Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Švedija laikėsi pozicijos, kad eksporto reikėjo, siekiant apsaugoti šalį nuo karo. Karo pradžioje sąjungininkai netgi simpatizavo tokiai pozicijai. Nei Čerčilis, nei Ruzveltas iš pradžių nenorėjo versti Švedijos tiesiogiai konfliktuoti su nacistine Vokietija, nes tada Švedijos rūdų kasyklos greičiausiai būtų atsidūrusios visiškoje Hitlerio dispozicijoje.

Tačiau karui įsibėgėjant ir didėjant tikimybei, kad vokiečiai pralaimės, Švedijos pozicija darėsi vis nesuprantamesnė. Švedija išlaikė ir gynė savo eksportą iki pat karo pabaigos, kai Vokietijos pralaimėjimas jau seniai buvo akivaizdus. 1943 m. pradžioje JAV ėmė spausti Švediją aiškiau parodyti paramą sąjungininkams, sustabdant eksportą į Vokietiją ir uždraudžiant jos karinį tranzitą per savo teritoriją. Tuo pat metu Švedija nesutiko leisti britų ir prancūzų karinio tranzito per Švediją į Suomiją, įtarusi, kad tikrasis tikslas gali būti užvaldyti rūdos telkinius ir sustabdyti eksportą į Vokietiją. Vėlesni tyrimai šiuos įtarimus dar sustiprino.

Ruzveltas ir Čerčilis manė, kad 1943 m. Vokietija nebeturi pajėgumų užimti Švedijos. Šalies įsitraukimas į karą būtų pagreitinęs Vokietijos pralaimėjimą.

Švedijos pozicija nacistinės Vokietijos atžvilgiu buvo paremta pirmiausia trumpalaikiais interesais: išvengti invazijos ir importuoti iš Vokietijos šalies pramonei taip reikalingą anglį ir koksą. Stokholmo universiteto profesorius Klasas Omarkas (Klas Åmark) knygoje „Gyvenimas blogio kaimynystėje“ ( Att bo granne med ondskan ) rašo: „Panašu, kad švedai nelabai svarstė, kas būtų, jei karą laimėtų Vokietija. Tada Švedija vargiai būtų galėjusi likti demokratiška šalimi arba apskritai egzistuoti kaip valstybė. Ilgalaikiai Švedijos interesai tuo metu reikalavo kuo mažiau eksportuoti į nacistinę Vokietiją, bet tada taip nebuvo manoma.“

Švedija nutraukė ryšius su nacistine Vokietija tik 1944 m. pabaigoje, Vakarų sąjungininkams jau įžengus į vokiečių žemę. Seniai nuo švedų pozicijos pavargusios JAV net svarstė galimybę konfiskuoti švedų įmones ir po karo imtis priemonių, apsunkinančių Švedijai būtinų žaliavų, pavyzdžiui, naftos ir gumos, importą.

1944 m. rudenį parlamentas balsavo už Švedijos dalyvavimą „Safehaven“ programoje, ieškant nacių režimo turtų užsienyje. Paaiškėjo, kad Švedija ne tik priėmė pagrobtą auksą, bet ir tai, kad švedų įmonės aktyviai rėmė vokiečių karines pastangas. Tai, be kita ko, vyko per Valenbergams priklausantį banką „Stockholms Enskilda Bank“ (dabartinis SEB). Jungtinėse Valstijose bankas Švedijos vėliava dangstė vokiečių bendrovę „Bosch“, taip siekdamas apsaugoti ją nuo konfiskavimo. Po karo dėl paramos nacistinei Vokietijai JAV įšaldė Valenbergų ir banko lėšas. Bankas taip pat kreditavo „Norsk Hydro“, kuri okupacijos metais buvo paversta vokiečių bendrovės „IG Farben“ dominuojama įmone, gausiai naudojusia vergišką koncentracijos stovyklų kalinių darbą. Įmonė turėjo gamyklą net Aušvice. „IG Farben“ gamino dujas „Ciklonas B“, kuriomis nužudyti milijonai žmonių nacistų įrengtose holokausto stovyklose.

1946 m. JAV per „Safehaven“ programą nustatė Švedijoje esamą vokiečių turtą ir nutarė, kad jis turi būti konfiskuotas bei panaudotas Europos atkūrimo darbams. Švedija priešinosi, teigdama, kad negalima konfiskuoti Vokietijos piliečių nuosavybės, nes jie neatstovauja Vokietijos valstybei. Patyrusi spaudimą Švedija turėjo nusileisti. Tuo metu buvo nerimaujama, kad kitose šalyse paslėptas vokiečių turtas gali būti panaudotas nacizmui Vokietijoje atkurti.

Švedijoje buvo sukurta speciali tarnyba vokiečių turtui likviduoti „Pabėgusio kapitalo biuras“. Iki 1956 m. ji likvidavo turto už 380 milijonų kronų tuomete verte.

