Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Po Pirmojo pasaulinio karo jį nupirko žydas verslininkas ir kolekcininkas Alfredas Hesas (Alfred Hess), tarpukariu surinkęs vieną geriausių Vokietijoje ekspresionistinio meno kolekcijų.

Hesas buvo taip pamėgęs Kirchnerio kūrybą, kad menininko darbams skyrė visą didelės vilos Erfurte kambarį. Likimo ironija – vilą suprojektavo architektas ir kritikas Paulis Šulcė-Naumburgas. Tiesa, dar prieš trečią dešimtmetį, kai tapo vienu svarbiausių nacistų ideologų rasiniais ir kultūriniais klausimais.

Hesų šeima labai smarkiai nukentėjo nuo trečio dešimtmečio pabaigoje ištikusios didžiosios finansų krizės ir 1931-aisiais, būdamas vos 52 metų, Alfredas Hesas staiga mirė, palikdamas žmoną Teklą ir sūnų Hansą. Didelę „degeneravusio“ meno kolekciją turinti žydų pramonininkų šeima atsidūrė nacistų antisemitinės propagandos taikiklyje. Naciams perėmus valdžią, padėtis labai pablogėjo. Hansas Hesas buvo atleistas iš darbo, o šeimą maitinantis batų fabrikas – arizuotas. Šeima buvo priversta per tarpininkus parduoti dalį kolekcijos, kad išgyventų. Tekla Hes labai gudriai sugebėjo slapta išgabenti didesnę kolekcijos dalį į Šveicariją. Tai padarė „paskolindama“ ją Ciuricho muziejuje „Kunsthaus“ vykstančiai parodai. Vis dėlto nacistai tai suprato ir Tekla sulaukė dviejų gestapo agentų vizito. Pasak šeimos narių, grasinant mirtimi, Hesai buvo priversti grąžinti kolekciją į Vokietiją. Meno sluoksniuose netrukus pasklido gandų, kad Hesų kolekcija „parduodama“, nes priklauso žydams, kurie negali išvykti iš šalies su tokia didele meno kūrinių kolekcija. Daug vokiečių kolekcininkų pasinaudojo galimybe pigiai įsigyti kūrinių iš žydų, kurie bėgo bandydami išgelbėti gyvybę. Teklai ir Hansui pavyko slapta išgabenti į Londoną tik kelis paveikslus, o visa kita išsibarstė, buvo parduota ir konfiskuota. „Berlyno gatvės scenos“ pardavimo aplinkybės nėra tiksliai žinomos, neaišku, ar Hesai su tuo sutiko ir kiek buvo sumokėta už kūrinį. Paveikslas buvo paskolintas Kelno meno asociacijai „Kölnische Kunstverein“, kurios vadovas Valteris Klugas (Walter Klug) pardavė jį meno kolekcininkui ir Kirchnerio gerbėjui Karlui Hagemanui (Carl Hagemann). Po karo Hagemanų šeima padovanojo „Berlyno gatvės sceną“ Ernstui Holcingeriui (Ernst Holzinger), muziejaus „Städelsches Kunstinstitut“ Frankfurte vadovui, už tai, kad šis padėjo šeimai gelbėti kolekciją per karo pabaigos bombardavimus.

Holcingeris buvo nacistų partijos narys ir dirbo žydų nuosavybę Heseno–Nasau žemėje konfiskavusios komisijos patarėju.

Kūrinys priklausė Holcingerių šeimai iki pat 1980 m., kai buvo parduotas muziejui „Brücke“ Berlyne. Tada nebuvo atlikta jokio tyrimo, iš kur paveikslas atsirado. Septinto dešimtmečio pabaigoje įkurtas muziejus įrengtas senuose Arno Brekerio namuose Griunevaldės miške netoli nuo jo ateljė.

XXI a. pradžioje „Berlyno gatvės scenos“ byla atsidūrė ant Deivido Roulando stalo, kai į jį kreipėsi Hanso Heso dukra Anita Halpin (Anita Halpin). Šeštame dešimtmetyje jos tėvas reikalavo grąžinti prarastą kolekciją, tačiau tuomet neįsivaizdavo, kur kūriniai yra. Hesas gavo simbolinę 75 000 markių sumą už visą kolekciją. Tuo metu tai buvo didžiausia įmanoma kompensacija, deja, nė iš tolo neprilygstanti tikrajai kolekcijos vertei.

2004 m. Roulandas pradėjo derybas su „Brücke“ muziejaus savininku Berlyno miestu. Miestas perleido klausimą dviem ekspertų grupėms, kurios peržiūrėjo medžiagą. Viena nuo kitos nepriklausomos grupės padarė išvadą, kad paveikslo pardavimas buvo tiesioginis žydų persekiojimo padarinys. Ne mažiau svarbus buvo ir sandorio laikas – iš karto įsigaliojus Niurnbergo įstatymams. Po dvejus metus trukusių derybų nuspręsta, kad „Brücke“ muziejus turi grąžinti paveikslą Halpin. Tada šalys nesudarė jokio susitarimo dėl galimybės muziejui išpirkti paveikslą – tuo metu Berlynas iki ausų skendo skolose ir negalėjo pasiūlyti į paveikslo vertę panašios sumos. Galiausiai miestas pajėgė sumokėti už „Berlyno gatvės sceną“ 6 milijonus eurų. Halpin pasakė sutiksianti parduoti už 15 milijonų. Daug kam, kas Vokietijoje domėjosi šiuo ginču, suma pasirodė skandalingai didelė. Vėliau jie to gailėjosi.

