Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Šis įvaizdis vyrauja ir parodos recenzijose. „Nerikes Allehanda“ rašo: „Emilio Noldės likimas panašus į daugelio kitų Vokietijos menininkų. Tremtis savo paties šalyje buvo dviguba: jam uždrausta verstis savo profesija, o jaunesnei menininkų kartai siųsti impulsai buvo užslopinti arba pristabdyti.“ Nė žodžio, kad toji menininkų karta, kalbant apie Noldę, galėjusi būti ir nacionalsocialistinė.

Dar įdomesnė „Dagens Nyheter“ recenzija. Joje Emilis Noldė vadinamas „žemės mistiku“: „Jis siekė ištakas, buvo užmezgęs ryšį su gamta ir gamtos jėgomis.“ Nutylima, kad toji žemės mistika buvo gimininga nacistų kraujo ir žemės kultui.

Šis kolektyvinis užmaršumas susijęs su kitu pasakojimu apie Emilio Noldės paveikslą. 1964 m. Moderniojo meno muziejaus vadovas Pontusas Hultenas pasiskolino jį iš Šveicarijos Lugano mieste dirbančio meno prekeivio Romano Norberto Ketererio (Roman Norbert Ketterer) – žmogaus, kuris po karo padarė karjerą rūpindamasis „degeneravusių“ Vokietijos menininkų paveikslų rinkodara ir pardavimu. Sandoris sudarytas 1967 m. per parodą – Moderniojo meno muziejus pirko paveikslą už 162 150 kronų. Pardavėjas buvo laikomas patikimu, tačiau kūrinio praeitis kėlė neaiškumų. Užfiksuota labai nedaug detalių apie kūrinio buvimo vietas. Vis dėlto tuo metu tokie dalykai, regis, nieko nejaudino.

2003 m. balandžio pradžioje Nacionalinis muziejus Stokholme gavo Rikardo Lorkos-Doičo (Ricardo Lorca-Deutsch) iš Frankfurto laišką. Laiškas tuojau pat persiųstas Moderniojo meno muziejaus vadovui Larsui Nitvei (Lars Nittve).

Dviejų puslapių laiške Lorka-Doičas pasakoja, kad jo šeima dėl žydiškos kilmės XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje turėjo išvykti iš nacistinės Vokietijos. Bėgant dingo šeimos meno kūrinių kolekcija. Lorka-Doičas dėsto, kad kolekcijos netektis buvo šeimos liūdesio šaltinis ir jie ilgai gyveno manydami, jog kolekcija žuvo per bombardavimą. Vis dėlto aštuntame dešimtmetyje šeima sužinojo, kad iš tiesų dalis kolekcijos išgyveno karą.

Per karą į tris žemynus išblaškyta šeima dabar nutarė bendromis pastangomis bandyti atgauti kolekciją. Lorka-Doičas rašė, kad aštuntame dešimtmetyje jo teta sužinojo, jog kai kurie kolekcijos kūriniai atsidūrė Moderniojo meno muziejuje, ir klausė, ar tai tiesa. Buvo kalbama apie du Emilio Noldės darbus. Lorka-Doičas taip pat domėjosi, ar muziejus galėtų suteikti šeimai informacijos, kokiomis aplinkybėmis tie kūriniai tapo jo nuosavybe.

Laiško pabaigoje jis rašė apie šeimos norą pasikalbėti asmeniškai ir, jei įmanoma, išvengti advokatų įsikišimo. Taip pat pridūrė, kad jei pavyktų susitarti, šeima neprieštarautų suteikti muziejui teisę likusį laiką naudoti tuos darbus.

Moderniojo meno muziejui buvo paprasta išsiaiškinti, kokio kūrinio ieškojo Doičas ir kad jų buvo vienas, o ne du. Muziejaus koordinatorė Ylva Hilstrem (Ylva Hillström) iš karto susisiekė su Emilio Noldės fondu Vokietijos Zėbiulio mieste, kad išsiaiškintų, kas žinoma apie paveikslo „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ praeitį. Iš tiesų muziejus jau žinojo, kad per karą paveikslas buvo prarastas. 1978 m. Karin Bergkvist Lindegren gavo tokią informaciją iš fondo, kuris bendravo su Rikardo Lorkos-Doičo teta. Fondas patvirtino Hilstrem, kad kūrinys priklauso Doičų šeimai. Birželį Larsas Nitvė labai trumpai atsakė Rikardui Lorkai-Doičui: „Moderniojo meno muziejus turi tik vieną Emilio Noldės darbą: 1917 m. aliejiniais dažais ant drobės nutapytą paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“, 73 x 9 cm. Paveikslas 1967 m. įsigytas iš Norberto Romano Ketererio galerijos Lugane.“

Muziejus ir Larsas Nitvė sutarė nepasakoti, kad jie jau žino, jog Doičų šeimai priklausantis kūrinys dingo per karą.

Su muziejumi vėl susisiekta tik po dvejų metų, 2005-aisiais. Šį kartą tai padarė Akselis Bindernagelas (Axel Bindernagel), Deivido Roulando kontoros Niujorke advokatas. Jis informavo muziejų, kad Doičų šeima patikėjo kontorai rūpintis jų reikalais.

