Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Į devintą dešimtį įkopusi Marija Altman nusprendė parduoti paveikslus „Christie’s“ aukcione Niujorke, o gautus pinigus padalyti gyviems palikuonims. 2006 m. birželį „Adelė Bloch-Bauer I“ parduota už 135 milijonus dolerių – beveik milijardą kronų 11. Tai buvo didžiausia kada nors už vieną paveikslą sumokėta suma. Tiesa, paveikslas parduotas ne atvirame, o už uždarame aukcione, kurį surengė „Christie’s“. Pirkėjas buvo Robertas Lauderis. Privatus aukcionas surengtas pageidaujant Altman, kad pirkėjas padarytų kūrinius prieinamus visuomenei. Dabar paveikslas yra pagrindinis „Neue Galerie New York“ eksponatas. Tai 2001 m. Lauderio įsteigtas muziejus, skirtas mėgstamai jo sričiai – XX a. pradžios vokiečių ir austrų menui.

Kiti keturi Altman atgauti kūriniai tų pačių metų lapkritį parduoti „Christie’s“ aukcione už 192,7 milijono dolerių.

Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylų aplinkybės kartojosi ir daugelyje kitų restitucijos bylų: tai ilgai trunkantys teisiniai ginčai ir amerikiečių teisės sistemos kišimasis. Pastarąjį faktą galima paaiškinti tuo, kad daug Europos žydų prieš karą, per jį ir po jo emigravo į JAV. Be to, mažai kitų teisės sistemų turėjo galimybes veikti tarptautiniu mastu kaip amerikietiškoji.

Žinoma, svarbios čia ir unikaliõs amerikiečių teisės sistemos ypatybės bei ginčų sprendimo kultūra, kur juridinės derybos yra labai įprastas dalykas.

Galima sakyti, kad susidūrė anglosaksų ir kontinentinė teisės sistemos. Romėnų teisės pagrindu sukurta kontinentinė teisė remiasi teismo interpretuojamais fiksuotais teisės principais. Anglosaksų teisės sistema yra laisvesnė ir daugiau paremta anksčiau nagrinėtų panašių bylų precedentu. Šios sistemos skirtingai traktavo nacistų pagrobtas meno vertybes. Paprastai amerikiečių teismuose lengviau iškelti bylą dėl istorinių nusikaltimų, kai juridine prasme Europoje jiems jau yra suėjęs senaties terminas. Tai vienas paaiškinimų, kodėl Vašingtono principai netapo teisiškai įpareigojantys.

Čarlzas A. Goldšteinas apgailestauja, kad restitucijos klausimas tapo teisės sistemos įkaitu. „Mūsų supratimu restitucija pirmiausia yra moralinis klausimas, kur derybomis turi būti pasiekiami „priimtini ir adekvatūs“ sprendimai. Problema ta, kad teisminiuose ginčuose sprendžiama ne tai, kas yra tiesa, o ką galima įrodyti. Daugeliu atvejų tai anaiptol nėra racionalus būdas. Veikiau jau paskutinė alternatyva. Deja, dauguma šalių, net ir pasirašiusios Vašingtono principus, nerodo noro jų laikytis. Tada tai virsta teisės objektu.“

Garsiosios restitucijos bylos Austrijoje privertė šalį rimtai imtis meno klausimų. „Austrija nusprendė spręsti šį klausimą iš esmės. Šiandien jie dirba geriau už kitus. Šiuo metu Austrija veikia itin aktyviai ir savo kolekcijose ieško vogtų kūrinių, o aptikusi bando rasti ir savininkus. Taip ir turėtų būti“, – kalba Goldšteinas.

Nuo 1998 m. Austrijos muziejai grąžino dešimtis tūkstančių objektų, o tinklalapyje Kunstrestitution.at pateikiamas daugiau nei 6 000 kūrinių, kurių savininkai vis dar ieškomi, sąrašas.

Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylos parodė, kokios sudėtingos gali būti situacijos. Vašingtono konferencijos principai grindžiami idealizmu ir tarpusavio supratimo dvasia, bet tikrovė retai kada būna tokia. Atvejus, kai grąžinimo procesas buvo paprastas ir nesulaukė didelių diskusijų, galima laikyti išimtimis. Tam tikra prasme tai ir vagystes gaubiančių tamsių zonų – konfiskavimo, reketavimo ir priverstinio pardavimo – atspindys. Pasitaikė ir abejotinų restitucijos reikalavimų.

Tamsioji Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylų pusė tai, kad jų šešėlis krinta ant istorinio grąžinimo proceso. Tai, kas Vašingtono konferencijos dalyviams buvo istorinius mazgus išnarplioti turintis projektas, kitiems atrodė visuomeninių muziejų skurdinimas. Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylose figūravusios daugiamilijoninės sumos sukėlė ir kitą kritikos bangą. Nemalonaus istorinio atspalvio godumo kritiką.

