Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Atrodo, kad tarp Kirchnerio ir Groso tragedijų kabantis Noldės gėlių sodas yra pasiklydęs laike. Vis dėlto valandėlę pastovėjęs supranti, kad gėlyną gaubia nerimas. Tai, kas skiria jį nuo nerūpestingų Monė gėlių. Potėpiai stipresni, atspalviai tamsesni. Fone kaip tamsūs debesys kyla žiedinių kopūstų formos našlaitės. Spalvos sodrios, gėlynas atrodo tuojau nuvysiantis.

Emilis Noldė tapė gėlynus ir anksčiau. Šviesesnius, saulėtesnius. Tai buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kai Emilis Noldė po daugelio metų pertraukos vėl ėmė tapyti sodybos prie Vokietijos ir Danijos sienos vaizdus, pasaulis, kaip ir pats Noldė, buvo pasikeitęs. Vyko karas. Paveikslus „persmelkė niūri nuotaika“, kaip dienoraštyje rašė Noldė. Sodas vienu metu grėsmingas ir gražus. Paveiksluose vis kartojasi ekspresionizmui ir pirmiausia Noldės kūrybai būdingi kontrastai: tamsa ir šviesa, šaltis ir šiluma, vyras ir moteris, demonai ir angelai.

Emilio Noldės gėlių sode šis dvilypumas pasireiškia ne tik drobėje, bet ir paveikslo istorijoje. Rankoje laikau 1966 m. parodos katalogą, jį už 200 kronų nusipirkau Stokholmo antikvariate. Išleistas prieš Emilio Noldės parodą, atidarytą Moderniojo meno muziejuje 1967 m. sausio 14 d. Tais metais menininkas būtų šventęs šimto metų jubiliejų.

Per parodą Moderniojo meno muziejaus vadovas Pontusas Hultenas nupirko paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“. Paroda aprėpė viską nuo ankstyvųjų medžio raižinių iki spalvingų mitologinių paveikslų Naujojo testamento motyvais ir garsiosios serijos „Nenutapyti paveikslai“, kurią Noldė sukūrė Antrojo pasaulinio karo metais, kai nacistai jam uždraudė tapyti. Trijų puslapių Noldės gyvenimo aprašyme aptinku, kad „iš muziejų konfiskuoti 1 052 jo darbai“. Joks kitas menininkas nenukentėjo nuo 1937 m. vykdyto vokiečių muziejų valymo labiau nei Emilis Noldė. Tų pačių metų liepą Miunchene atidarytoje „degeneravusio meno“ parodoje Noldės darbams skirtas ypatingas dėmesys. Nacistų rasinei estetikai pirmiausia kliuvo jo primityvizmas. 1914-aisiais lankydamasis Naujojoje Gvinėjoje Noldė susidūrė su čiabuvių menu. Šį įvykį jis aprašo kaip gyvybiškai svarbų. Noldė manė aptikęs tikresnį meną, nesugadintą ir nepaveiktą šiuolaikinio pasaulio ir jo civilizacijos procesų. Savo darbais Noldė ieškojo ryšio su šia natūralia būsena, o tai, jo manymu, turėjo leisti atsirasti naujajam vokiečių menui, nepaveiktam prancūzų. Noldė iš Naujosios Gvinėjos rašė savo draugui Hansui Ferui (Hans Fehr): „Čiabuviai gyvena gamtoje, kartu su ja ir būdami jos dalis. Mane kartais apima jausmas, kad jie ir yra tikrieji žmonės, o mes – tik nevykusios marionetės, dirbtinės ir pilnos klaidų.“

Nacistai rėmė Noldės ambicijas sukurti naują vokiečių meno judėjimą, tačiau negalėjo priimti nei jo primityvistinės įtakos, nei ekspresionistinės raiškos formos, kuri smarkiai kontrastavo su daugelio nacistų šlovintais klasicistiniais ir biurgeriškais meno idealais.

Emiliui Noldei buvo uždrausta verstis profesine veikla, tapyti ir pirkti reikalingų medžiagų. Tai rodo, kokią galią nacistai įžvelgė meninėje jo raiškoje. Noldė nepaisė draudimo ir slapta nutapė šimtus akvarelių. Tą seriją jis pavadino „Nenutapyti paveikslai“.

Po karo Emilis Noldė buvo reabilituotas. Jam suteiktas profesoriaus laipsnis, skirtas apdovanojimas Venecijos bienalėje ir ordinas „Už nuopelnus“, aukščiausias vakarų Vokietijoje civiliams skirtas apdovanojimas. Emilis Noldė tapo meno didvyriu, antifašistinio pasipriešinimo figūra, nepažabotu tapytoju, kurio raiška turėjo beveik mitinę galią.

Tačiau paveiksle slypi ir kas kita. Pilki atspalviai, kurių pokario interpretuotojai dažnai nepamatydavo.