Trijų puslapių laiške su priedais Bindernagelas pasakoja šeimos istoriją, kuri, pasak jo, padės „geriau suprasti šeimos norą atgauti Otui Natanui Doičui (Otto Nathan Deutsch) priklausančius paveikslus“.

Doičų šeimos likimas tragiškas, nors tuo pat metu tai tipiškas pasakojimas apie Vokietijos žydų šeimą nacistų režimo metais.

Kai 1933 m. į valdžią atėjo nacistai, sėkmės lydimam Frankfurto verslininkui Otui Natanui Doičui buvo beveik 70 metų. Jis turėjo sukaupęs nedidelę iškiliausių tų laikų menininkų kolekciją, joje buvo Makso Lybermano, Pablo Pikaso ir Emilio Noldės darbų.

Į valdžią atėjus nacistams šeima pateko į boikotų, diskriminacijos ir reketavimo tinklą, kuriuo siekta išstumti žydus iš Vokietijos visuomenės gyvenimo, taip pat ir verslininkus, tokius kaip Doičas.

1938 m. Otas Natanas Doičas, kaip ir visi Vokietijos žydai, buvo priverstas įregistruoti nuosavybę. Vėliau tie duomenys naudoti įvairiems mokesčiams plėšti. Po 1938 m. lapkritį įvykusios krištolinės nakties žydai turėjo sumokėti daugiau nei milijardą reichsmarkių siekančią baudą. Otas Natanas Doičas paklojo per 24 000 reichsmarkių. 1939 m. šeimai emigravus į Nyderlandus, Doičui teko sumokėti dar beveik 30 000 reichsmarkių išvykimo mokestį. Tam Doičas pardavė du iš turėtų nekilnojamojo turto objektų, abu mažesne nei rinkos kaina. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje žydiška kilmė Vokietijoje nebuvo koziris derantis dėl kainos.

Norėdami gauti leidimą emigruoti Doičai turėjo pateikti viso iš Vokietijos išsivežti ketinto turto, kuriame buvo ir meno kūrinių kolekcija, sudaryta iš 10 aliejiniais dažais tapytų paveikslų ir dvylikos akvarelių, grafikos darbų ir raižinių, sąrašą.

Tarnybos iš karto susidomėjo meno kūriniais ir nusprendė skirti ekspertą jiems įvertinti. Kolekcija tuo metu buvo Frankfurto krovinių gabenimo firmoje „Wilhelmn Hühn“, kuriai Doičai patikėjo išgabenti turtą į Amsterdamą. Kolekciją vertino Vilhelmas Etlė (Wilhelm Ettle), Vokietijos propagandos ministerijos atstovas. Etlė nusprendė, kad trys paveikslai yra įdomūs, ir juos konfiskavo.

Vis dėlto trys Emilio Noldės paveikslai nesulaukė dėmesio – valstybei šis menininkas atrodė nevertingas. Etlė išsirinko vokiečių peizažisto Edmundo Štepeso (Edmund Steppes) darbus. Dailininkas buvo nacistų partijos narys, o išgarsėjo 1937 m., kai Adolfas Hitleris įsigijo vieną jo paveikslų.

Nors tada daugiau nieko nebuvo konfiskuota, likusi turto dalis taip niekada ir nepasiekė Amsterdamo. Be to, šeima turėjo ir daug rimtesnių rūpesčių. Saugumas Amsterdame pasirodė esąs labai trumpalaikis. 1940 m. gegužę Vokietija įsiveržė į Nyderlandus, o po mėnesio Otas Natanas Doičas mirė.

Doičo dukra Gertrūda, jos vyras ir du vaikai buvo deportuoti į Aušvicą ir ten nužudyti. Kita duktė Anė Marija kartu su vyru ir dviem vaikais išsiųsta į Bergeną–Belzeną. Anė Marija ir vaikai išgyveno, o vyras mirė lageryje. Trečiasis Oto Natano Doičo vaikas, sūnus Fricas, išgyveno karą ir emigravo į Čilę.

1945 m. Anė Marija bandė išsiaiškinti, kas nutiko tėvo nuosavybei, ir kreipėsi į bendrovę „Hühn“, kuri taip ir nepristatė turto. Transporto kompanija informavo, kad daiktai buvo sunaikinti, kai į Frankfurto centrinę stotį per antskrydį pataikė bomba. Kas iš tiesų nutiko Oto Natano Doičo nuosavybei, neaišku, nes Frankfurte trūksta to laikotarpio dokumentų, kurie, tikėtina, sunaikinti per karą. Kūriniai galėjo būti konfiskuoti kokios nors tarnybos arba tiesiog pavogti pačios transporto kompanijos.

Tik po kelių dešimtmečių šeima sužinojo, kad kolekcija arba jos dalys išgyveno karą. Manydama, kad nuosavybė prarasta, šeima kreipėsi dėl kompensacijos į Vokietijos tarnybas ir 1962 m. gavo iš vakarų Vokietijos 31 370 markių, iš jų 4 000 markių buvo už Noldės paveikslą.