Trimis aukštais žemiau už Čarlzą A. Goldšteiną 2 Park Avenue dirba Deividas Roulandas (David Rowland) – gerokai rečiau už Goldšteiną viešumoje matomas advokatas. Jis pasitinka mane auksu tviskančiame jugendo stiliaus laukiamajame, kuris primena Klimto paveikslą.

Malonaus apskrito veido vyriškiui žilstelėjusiais plaukais ir nukarusiais ūsais yra apie penkiasdešimt metų. Juodais polo marškinėliais ir apvaliais akiniais su plieniniais rėmeliais Roulandas atrodo panašesnis į meno kritiką nei į nuožmų Manhatano advokatą. Vis dėlto jis irgi darbuojasi toje srityje. Deividas Roulandas yra iš tų advokatų, kurie po Vašingtono konferencijos atsidūrė kritikų taikiklyje arba priešakinėse fronto gretose. Kaip pažiūrėsi. Čarlzas A. Goldšteinas jį piktokai apibūdino: „Roulandas imasi grąžinimo bylų už pinigus.“

Žlugus deryboms, pavyzdžiui, su muziejumi (kaip dažniausiai ir būna), dauguma skambina Roulandui. Jis padėjo šimtams palikuonių atgauti prarastus meno kūrinius, nors tuo pat metu kūrinius praradę tokius kaip jis vadina „nacistų dovanų medžiotojais“. Kitaip tariant, Roulandas užsidirba iš grąžinimo proceso. Kaip ir dauguma kitų šios srities advokatų kontorų, jo kontora „Rowland & Petroff“ savarankiškai atlieka kūrinių kilmės tyrimus, ieško pagrobtų darbų, o paskui kreipiasi į palikuonis ir siūlosi jiems atstovauti. Su restitucijos bylomis dirbantys advokatai garsėja dideliais komisiniais. Pardavus meno kūrinį, jie gali siekti net 50 procentų.

Deivido Roulando advokatų kontora yra viena geriausių pasaulyje iš tų, kurios dirba Antrojo pasaulinio karo metais pagrobtų meno kūrinių restitucijos srityje, o Roulandas – vienas labiausiai patyrusių advokatų. Po 2000 metų jis atstovavo keliose itin garsiose bylose.

Šio asmens veikla vertinama kontroversiškai, todėl jis, kaip ir dauguma advokatų, yra labai atsargus, ypač bendraudamas su žurnalistais. Kelis kartus nesėkmingai bandžiau susitarti su Roulandu dėl susitikimo. Tik tada, kai pasakau, kad stoviu už jo biuro durų, jis sutiko drauge papietauti.

Roulandas nusivedė mane į mažą, nekrintantį į akis, tačiau brangų restoraną Lexington Avenue . Kalbėdamas jis gerai pasveria žodžius. Kai padėjau ant stalo diktofoną, iš karto paprašė išjungti – norėjo bendrauti off the record 12. Nesutiko, kad pokalbis būtų įrašytas, nes, pasak jo, ateityje tai gali būti panaudota prieš jį. Kaip? Nenorėjo atskleisti detalių.

Roulandas prie stalo papasakojo turįs butą Berlyne, kur vyksta darbo reikalais kelis kartus per metus. Drauge su bičiuliais Berlyne jis įsteigė nedidelę šiuolaikinio meno galeriją. Visai kaip Čarlzas A. Goldšteinas, praeityje Roulandas dirbo nekilnojamojo turto teisės srityje. Restitucijos klausimais susidomėjo per geografinį atsitiktinumą. Devinto dešimtmečio pabaigoje baigęs studijas Roulandas išvyko į Europą, kur studijavo vokiečių kalbą ir kelerius metus atliko praktiką vienoje advokatų kontorų vakarų Vokietijoje. Paskui grįžo į JAV ir įkūrė advokatų kontorą. Vos po trijų mėnesių griuvo Berlyno siena. Po šio įvykio Roulando Europoje praleistas laikas, kalbos mokėjimas ir ryšiai su vokiečių advokatų kontoromis tapo tvirta juridine valiuta. Suvienijus Vokietiją, imtasi nuosavybės klausimų. Tai, kas kadaise buvo konfiskuota nacistinės Vokietijos ir vėliau nacionalizuota VDR laikais, dabar vėl turėjo būti privatizuota. Daugiau nei 2,5 milijono nuosavybės objektų reikėjo, jei tik įmanoma, grąžinti buvusiems savininkams, kurių tūkstančiai dabar gyveno JAV. Nekilnojamojo turto restitucija buvo susijusi su meno kūrinių grąžinimu, net jei į meną dėmesys atkreiptas tik paskutiniais XX a. metais.