Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Apskritai dauguma šalių ir institucijų yra labai nelanksčios reikalavimų grąžinti klausimais. Mažai tikėtina, kad kada nors išvysime Vakarų šalių institucijų vykdomą bent kiek aktyvesnį grąžinimo procesą, išskyrus itin jautrius arba reikšmingus atvejus. Taigi „nusikaltimas“ tapo istorijos dalimi, kaip ir Švedijos plėšikavimas per Trisdešimties metų karą.

Vis dėlto meno kūrinių grobimas per Antrąjį pasaulinį karą išsiskiria ne tik kiekiu ir sistemingumu, bet ir sąsajomis su holokaustu, o tai pabrėžia ir Goldšteinas. Po 1998 m. Vašingtono konferencijos nemažai šalių ir institucijų atvėrė archyvus ir pradėjo tikrinti savo kolekcijas.

Keli dideli Amerikos muziejai ėmė tyrinėti savo kolekcijų kilmę. Praėjusio dešimtmečio pradžioje Niujorko Metropoliteno muziejus paskelbė 293 paveikslų, kurių praeitis 1933–1945 m. kėlė klausimų, sąrašą. Tai buvo lūžio taškas. Šiuo pavyzdžiu pasekė ir kiti. Bostono vaizduojamojo meno muziejus paviešino daugiau nei 200, o Čikagos meno institutas net 548 kūrinių sąrašą. Kitų radiniai kuklesni. Niujorko „MoMa“ rado 15 tokių paveikslų, o Nacionalinė meno galerija Vašingtone vos vieną kūrinį – flamandų dailininko Franso Sneiderso (Frans Snyders) paveikslą. Nors ir neįrodyta, kad šiuos darbus tikrai pavogė nacistai, Amerikos muziejuose buvo tūkstančiai kūrinių, kurie galėjo būti pagrobti. Netrukus paaiškėjo, kad kai kada taip ir buvo. Vis dėlto tai parodė dar kai ką: anksčiau muziejai, įsigydami kūrinius, per daug nekvaršino sau galvos dėl neaiškios kūrinių istorijos Antrojo pasaulinio karo metais.

Po Vašingtono konferencijos veiksmų imtasi ir Europoje. Čia dėmesys pirmiausia atkreiptas į specifinės istorijos meno kūrinius, atkeliavusius iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto ir kitų vietų Vokietijoje. Po karo Vakarų sąjungininkai pagrindinę atsakomybę už grąžinimą perleido šalims, kuriose meno kūriniai ir buvo pavogti. Dauguma vyriausybių negalėjo, nenorėjo ar tiesiog nesirūpino imtis tokios atsakomybės. Iš griuvėsių kylančiai Europai meno restitucija nebuvo svarbiausias rūpestis.

Dešimtys tūkstančių darbų niekada nebegrįžo šeimininkams ar jų palikuonims. Daugeliu atvejų atsakingos tarnybos darė prielaidą, kad savininkai yra mirę, o palikuonių nėra. Netrukus nemažai šių bešeimininkių kūrinių atidūrė nacionalinėse kolekcijose.

Stalino valdžion patekusiose Rytų Europos šalyse problema buvo išspręsta daug tiesmukiau – nuosavybė buvo nacionalizuota.

Prancūzijos kultūros ministerija paviešino 2 000 kūrinių, kuriuos „Musées Nationaux“ paskelbė „neturinčiais šeimininkų“, sąrašą. Vėliau šie darbai atsidūrė Luvre, „Musée d’Orsay“ ir „Musée National d’Art Moderne“. Iki šiol grąžinta apie penkiasdešimt iš šių darbų. 2000 m. Prancūzija irgi sudarė istorinę komisiją, kuriai vadovavo politikas ir Bergeno–Belzeno koncentracijos stovykloje sėdėjęs buvęs pasipriešinimo judėjimo dalyvis Žanas Mateolis (Jean Mattéoli). Taip pat ir Nyderlanduose tūkstančiai po karo valdžiai grąžintų meno kūrinių niekada nepasiekė tų, iš kurių buvo pavogti. Įstaigai „Nežinoma kilmė“ ( Herkomst Gezocht ) buvo pavesta grąžinti meno kūrinius ir sudaryti skaitmeninį daugiau nei 4 000 valstybės žinioje likusių darbų archyvą. Savininkų ar jų palikuonių paieška pasirodė ne tokia jau paprasta. 2006 m. ši įstaiga surengė atrinktų kūrinių parodą Žydų istorijos muziejuje Amsterdame. Parodos pavadinimas „Pavogti, bet iš ko?“atskleidė jos problematiką. Iki šiol „Nežinoma kilmė“ grąžino apie 500 darbų.

Vašingtono principus pasirašiusioje Čekijoje sudaryta komisija sukūrė įstatymą, įpareigojantį institucijas grąžinti pagrobtus kūrinius. Kultūros ministerijos publikuotame sąraše buvo daugiau nei 3 000 kūrinių, kurių istorija neaiški karo metais.

