Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Deja, toks sprendimas Moderniojo meno muziejui neatrodė priimtinas. Siūlyta kūrinį parduoti, o gautą sumą muziejui ir palikuonims pasidalyti po lygiai. Roulandas iš karto atmetė pasiūlymą ir rašė, kad „paveikslas yra viešoje įstaigoje ir remiantis Vašingtono principais turi būti grąžintas nekeliant papildomų reikalavimų“.

Tame pačiame laiške Roulandas pakartojo siūlymą muziejui išpirkti paveikslą ir kad palikuonys yra pasirengę sumažinti kainą iki 1 500 000 svarų, o tai, Roulando skaičiavimais, sudaro 75 proc. rinkos vertės. Tuo metu tai buvo apie 21 milijonas kronų.

Vidlundas atsakė Roulandui, kad, muziejaus nuomone, „priimtinas ir adekvatus“ sprendimas turėtų būti paremtas santykiu 50: 50. Elektroniniame laiške Larsui Nitvei Vidlundas sako, kad jie galėtų paklausti Roulando, kaip „bus apskaičiuotas jo paties atlygis“, jeigu jie nesutiks su pasiūlymu.

Praėjo beveik trys mėnesiai, kol 2007 m. gruodį Roulandas atsakė ir paaiškino, kad palikuonys negali sutikti su 50: 50 sprendimu, taip pat ir todėl, kad „muziejus gautų pelno iš nacistų pagrobto meno kūrinio“.

Roulandas siūlė, kad jeigu jie negali susitarti dėl sprendimo, reikėtų kreiptis į Vokietijos patariamąją komisiją ( The German Advisory Commision ). Tai institucijoms ir palikuonims tarpininkaujanti federalinė komisija Vokietijoje, sudaryta iš meno ekspertų, teisininkų ir filosofų. Roulandas kvietė šalis susitikti Stokholme ir bandyti susitarti. Laiške jis pabrėžė, kad „atėjo laikas restitucijai“.

Tačiau Vidlundas toliau tvirtino, kad 50: 50 yra teisingas būdas ir pozicija nebus keičiama. Vasario pradžioje Deividas Roulandas nusiuntė laišką kultūros ministrei Lenai Adelson Liljerot (Lena Adelsohn Liljeroth). Jame jis rašė, kad derybos įstrigo ir kad „Švedijos vyriausybė ir Moderniojo meno muziejus padarė viską, kad sutrukdytų grąžinti paveikslą“.

Roulandas rašė, kad Doičo palikuonių kantrybė išseko. Noldės paveikslas turi būti nedelsiant grąžintas. Laišką advokatas užbaigė tokiu sakiniu: „Švedija turi laikytis tarptautinių įsipareigojimų arba visiems laikams susiterš nesugebėjimo juos įgyvendinti dėme.“

Laiškas taip pat buvo išsiųstas „Claims Conference“, Moderniojo meno muziejui, „Commission for Art Recovery“ ir Švedijos centrinei žydų tarybai. Nesulaukęs jokio atsakymo Roulandas po poros savaičių siuntė kultūros ministrei naują laišką, kuriame prašė „viešo tyrimo“ ir susitikimo su Adelson Liljerot Stokholme.

Adelson Liljerot greitai atsakė ir paaiškino Kultūros ministerijos poziciją: „Klausimas sprendžiamas tik Moderniojo meno muziejaus, todėl jis nepriklauso mano kompetencijai.“

Deividas Roulandas taip pat pranešė žiniasklaidai, kad sprendimas vis dar nerastas, ir tai buvo aprašyta Švedijos ir tarptautiniuose laikraščiuose. „Svenska Dagbladet“ Vidlundas atsakė į klausimą, kodėl dar nepasiektas susitarimas: „Mes tiesiog negalime atiduoti, nes paveikslas buvo įsigytas už mokesčių mokėtojų pinigus, be to, paveldėtojai jau gavo Vokietijos valstybės kompensaciją.“

Akivaizdu, kad Roulando laiškas Kultūros ministerijai ir žiniasklaidos dėmesys padidino spaudimą Moderniojo meno muziejui. Susierzino ir Kultūros ministerija. Štai ką ministerijos spaudos sekretorius Markas Hartmanas (Markus Hartmann) kalbėjo „Svenska Dagbladet“: „Mes jau sakėme Moderniojo meno muziejui išspręsti šį klausimą ir tikimės, kad jis taip ir padarys.“

Dar atviriau Hartmanas kalbėjo amerikiečių verslo žurnalui „Bloomberg“: „Mes nurodėme muziejui tai išspręsti. Perdavėme jiems aiškią žinią.“ 14

Roulando kontaktai su Kultūros ministerija nepatiko Janui Vidlundui. Laiške Roulandui jis rašė, kad Moderniojo meno muziejus neatsisako grąžinti paveikslo, bet „vilkina susitarimą“. Vidlundas atmetė mintį kreiptis į komisiją Vokietijoje, nes ten yra kitokia situacija ir komisija nėra „neutrali tarpininkė“. Vidlundas ir toliau laikėsi nuomonės, kad 50: 50 yra „priimtina ir adekvatu“, tačiau pridūrė, kad muziejus neatmeta sprendimo būdo, pagal kurį palikuonys sumokėtų MM (Moderniojo meno muziejui) ne tam tikrą procentą, o „fiksuotą sumą“.