Daugumos Berlyno gyventojų nuomone, Kirchnerio paveikslas buvo tokia pati neatskiriama Berlyno dalis kaip Mikelandželo „Dovydas“ Florencijos ar „Mona Liza“ Paryžiaus. Visai kaip nagrinėjant Bloch-Bauerio ir Klimto paveikslo bylą, pradėti įvairūs projektai, kuriais siekta finansuoti išpirkimą, bet visi baigėsi nesėkme. Didieji Vokietijos bankai ne kartą yra išpirkę grąžintus meno kūrinius ir ilgam paskolinę juos muziejams, tačiau „Berlyno gatvės scenos“ suma viršijo 100 milijonų kronų, o tai buvo nepakeliama net ir bankams.

Ginčas dėl Kirchnerio sukėlė intensyvius debatus ne tik kultūros temomis rašančių laikraščių puslapiuose. Grąžinimas sulaukė aršios kritikos, nevengiant suabejoti ir Hesų šeimos istorija. Kritikai, be kita ko, teigė, kad Hesai pardavę paveikslą visai ne dėl persekiojimo, o dėl finansų krizės, sudavusios stiprų smūgį šeimos verslui. Kritikų manymu, Teklai Hes buvo sumokėta daugiau nei priimtina suma – 3 000 reichsmarkių. Vėliau šie teiginiai pasirodė nepagrįsti, nes sandoris nebuvo įtvirtintas pirkimo sutartimi. Nerasta įrodymų, kad Tekla Hes apskritai gavo kokį nors atlygį.

Kritikai buvo įtakingi Vokietijos meno pasaulio žmonės, pavyzdžiui, buvęs Vokietijos kultūros ministerijos valstybės sekretorius Lucas fon Pufendorfas (Lutz von Pufendorf), garsus vokiečių teisininkas ir meno kolekcininkas Peteris Raue (Peter Raue) ir aukcionų namų „Villa Grisebach“ vadovas Berndtas Šulcas (Berndt Schultz). Pastarasis atvirame laiške pavadino grąžinimą itin nemaloniu ir teigė, kad „dabar visas meno pasaulis purto galvą“. Prie kritikuojančių prisidėjo ir keli Vokietijos dienraščiai.

Ypač daug kritikos strėlių kliuvo amerikiečių advokatui Deividui Roulandui, kuris laikytas bandančiu pasipelnyti iš vokiečių kultūrinio palikimo skurdinimo. Jam tenka atsakomybė už galėjusio įvykti susitarimo palikti paveikslą „Brücke“ muziejuje sabotažą.

Protestų nesumažėjo ir paaiškėjus, kad paveikslas bus parduotas „Christie’s“. Lapkričio 8 d. prasidėjo „Berlyno gatvės scenos“ aukcionas. Pradinė suma – 12 milijonų dolerių. Po trijų minučių buvo pateiktas galutinis pasiūlymas – 38 milijonai dolerių.

Protestai dar sustiprėjo paaiškėjus, kas yra pirkėjas. Juo buvo Ronaldas Lauderis. Berlyno „Mona Liza“ palaikė draugiją kolegei iš Vienos Niujorko galerijoje „Neue Galerie“.

Klimto ir Kirchnerio paveikslų pardavimas sulaukė ir tarptautinės kritikos. Kūriniai parduoti beveik vienas po kito tuose pačiuose aukcionų namuose ir tam pačiam pirkėjui. Vis dėlto Lauderiui paveikslai atiteko ne pusvelčiui, abu parduoti gerokai brangiau nei vertinti. Tačiau didelės kainos sukėlė pašėlusias spekuliacijas apie naują rinką.

„The Art Newspaper“ išspausdino didelio dėmesio sulaukusį straipsnį „Nacių dovanų medžiotojai“. Jo autorė Džordžina Adam (Georgina Adam) teigė, kad grąžinimo procesas tapo milijonine pramone, kur rizikuoti nebijantys asmenys investuoja į restituciją, siekdami savo dalies pardavus kūrinius.

Adam taip pat rašė, kad ieškovams atstovaujantys advokatai dažnai gauna komisinių nuo pardavimo sumos, kuri gali būti daugiamilijoninė. Pasak jos, restitucijai pavykus, advokatams gali atitekti net 50 proc. pardavimo sumos. Išvada – holokaustas virto pinigų gaminimo mašina.

Vokietijos žiniasklaida kūrė vaizdą, kad visas grąžinimo procesas yra tam tikra apgavystė, kur pelno siekiantys amerikiečių advokatai apgaule išvilioja iš vokiečių visuomenės jos kultūros paveldą ir parduoda tarptautinėje meno kūrinių rinkoje. Žiniasklaidoje savo nuomonę išsakė keli Vokietijos muziejų, kuriems jau anksčiau teko grąžinti kūrinius iš savo kolekcijų, vadovai. Jie suabejojo restitucijos klausimu apskritai. Vienas Dresdeno muziejaus vadovų komentare „Die Zeit“, be kita ko, teigė, kad visa tai tėra „spekuliacijos ir pinigai“. Vokiečių meno prekeivis Joachimas Vitrokas (Joachim Wittrock) ironiškai pasiūlė Vokietijos muziejams palikti duris atviras ir pakabinti užrašą „savitarna“.