Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Netrukus kultūriniai debatai virto politiniais. Už grąžinimą atsakingi Berlyno burmistras Klausas Vovereitas (Klaus Wowereit) ir politikas Tomas Flyrlas (Thomas Flierl) buvo kaltinami atidavę paveikslą pernelyg lengvai. Opozicija pasinaudojo situacija prieš artėjančius rinkimus ir Žaliųjų atstovas kultūros politikos klausimais pavadino restituciją „skubota mėlynakio idealizmo“ išraiška.

Nuo Vašingtono konferencijos praėjus beveik dešimčiai metų „Berlyno gatvės scena“ tapo pasipriešinimo grąžinimo procesui, kurio varomąja jėga laikytas „godumas“, simboliu. Vokietijos muziejų asociacijos pirmininkas Michaelis Aisenhaueris (Michael Eissenhauer) pardavimą laikė „katastrofa“ ir reikalavo priimti naujus principus, kurie suteiktų muziejams pirmumo teisę įsigyti kūrinius.

Kritikai taip pat reikalavo nustatyti grąžinimo procesams laiko terminą, uždrausti kūriniams palikti šalį ir kad įrodymus turėtų pateikti palikuonys, o ne muziejai. Politinė opozicija Berlyne privertė suburti komisiją, turinčią išsiaiškinti, ar grąžinant paveikslą nėra pažeistos jokios taisyklės. 2007 m. Vokietijos parlamente dėl to net surengti klausymai.

Tačiau būta ir blaivesnių balsų, pavyzdžiui, vyriausiojo „Der Tagesspiegel“ redaktoriaus Bernhardo Šulco (Bernhardt Schultz). Jis įžvelgė, kad politinė opozicija „begėdiškai“ naudojasi šia tema rinkimų kampanijoje, ir teigė, kad restitucija turi būti tęsiama: „Tai kaina, kurią privalome mokėti už Vokietijos vardu vykdytą neteisybę.“

Klausimui ištirti suburta komisija taip pat nusprendė, kad grąžinant paveikslą nepadaryta jokių pažeidimų. Prokuroras Karlas Haincas Dalhaimeris (Karl-Heinz Dahlheimer), kuris tyrė, ar restitucija nepažeidė Vokietijos įstatymų, nutraukė tyrimą. Savo ataskaitoje Dalhaimeris padarė moralinę-filosofinę išvadą. Jo teigimu, politiškai Vokietija galėjo nesilaikyti Vašingtono principų, tačiau tai „sumažintų šių meno kūrinių kultūrinę reikšmę ir prasmę visuomenei bei estetinę ir moralinę šių kultūros lobynų vertę“.

Neatsitiktinai aršiausi „Berlyno gatvės scenos“ restitucijos priešininkai buvo įvairiais ryšiais susiję su meno kūrinių rinka ir dirbo meno kūrinių prekeiviais arba aukcionų namuose. Kaip rašo knygos „Gatvės scenos istorija“ ( The Story of Street Scene ) autoriai Gunaras Šnabelis (Gunnar Schnabel) ir Monika Tackov (Monika Tatzkow), debatai parodė, kad, pasak Berndto Šulco, „galvą purtantis meno pasaulis“ yra tas pats pasaulis, kuris ištisus dešimtmečius nekvaršindamas sau galvos prekiavo iš žydų pagrobtais meno kūriniais. Meno pasaulis susidūrė su tikrove – parduoti neaiškią istoriją 1933–1945 m. turėjusius darbus tapo sunku arba beveik neįmanoma.

Deividas Roulandas nenori kalbėti apie „Berlyno gatvės scenos“ ar kitų bylų detales. Jis sako, kad taip pažeistų tarnybinę etiką neplatinti informacijos. Advokatas nepasakoja ir apie kontoros komisinius, bet teigia, kad tokia atsiskaitymo forma nėra retenybė, ji populiari ir kitose srityse, kitaip tariant, nekilnojamojo turto restitucijos bylose.

Pasak Roulando, meno kūrinių restitucija yra itin ilgas darbas, kur procesai dažnai užtrunka metų metus: „Iš pradžių turi būti nustatyta kūrinio buvimo vieta, paskui pradėtas išsamus istorinis tyrimas savininkų reikalavimams patvirtinti. Vėliau jau būna teisiniai procesai arba derybos, o tai dažnai trunka ilgus metus.“

Restitucijos klausimo raidą neigiamai vertina Anė Veber (Anne Webber), nepriklausomos organizacijos Europoje pagrobto meno komisijos ( Commission for Looted Art in Europe ) Londone įkūrėja. Ne pelno siekianti organizacija, finansuojama aukomis ir tyrimams skirtomis sumomis, padeda palikuonims ir išgyvenusioms aukoms atlikti praeities tyrimus bei derėtis su institucijomis, taip pat, jei reikia, imtis restitucijos bylų. Veber nuomone, advokatų kontoros komisiniai ir darbo metodai yra XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje VDR vykusios nekilnojamojo turto restitucijos paveldas.

„Staiga atsirado daugybė šeimų, kurioms niekas neatstovavo. Jos neturėjo lėšų samdytis teisinės pagalbos ir nežinojo, nuo ko pradėti. Daugybė advokatų tuo naudojosi. Jie ėmė ieškoti tokių šeimų ir pasirašydavo sutartis, žadėdami sutvarkyti visą procesą už tam tikrą procentą nuo nuosavybės vertės, dažnai 30 ar 50 proc. Kai tapo aktualus meno kūrinių klausimas, prasidėjo tokios sutartys ir dėl jų restitucijos“, – pasakoja Anė Veber ir sako, kad tokios sutartys labai žalingos.