Nenuostabu, kad aktyviausiai šis procesas vyko Vokietijoje, kuri dar prieš Vašingtono konferenciją įsteigė tarnybą, turinčią rūpintis kultūros objektų grąžinimu. Po 1998 m. pradėta dar keletas projektų tam klausimui spręsti. Parengtos direktyvos, kaip vokiečių muziejai turėtų nagrinėti reikalavimo grąžinti kūrinius klausimus. Taip pat suburta komisija, tarpininkaujanti buvusiems ir dabartiniams savininkams. 2006 m. sukurtas Finansų ministerijai pavaldus federalinis skyrius „Bundesamt für zentrale Dienste und offene Vermögensfragen“ (BADV), dirbantis su po karo Vokietijos valstybės žinioje atsidūrusiais kultūros objektais, tarp kurių buvo 2 300 paveikslų, skulptūrų ir grafikos darbų, taip pat ir iš Adolfo Hitlerio bei Hermano Geringo kolekcijų.

Ši nauja meno kūrinių kilmės tyrimų banga sutapo su interneto plėtra. Anksčiau Antrojo pasaulinio karo laikų archyvai buvo beveik nepasiekiami plačiajai visuomenei. Medžiaga buvo gausi. Per karą ir po jo JAV apie trisdešimt tarnybų dirbo pavogtos nuosavybės paieškos ir grąžinimo klausimais. Surašyta beveik 30 milijonų dokumentų. O kur dar vokiečių archyvai su dokumentų originalais. Tuneliuose po Noišvanštaino pilimi amerikiečių kareiviai rado beveik visą Alfredo Rozenbergo organizacijos ERR archyvą. Ten buvo ir Adolfui Hitleriui sudaryti 39 albumai su kūrinių fotografijomis.

Buvo pradėti keli dideli projektai, kuriais siekta sukurti skaitmenines šių archyvų versijas ir internetines duomenų bazes, taip padarant jas prieinamas visuomenei ir tyrėjams. Šiandien egzistuoja apie dvidešimt tokių duomenų bazių. „American Association of Museums“ sukūrė tinklalapį, kuriame pateikiami 173 muziejų atlikti meno kūrinių praeities tyrimų rezultatai ir nurodomi 29 000 objektų, kurių kilmė gali būti susijusi su nacistų plėšikavimu. Panašūs projektai pradėti ir Europoje, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje. Vieną didžiausių vykdė Vokietijos istorijos muziejus Berlyne, sudaręs paieškos duomenų bazę, kurioje yra daugiau nei 4 747 kūriniai, skirti Hitlerio „Sonderauftrag Linz“. Kartu su Vokietijos valstybiniu archyvu ( Bundesarchiv ) muziejus suskaitmenino 125 000 archyvo kortelių iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto. Taip pat ir Nyderlanduose bei Austrijoje sukurtos panašios per karą konfiskuotų ar savininkus pakeitusių kūrinių duomenų bazės. Kitas ir vis dar vykdomas projektas yra „Claims Conference“ darbas, siekiant suteikti skaitmeninį pavidalą ERR archyvui. 2010 m., padedant Holokausto memorialiniam muziejui, ši organizacija įdiegė duomenų bazę su ataskaitomis ir fotografijomis iš „Jeu de Paume“ bei informacija apie daugiau nei 20 000 ten užregistruotų meno kūrinių. Projektas į vieną vietą sutelkė grobimo organizacijos archyvą, kuris iki tol buvo padalytas į atskiras dalis Vokietijoje, Prancūzijoje ir JAV. „Claims Conference“ taip pat padėjo suteikti skaitmeninį pavidalą keliems šimtams tūkstančių ERR dokumentų, rastų Vokietijoje ir Ukrainoje. Šios duomenų bazės leido išgyvenusioms plėšimo aukoms ir jų palikuonims patiems pradėti paieškas.

Vis dėlto, pasak Čarlzo A. Goldšteino, po Vašingtono konferencijos dėmesio centre atsidūrė ne kilmės tyrimai.

„Po Vašingtono konferencijos visi manė, kad pirmiausia tai bus su tyrimais susijęs klausimas, kitaip tariant, reikės rasti pavogtus meno kūrinius, peržiūrėti archyvus ir išsiaiškinti, kas buvo tikrasis šeimininkas. Tai padarius, kūrinius bus galima tiesiog grąžinti. Deja, paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta. Sunkiausia buvo ne įrodyti, kad kūriniai pagrobti, o įtikinti žmones juos grąžinti. Taip šis klausimas pasiekė mus, advokatus.“

Kai kas dar prieš Vašingtono konferenciją nujautė, kad restitucija virs teisiniu klausimu. Didelį nerimą meno pasaulyje sukėlė dvi teisinės bylos. Iš jų buvo galima nujausti laukiančią teisinę ir politinę maišalynę. Pirmoji byla – Bondi-Jaray – vyko 1998 m. pradžioje. Tą žiemą „MoMa“ muziejus Niujorke rengė didelę austrų dailininko Egono Šylės (Egon Schiele) parodą. Jai muziejus skolinosi kūrinių iš Austrijos, tarp jų paveikslą „Vali portretas“ iš Leopoldo muziejaus Vienoje. Viduryje parodos „MoMa“ gavo Austrijoje gyvenusios meno prekeivės Lėjos Bondi-Jaray (Lea Bondi Jaray) palikuonių prašymą negrąžinti paveikslo į Austriją. Jie teigė, kad darbas buvo pavogtas iš Bondi-Jaray prieš pat Austrijos aneksiją 1938 m.