Vyriausybė vilkino derybas dėl į Švediją patekusio nacių pagrobto aukso. Švedija reikalavo iš sąjungininkų įrodymų, kad, pavyzdžiui, iš Belgijos ir Nyderlandų atgabentas auksas tikrai buvo pagrobtas. Manyta, kad nedidelė dalis aukso, kurį Švedijos centrinis bankas nupirko iš Vokietijos centrinio banko, taip pat priklausė koncentracijos stovyklose nužudytiems kaliniams žydams.

Švedija nusileido ir šiuo klausimu, bet paskutinė 6 tonų dydžio Nyderlanduose nacių pagrobto aukso siunta buvo pristatyta tik 1955 m. Prieš tai 7 tonos aukso grąžintos Belgijai.

Tais laikais per daug nesistengta aiškintis, ar į Švediją buvo įvežta pagrobtų meno kūrinių. Vokiečių ir švedų ryšius tirianti amerikiečių žvalgybos organizacija Strateginių valdybų tarnyba ( Office of Strategic Services ) didžiausią dėmesį skyrė auksui.

Tik 1997 m. Švedijos vyriausybė subūrė komisiją, turinčią „kuo tiksliau išsiaiškinti, kas galėjo įvykti Švedijoje, kalbant apie žydiškos kilmės nuosavybę, kuri buvo įvežta į šalį dėl žydų persekiojimo“.

Komisijos subūrimas buvo tuomečių įvykių Europoje atspindys, pirmiausia kalbant apie žydų sąskaitas Šveicarijos bankuose.

Šveicarija, visai kaip Švedija, buvo „neutrali“ šalis, smarkiai nuolaidžiavusi nacistinei Vokietijai. Gal neaptikto arba sąmoningai nuslėpto turto galėjo būti ir Švedijoje? Komisija įkurta prie Užsienio reikalų ministerijos. Vyriausybė norėjo greito atsakymo, todėl komisija turėjo pateikti rezultatus per 12 mėnesių, o tai pasirodė neįmanoma. Galiausiai 1999 m. pavasarį pristatyta 350 puslapių ataskaita „Švedija ir žydų turtas“.

Komisija, be kita ko, bandė tikrinti ataskaitas, kurias karo metais amerikiečių atstovybė Stokholme perdavė žvalgybai. Iš jų paaiškėjo, kad Vokietijos atstovybė Stokholme buvo naudojama pavogtiems brangakmeniams išvežti. Taip pat pranešta, kad švedų įmonės tvarkė iš nacistinės Vokietijos gautą auksą, pavyzdžiui, Stokholme veikusi „C. G Hallbergs“, kurios tuometis savininkas buvo vokietis Otas Dekeris (Otto Decker). Pranešama, kad šis aktyvus nacistas bendravo su Vokietijos delegacijos Stokholme nariais.

Dar įdomesnių dalykų paaiškėjo apie meną. Komisija pavedė muziejininkui Gunarui Lindkvistui (Gunnar Lindqvist) itin įdėmiai ištirti meno sritį, patikrinant amerikiečių žvalgybos duomenis ir interviu su karo metais aktyviais Švedijos meno pasaulio žmonėmis.

1945 m. amerikiečių ataskaitoje teigiama, kad Hermanas Geringas galėjęs slapta gabenti meno kūrinius į Švediją, padedamas Karlo Gustavo fon Roseno (Carl Gustaf von Rosen), Karin Gering sūnėno. Geringui galėjęs talkinti ir Vokietijos prekybos rūmų Švedijoje pirmininkas Henris Kouksas (Henry Koux). Amerikiečių ataskaitoje sakoma, kad Stokholmo „Frihamnen“ uoste turėjo būti dėžių su pavogtais meno kūriniais.

Minimas ir Karlas Haberštokas. Prekeivis taip pat buvo įtariamas slėpęs meno kūrinius Švedijoje, tačiau nepateikta jokių duomenų kur ir kiek.

Amerikiečių žvalgyba pranešė įtarianti, kad kelios Stokholmo galerijos ir meno prekeiviai dirba su pagrobtais meno kūriniais, pavyzdžiui, „Rapps“ meno kūrinių parduotuvė neva turinti „šūsnis paveikslų Stokholmo „Frihamnen“ uoste“.

1945 m. Stokholme veikianti „St: Lucas“ galerija surengė olandų meno parodą. Kūrinių kilmė pasirodė įtartina. Lindkvistas negalėjo patvirtinti, kad „Rapps“ ir „St: Lucas“ dirbo su pagrobtais meno kūriniais, nes abi buvo seniai nutraukusios veiklą. Vis dėlto Lindkvistas įžvelgia tikimybę, kad tam tikra dalis 1944–1945 m. „parodose ir aukcionuose parduotų kūrinių galėjo būti tiesiogiai arba netiesiogiai susiję su meno grobstymu“.

Toliau Lindkvisto tyrimas parodė, kad tuo metu švedų muziejai po nedaug kūrinių pirko tarptautinėje rinkoje, bet kai kuriems muziejams buvo pasiūlyta, labai tikėtina, pagrobtų darbų. Be kita ko, Karlas Haberštokas patarė Nacionaliniam muziejui įsigyti švedų ir prancūzų dailininko Georgo Demarė (Georg Desmarées) paveikslą. Sandoris neįvyko.