Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Didelė dalis prekybos vyko per agentus ir tarpininkus, prieinančius prie Paryžiaus kolekcijų. Dėmesio vertas agentas buvo rusų kunigaikštis Feliksas Feliksovičius Jusupovas, priverstas bėgti po Spalio revoliucijos ir trečiame dešimtmetyje apsigyvenęs Paryžiuje. Jusupovas turbūt labiausiai pagarsėjo tuo, kad dalyvavo nužudant Rasputiną. Turėdamas plačių ryšių prancūzų visuomenėje ir aukštuomenėje, Jusupovas atvėrė duris vokiečių kolekcininkams.

Nenuostabu, kad patikimiausia naujos meno kūrinių rinkos valiuta buvo ideologiškai pripažįstami šiaurės meistrų Rembranto, Diurerio, Holbeino, van Deiko bei tėvo ir sūnaus Kranachų darbai. Atvirojoje rinkoje šių dailininkų darbų kainos pasiekė kosmines aukštumas. 1942 m. prekeivis vynu Etjenas Nikola (Étienne Nicolas) pardavė Linco kolekcijai du Rembranto paveikslus už 3 milijonus reichsmarkių. Dėl didelių kainų rinka buvo užversta falsifikatais ir nepasirašytais darbais, kuriuos pardavėjai bandė priskirti įvairiems Šiaurės Europos dailininkams. Vis dėlto „Hôtel Drouot“ aukcionas įrodė, kad impresionistų ir modernistų darbai taip pat buvo parduodami už dideles sumas – toli gražu ne visi priėmė nacistų estetinę programą. Ketinančių moderniojo meno kūrinius nelegaliai išvežti į pasaulinę rinką arba parduoti po karo laukė didelis pelnas.

Vieni aktyviausių prancūzų rinkoje buvo vokiečių meno muziejai. Finansinės jų galimybės įsigyti meno kūrinių buvo didesnės, be to, jie skubėjo pasinaudoti palankiu valiutos kursu. Labai greitai Paryžiuje atsidūrė nuo Geringo kampanijos prieš „degeneravusį meną“ stipriai nukentėjusio Eseno muziejaus „Folkwang Museum“ atstovai. Iš jo kolekcijos dingo daugiau nei 1 200 įvairių kūrinių, tarp jų Matiso, Munko ir Brako. Dabar atsirado galimybė užpildyti spragas ir išplėsti ir taip didelę prancūzų menininkų darbų kolekciją. 1941 m. pavasarį muziejus Paryžiuje nusipirko daugiau nei keturiasdešimt kūrinių, tarp jų didingąjį Giustavo Kurbė (Gustave Courbet) paveikslą „Uola prie Etretato po audros“ ir daug Delakrua raižinių. Keletą darbų muziejus nusipirko iš galerijos „Fabiana“, kuri išgarsėjo perpardavinėdama „Jeu de Paume“ kūrinius. Kaip ir daugumai pirkėjų, muziejams kūrinių kilmė nerūpėjo.

Prancūzų galerijose lankėsi ir Diuseldorfo muziejaus atstovai, jie pirko Rubenso, Fragonaro ir Jubero Robero darbus. Tarp daugiau nei šešiasdešimties 1941 m. įsigytų kūrinių ne vienas buvo „įtartinos“ praeities. Šis muziejus pirko ir daug kitų meno kūrinių, pavyzdžiui, kiniško porceliano, figūrėlių iš dramblio kaulo, laikrodžių, juvelyrinių dirbinių ir vertingų senovinių knygų. Egiptiečių ir islamo meno muziejai iš Berlyno taip pat nepraleido progos papildyti kolekcijas Paryžiuje, kuriame, regis, viskas buvo parduodama.

Tačiau ekstravagantiškiausias pirkėjas Paryžiaus meno rinkoje (neskaitant Geringo) tikriausiai buvo Vokietijos centrinis bankas ( Deutsche Reichsbank ). Nedaug kas galėjo lygintis su juo ištekliais. Ši įstaiga buvo tvirtai nusprendusi parodyti savo ekonominę galią auksu, meno kūriniais ir antikvariniais dirbiniais. Banko pinigų upės sruvo ne tik iš okupuotų šalių iždo, bet ir iš gerokai tamsesnių sąskaitų. 1942 m. banko pirmininkas ir ekonomikos ministras Valteris Funkas (Walter Funk) sudarė sutartį su Heinrichu Himleriu, pagal kurią bankas buvo tiesiogiai įtrauktas į holokaustą. Centriniam bankui iš koncentracijos stovyklų Rytų ir Vidurio Europoje buvo siunčiami auksiniai dantys, papuošalai, laikrodžiai ir grynieji, o jis tiesiogine žodžio prasme nuplaudavo nuo jų kraują.

