbaigiamas tokiu sakiniu: „Galiausiai manau, kad bandymas spausti nebus sėkmingas. Dabar ne metas nusileisti.“ 15

Gegužės viduryje derybos įstrigo. Roulandas siūlė susitikti Stokholme, bet Vidlundas pasiūlymą atmetė kaip „neprasmingą“, kol muziejus negavo naujo Roulando pasiūlymo. Dabar abi šalys teigė esančios „reketuojamos“. Į paskutinį Vidlundo pasiūlymą Roulandas atsakė trumpa žinute elektroniniu paštu: „Mes jau pateikėme savo pasiūlymą ir neketiname jūsų labui eiti prieš save pačius. Jei atsisakote susitikti, mes tai aptarsime su Kultūros ministerija ir spauda.“

Netrukus diskusija persikėlė į laikraščių puslapius. Birželio pradžioje „Dagens Nyheter“ publikavo straipsnį „Moderniojo meno muziejus kaltinamas reketu“. Šios temos ėmęsis žurnalistas Tordas Eriksonas (Thord Eriksson) vėliau parašė seriją griežtų straipsnių apie Moderniojo meno muziejų. Straipsnyje Moderniojo meno muziejus kritikuojamas, kritikos tenka ir Anei Veber, kuri sutinka su Roulando nuomone, kad Dega byla čia netinka, nes ten esą tarėsi privatūs asmenys. „Anksčiau labai supratinga tokiais klausimais Švedija staiga užima išskirtinę poziciją. Kiti valstybės finansuojami Europos ir JAV muziejai grąžina pavogtus meno kūrinius nereikalaudami jokios kompensacijos, o Švedija bando kapitalizuoti paveikslą. Tai šokiruoja“, – sakė ji „Dagens Nyheter“.

Knygos „Nacistų pagrobtas menas“ ( Nazi Looted Art) autorius Gunaras Šnabelis teigia: „Akivaizdu, kad Švedijai atstovaujanti šalis ne itin gerai supranta Vašingtono konferencijos principus. Visose kitose šalyse „priimtinas ir adekvatus“ sprendimas iki šiol reiškė meno kūrinių grąžinimą.“

Vidlundas laikraštyje gynė savo poziciją ir teigė, kad Doičų šeimos reikalavimai yra paremti finansiniais sumetimais: „Jei meno kūrinių rinkoje kainos nebūtų taip sukilusios, niekas ir nesikreiptų, – sako jis. – Jei „Sotheby’s“ arba „Christie’s“ aukcione už 200 milijonų nusipirksite Pikaso paveikslą, neįmanoma žinoti, ar jis kartais nepriklausė žydų šeimai. Gal tada irgi reikėtų grąžinti nemokant jokios kompensacijos? Nesu tikras, ar švedų mokesčių mokėtojai noriai palaikytų tokią mintį.“

Straipsnis sukėlė tokį susidomėjimą, kad Moderniojo meno muziejus jautėsi esąs priverstas gintis ir Larsas Nitvė ilgame tekste išdėstė savo versiją. Jis konstatavo, kad sukurtas „tam tikra prasme visiškai klaidingas ir ne visai išsamus vaizdas, kaip Moderniojo meno muziejus siūlo spręsti ginčą, todėl iš visur plūstantys muziejaus veiksmų komentarai yra beprasmiški.“

Nitvė rašė, kad muziejus siūlė grąžinti paveikslą mainais už ilgalaikį jo paskolinimą: „Šeima pati to norėjo 2003 m. rašytame laiške.“ Kitaip tariant, Nitvė kalbėjo apie pirmąjį Rikardo Lorkos-Doičo laišką 2003 m. Pasiūlymą, į kurį Nitvė tą kartą nusprendė neatsakyti, bet praėjus penkeriems metams ištraukė iš archyvo.

Taip pat Nitvė rašė, kad 50: 50 sprendimas atitinka Vašingtono principų dvasią, o ši situacija „visiškai kitokia nei tipiniai nacių plėšikavimo atvejai“ ir kad „aštuntame dešimtmetyje muziejui susisiekus su Noldės fondu nebuvo jokių požymių, kad kūrinys turėtų abejotiną istoriją“. Vis dėlto Nitvė iškraipė tiesą – muziejaus darbuotoja Karin Bergkvist Lindegren dar aštuntame dešimtmetyje buvo informuota, kad paveikslas dingo per Antrąjį pasaulinį karą, o tą tikrai būtų galima laikyti tam tikru „požymiu“.

Toliau Nitvė rašė, kad šeima nuo aštunto dešimtmečio pabaigos žinojo, jog paveikslas yra muziejuje: „Ir vis tiek pirmą kartą susisiekė tik 2003 m.“ Laukimo priežastis paaiškėjo „Dagens Nyheter“ straipsnyje. Palikuonys tik po Vašingtono konferencijos „nutarė, kad verta vargti ir prašyti grąžinti“.

Jano Vidlundo tyrimai taip pat parodė, kad remiantis įprasta teisine praktika šeimos šansai atgauti paveikslą buvo maži.