Prieš Jozefui Gebelsui pradedant pulti ekspresionizmą, Emilio Noldės akvarelės puošė jo svetainę. Ten jas pakabino Albertas Špėras, kuriam buvo pavesta įrengti propagandos ministro būstą. Pats Špėras paveikslus apibūdino kaip „žavingus“.

1933 m. nacistų studentų asociacija Berlyne surengė parodą Noldės garbei. Vadinamoji Berlyno opozicija priešinosi biurgeriškiems völkisch judėjimo meno idealams ir norėjo, kad Trečiojo reicho estetinei raidai vadovautų tokie menininkai kaip Noldė. Pats Emilis Noldė save laikė dvasiniu šiauriečių liaudies meno ir vokiečių gotikos paveldėtoju. Tačiau vis tiek niekas negalėjo jo išgelbėti nuo Adolfo Hitlerio pasidygėjimo tuo, kas abstraktu ir „neišbaigta“.

Dauguma modernistų neprieštaravo būti atstumti nacistų, bet tik ne Emilis Noldė. Draudimą jis laikė asmenine katastrofa. 1937 m. liepos 12 d. Emilis Noldė rašo Prūsijos meno akademijos pirmininkui ir piktinasi esąs priskirtas „degeneravusiems“ menininkams.

Kai šiaurės Šlezvige buvo įkurta Nacionalsocialistų partija, aš tapau jos nariu. Visos mano mintys ir meilė yra skirtos Vokietijai, jos liaudžiai ir žmonių idealams.

Emilis Noldė buvo nacistų partijos narys, labai anksti jis įstojo į partijos danų skyriaus gretas. Save laikė vokiečiu, nors tėvai buvo danų ir fryzų kilmės.

Noldė reiškė ir aiškiai antisemitines pažiūras, taip pat vertindamas žydų kilmės menininkus. Laiške meno akademijos pirmininkui Noldė tvirtino visą gyvenimą kovojantis su žydų menininkais, tokiais kaip Maksas Lybermanas. Nacistams perėmus valdžią Noldė pasirašė naująjį režimą šlovinantį manifestą. Jis naiviai tikėjosi galėsiąs vadovauti naujam meno judėjimui Trečiajame reiche. 1938 m. laiške Gebelsui jis tvirtina, kad „mano menas yra vokiškas, stiprus, griežtas ir nuoširdus. Heil Hitler! “, taip pat sakosi vienas kovojąs su priešų (žydų) įtaka vokiečių menui. Vis dėlto Noldė nesulaukė Gebelso, kuris tuo metu jau buvo nusprendęs atsiriboti nuo ekspresionizmo, užtarimo.

Net ir 1942 m. Emilis Noldė dar kartą siekė būti reabilituotas nacistų režimo, bet vėl liko atstumtas. Paradoksas, tačiau po karo jį išgelbėjo tai, kad nebuvo atsako į tokią meilę. Moderniojo meno muziejaus 1966 m. išleistame parodos kataloge apie tai nėra nė žodžio. Norėdamas įsitikinti, kad nieko nepraleidau, skaitau tekstą dar kartą, bet veltui.

Kai kurie interpretuotojai mano, kad Emilis Noldė buvo kaip Knutas Hamsunas – politinis idiotas, nesuvokiantis brutalios politikos tikrovės ir negebantis suprasti tikrųjų nacistų politikos intencijų. Visai kaip Knutas Hamsunas, nacistams atėjus į valdžią Emilis Noldė jau buvo garbaus amžiaus žmogus – 1937-aisiais jam suėjo 70 metų. Jozefui Gebelsui savo Nobelio premijos medalį dovanų išsiuntęs Hamsunas po karo buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Vis dėlto paskutinė jo knyga „Užžėlusiais takais“ rodo, kad jis vargu buvo silpnaprotis ar psichiškai nesveikas. Toks nebuvo ir Emilis Noldė, aktyviai kūręs dar ir šešto dešimtmečio pradžioje.

Ar Emilis Noldė tapo savo politinio naivumo auka, taip ir lieka neatsakyta, tačiau Noldės pritarimas nacionalsocializmui nebuvo laužtas iš piršto. Noldės meninė vizija tam tikra prasme sutapo su nacistų pojūčiais, judėjimu ir bandymu užpildyti dvasinę tuštumą. Savo žemės, Heimat , užauginti menininkai buvo pagrindinė Noldės tema. Jis taip pat tikėjo mitu apie unikalų vokiečių meno ir vokiečių dvasios vaidmenį.

1967 m. Moderniojo meno muziejui surengus Švedijoje „didelį Emilio Noldės pristatymą“, ši Noldės gyvenimo dalis buvo ištrinta. Atrodo, kad didysis ekspresionistas ir nacistų rėmėjas nėra vienas ir tas pats žmogus. Pasakojama tik apie auką ir „nenutapytus paveikslus“. Parodos komisarė Karin Bergkvist Lindegren (Karin Bergqvist Lindegren) sveikinimo kalboje sakė, kad Noldė turėtų „sulaukti didelių Švedijos publikos simpatijų“.