Valteris Funkas ir kiti aukšto rango vadovai, atstovaudami bankui, ne kartą vyko į Paryžių apsipirkti. Jie pirmiausia ieškojo kūrinių ir antikvarinių dirbinių, galinčių atspindėti statusą, kurio, jų manymu, nusipelno Trečiojo reicho centrinis bankas. Paryžiuje jie rado tai, ko ieškojo, – karališką blizgesį. Banko darbuotojai dairėsi to, ką būtų galima susieti su Prancūzijos karališkuoju dvaru. Toks pirkinys buvo Fransua Jubero (Francois-Hubert) paveikslas „Grafienės Diubari portretas“, kuriame vaizduojama paskutinė Liudviko XV meilužė Madam Diubari. Tai buvo tik lengvas užkandis vokiečių bankininkams, kas mėnesį siunčiantiems į Berlyną dideles prabangių prekių siuntas. Paryžiuje bankas išleido 40 milijonų frankų. Pirkinių sąraše buvo Ispanijos karališkajam dvarui austi XVIII a. gobelenai su Don Kichoto motyvais, Liudviko XV dvaro kėdės, kadaise karaliui Liudvikui I Pilypui priklausę porcelianiniai valgomieji indai 70 asmenų ir keturi padėklai, kuriuos Napoleonas įsakė pagaminti maršalui Žanui Baptistui Bernadotui (Jean Baptiste Bernadotte), vėliau tapusiam Švedijos karaliumi. Centrinis bankas nusipirko netgi fontaną iš Versalio, kurį nurodė atgabenti į Berlyną. Greta karališkųjų „regalijų“ bankininkai siuntė namo galybę audinių, servetėlių, geriausių prancūzų gamintojų drabužių, šampano ir ančių kepenėlių. Ko gero, labiausiai kompromituojantis banko veiksmas buvo aukso vagystė iš Prancūzijos centrinio banko ( Banque de France ), siekiant pagaminti valgomųjų įrankių komplektą 150 asmenų.

Bankas nusamdė garsią vidaus interjero firmą „Maison Jansen“, kad ši pagal specialų užsakymą įrengtų banko biurą Berlyne kaip Versalio miniatiūrą. „Maison Jansen“ siūlė paslaugas ir kitiems aukšto rango nacistams, pavyzdžiui, Lenkijos gubernatoriui Hansui Frankui.

Vokiečių institucijos ir žinybos taip geidė prancūziškos prabangos, kad Ribentropas įsakė prie ambasados Paryžiuje įsteigti tam tikrą ekspertų tarnybą. Užsienio reikalų ministerija išsiuntė į ambasadą meno ir antikvarinių dirbinių ekspertų grupę, kuriai suteiktas „komercinių atašė“ titulas. Jų užduotis buvo dominančių daiktų paieška rinkoje. Vieta tam buvo itin palanki – ambasada buvo įsikūrusi 78 Rue de Lille ir apsupta pačių geriausių Paryžiaus galerijų. Šie atašė visą laiką palaikė ryšius su svarbiausiais meno prekeiviais ir rūpinosi vokiečių institucijų bei žinybų pirkiniais ir transakcijomis.

Vis dėlto nė vienas reikšmingesnis kūrinys nepraslydo pro visur esančių Geringo ir Posės agentų akis. Konkurentai suprato, kad Geringui ar Posei ką nors nusižiūrėjus geriau laikytis nuošaliau. Karlui Haberštokui kartą pavyko reichsmaršalui iš panosės nugvelbti jo geidžiamą Rubenso paveikslą. Geringas taip įsiuto, kad nusprendė susirasti Paryžiuje Haberštoką, ir šis nedelsdamas atidavė paveikslą.

Nors nemažai įsigydavo iš „Jeu de Paume“, Geringas gausiai pirko ir rinkoje. Jam dažnai siūlydavo privačius „pristatymus“, pavyzdžiui, „Charpentier“ galerijoje, kur trumpai pasivaikščiojęs nusprendė pirkti „viską“. Geringas negalėjo atsispirti ir meno kūrinių prekeivio Polio Guvero (Paul Gouvert) parduotai XVIII a. šventyklėlei su šešiomis marmurinėmis kolonomis. Adolfo Hitlerio agentai buvo ne mažiau aktyvūs. Per Evą Braun su Hitleriu pažįstama ponia Dytrich (Dietrich) Paryžiuje nupirko daugiau nei 300 paveikslų, iš jų apie aštuoniasdešimt buvo skirti Lincui. Jos padėtis buvo unikali, ji galėjo pardavinėti kūrinius Hitleriui tiesiogiai, o ne per Hansą Posę. Tai buvo jos laimė, nes paprastai pirkdavusi menkaverčius kūrinius, neretai ir paprasčiausius falsifikatus. Hitlerio „menininkai“ taip pat nepraleido progos pasipelnyti. Albertas Špėras ir Arnas Brekeris siuntė namo paveikslų, statulų, baldų, vyno ir kvepalų.

Greta klestinčios Paryžiaus–Berlyno ašies buvo ir neoficialus prekybos kelias per Šveicariją. Neutrali Alpių šalis tapo išeitimi daugeliui išsigimusio meno kūrinių iš „Jeu de Paume“, kuriais nacistai nenorėjo teršti Vokietijos žemės. Buvo suorganizuota daugybė sandorių ir mainų su Šveicarijos meno prekeiviais, pirmiausia per Teodorą Fišerį (Theodore Fischer), kurio galerija plaudavo vogtus meno kūrinius. Jau pirkęs išsigimusio meno kūrinių po Vokietijos muziejų valymo akcijos, Fišeris nejautė jokių moralinių trukdžių gauti ir prancūziško grobio dalį. 1941 m. balandį Valteris Hoferis Geringo pavedimu surengė mainus su Fišerio galerija Liucernoje: daugiau nei dvidešimt impresionistų iš „Jeu de Paume“ iškeisti į keturis reichsmaršalo taip mėgstamo Kranacho ir du kitų vokiečių dailininkų darbus. Fišerio draugas meno prekeivis Hansas Vendlandas (Hans Wendland) iškeitė vieną Rembranto paveikslą ir du gobelenus į dvidešimt tris modernistų darbus iš Paulio Rozenbergo kolekcijos ir vieną van Gogo darbą iš Rotšildų nuosavybės. Per karą Vendlandas vyko į Paryžių šešis kartus ir organizavo kitus mainus, kurie padėjo pagrobtiems kūriniams atsidurti Šveicarijoje.