Roulandas atsakė Vidlundui, kad šalys labai skirtingai supranta, kas yra „priimtinas ir adekvatus sprendimas“. Roulando nuomone, muziejaus reikalavimas atiduoti jam 50 proc. paveikslo vertės yra „amoralus, nepriimtinas ir tiesiog tam tikras reikalavimas sumokėti išpirką už Doičų šeimai priklausančios nuosavybės grąžinimą“. Roulandas baigė laišką teiginiu, kad jie „ir toliau konfrontuos su Moderniojo meno muziejumi ir Švedijos vyriausybe privačiai ir per žiniasklaidą, kol paveikslas bus besąlygiškai grąžintas“.

Vidlundas supažindino Larsą Nitvę su Roulando laišku ir pateikė ilgą komentarą, sakydamas, kad pakeltas tonas primena derybų taktiką „jei argumentai silpni, kelk balsą“.

Vidlundas taip pat supažindino su pagrindine savo pozicija: grąžinti paveikslą nėra jokio teisinio pagrindo, bet vyriausybė vis tiek nusprendė elgtis taip, kad „atrodytų kaip bendradarbiavimas“. Vidlundas toliau laikėsi nuomonės, kad priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į sąžiningą įsigijimą, Moderniojo meno muziejaus išlaidas už paveikslą ir tai, kad palikuonys kartą jau gavo kompensaciją. Jis rašė: „Dar būtų galima paklausti, kaip smarkiai turėtų skirtis „pagrobto meno“ klausimų sprendimas nuo atvejų, kai paveikslas pavagiamas įsilaužus į namą.“

Vidlundas pabrėžė: „Mes jau pateikėme visus argumentus, todėl nemanau, kad yra pagrindas toliau argumentuoti Roulandui.“

2008 m. kovo pabaigoje Roulandas, Vidlundas ir Nitvė susitiko Niujorke, kur vyko meno mugė „The Armory Show“. Deja, susitikimas nepakeitė įstrigusių derybinių pozicijų. Po susitikimo Vidlundas išsiuntė Roulandui naują laišką, kuriame toliau laikėsi nuomonės, kad muziejui turi priklausyti 50 procentų paveikslo ir kad „neturi būti žiūrima į kitų šalių priimtus principus“. Moderniojo meno muziejus ir Vidlundas norėjo švediško sprendimo būdų, neatsižvelgdami į tai, kaip restitucijos klausimai sprendžiami kitose šalyse.

Vis dėlto Vidlundas pasiūlė Roulandui, kad muziejus neprieštarautų 50: 50 sprendimui „atskaičiavus priimtiną Jūsų, t. y. advokato, honorarą“.

Muziejus ir Vidlundas daugiau dėmesio skyrė Roulando advokato honorarui, o ne paveldėtojų teisei į kūrinį. Roulandas atsakė, kad „jokia kita civilizuota Vakarų valstybė netvirtino, jog nacistų pavogtas meno kūrinys neturi būti grąžintas tikriesiems savininkams“. Vis dėlto Roulandas pranešė, kad Doičų palikuonys neprieštarautų sumokėti Moderniojo meno muziejui 200 000 dolerių kompensaciją, jei paveikslas bus grąžintas nedelsiant. Jis taip pat reikalavo, kad derybose dalyvautų ir Švedijos vyriausybė, o Stokholme būtų surengtas susitikimas su muziejumi, kuriame dalyvautų ir kultūros ministrė.

Kaip ir anksčiau, Vidlundas persiuntė Roulando laišką su savo komentarais Larsui Nitvei ir siūlė bendravimo su žiniasklaida strategiją: „Manau, svarbu pabrėžti, kad MM negali savo nuožiūra priimti sprendimų dėl sąžiningai už mokesčių mokėtojų pinigus įsigytos nuosavybės. Todėl jums yra svarbu suvokti save kaip valstybės tarnautoją, kuo iš tiesų ir esate. Jei kreiptųsi žiniasklaida, aišku, turėtumėte pabrėžti, kad būdamas valstybės tarnautojas ir MM vadovas turite laikytis Švedijos įstatymų ir taisyklių, kad ir kokia jūsų asmeninė nuomonė. Mano galva, tai svarus argumentas, kuris padėtų suprasti jūsų poziciją.

Remdamasis aukščiau pateiktais argumentais manau, kad MM turėtų toliau laikytis pozicijos, kad MM neturi būti mokama, kol paveikslas, pavyzdžiui, nėra parduotas aukcione, drauge pasidarydamas nepasiekiamas plačiajai publikai. Verta paminėti ir žmones, kurie, jeigu paveikslas būtų parduotas, prarastų galimybę matyti šį meno kūrinį. Mes žinome, kad: a) Roulando honoraras greičiausiai bus nemažas; b) šeima (galbūt praėjus tam tikram laikui) veikiausiai parduos paveikslą; c) dabar šeima yra pasirengusi sumokėti tam tikrą (aiškiai nedidelę) sumą, kad gautų paveikslą. Mūsų siektina suma, turint omenyje, kad tikėtinas Roulando honoraras yra 300 000 JAV dolerių, turėtų būti apie 2 milijonus JAV dolerių, o Roulandas duoda 200 000.“