„Tokių sutarčių padarinys tai, kad daugelis šeimų negali pasilikti meno kūrinio, kuris iškart turi būti parduotas, nes advokatai reikalauja honoraro. Jei šeima nėra turtinga, o taip dažniausiai ir būna, ji priversta parduoti kūrinį. Tokios sutartys paremtos komisiniais, todėl advokatams nerūpi ieškoti ar reikalauti grąžinti tam tikros ekonominės vertės neturinčių kūrinių. Daug šeimų kreipiasi į mus ir sako: „Pasirašydami sutartį nepagalvojome, kad nieko negalėsime pasilikti.“ Kitos sako: „Norėjome, kad kūrinys liktų muziejuose, prie jo galėtų būti prikabinta lentelė, kad jis priklauso mūsų šeimai. Deja, turime parduoti.“ Kirchnerio paveikslo Vokietijoje ir Klimto darbų Austrijoje palikuonys buvo priversti juos parduoti. Jie neturėjo banke 10 milijonų ar tiek, kiek reikėjo komisiniams sumokėti.“

Vis dėlto Anė Veber nenori visos atsakomybės suversti advokatams ir teigia, kad dažnai palikuonis į jų glėbį pastūmėja institucijos. „Neseniai turėjome atvejį, kai radome muziejuje eksponuojamą paveikslą, o šeima norėjo jį ten ir palikti, tačiau muziejus labai negražiai su jais elgėsi. Iš pradžių neatsakė į klausimus, o paskui išplatino pranešimą, kad jis pats aptiko paveikslą ir dabar ieško palikuonių, tarsi mūsų net nebūtų. Tai buvo šeima, kurios nariai buvo deportuoti ir nužudyti. Muziejus darė viską, kad procesas truktų kuo ilgiau. Nors iš karto pripažino, kad paveikslas pagrobtas, jam atgauti prireikė penkerių metų. Toks atgrasus elgesys priešiškai nuteikia žmones, o tai ne taip retai pasitaiko. Daug institucijų užima gynybinę poziciją“, – pasakoja Anė Veber.

Net jei debatai dėl „Berlyno gatvės scenos“ Vokietijoje pamažu nurimo, nėra abejonių, kad jie neigiamai atsiliepė restitucijos klausimams. Kritikai nesibodėjo iškraipyti istorinio žydų persekiojimo konteksto ir netiesiogiai užsiminti, kad palikuonys yra sukčiai. Riba buvo peržengta.

2008 m. Vokietijoje planuota surengti Vašingtono konferencijos tęsinį, taip paminint jos dešimties metų jubiliejų, tačiau Vokietijos parlamentas atmetė siūlymą ir nutarė organizuoti gerokai mažesnės svarbos renginį – konferenciją tos srities tyrinėtojams ir ekspertams. Kritika ir argumentai apie pelno ištroškusius amerikiečių advokatus ir palikuonis išskleidė sparnus. Jos aidai buvo girdimi kitose bylose. Taip pat ir toje, kuri atvedė Deividą Roulandą į Stokholmą.

VEŠLIOS GELSVAI ORANŽINĖS GĖLĖS stiebiasi iš tamsiai rudos, drėgnos žemės, aukštyn kyla alyvuogių žalumo lapai. Viduryje šio gelsvai oranžinio kilimo matyti šviesiai žalia salelė su besiskleidžiančiomis rožinėmis ir kraujo raudonumo gėlėmis. Galbūt rožėmis. Sunku įžiūrėti. Pirmaisiais kartais lankydamasis Stokholmo moderniojo meno muziejuje į nedidelės, stačiakampės dangaus žydrumo salės kampe kabantį Emilio Noldės paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ net nekreipiau dėmesio. Mažiau nei metro pločio kūrinys iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiria. Dėmesį pirmiausia prikausto šalia kabantys kūriniai. Dešinėje – 1909 m. tapytas Ernsto Liudviko Kirchnerio „Marzella“, vaizduojantis visiškai nuogą jaunutę paauglę su kaspinu plaukuose. 1905 m. Dresdene Kirchneris su keliais menininkais įkūrė „Die Brücke“. Emilis Noldė prisidėjo prie grupės kitais metais, tačiau, palyginti su itin ekspresyviais Kirchnerio portretais, „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ iš pirmo žvilgsnio atrodo esantis iš daug ankstesnio laikotarpio. Paveikslą galėjo nutapyti XIX a. pabaigos prancūzų impresionistai. Kitoje salės pusėje kabo šeši vokiečių menininko ir satyriko Georgo Groso darbai, kuriuose užfiksuotos tarpukario Berlyno gatvių scenos. Invalidai karo veteranai, nusiplūkę darbininkai, badaujantys žmonės įdubusiomis akimis ir cigarą traukiantis apkūnus buržua. Lengva suprasti, kodėl nacistai nekentė tiesmukų Groso karikatūrų ir stipraus bei provokuojamo Kirchnerio ekspresionizmo. Komunistas Grosas emigravo į JAV tais pačiais metais, kai nacistai atėjo į valdžią. Kirchneris buvo išguitas iš Vokietijos meno akademijos, apšauktas „degeneravusiu“, o jo darbai konfiskuoti iš muziejų, parduoti ir sunaikinti. Persekiojimo sukelta psichikos trauma privertė Kirchnerį 1938 m. birželio 15 d. užtaisyti pistoletą ir paleisti kulką sau į širdį.