Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Po kelių savaičių Buchneris vadovavo panašiai ekspedicijai į Šv. Petro bažnyčią Levene, Belgijoje, kur konfiskavo Dirko Bautso (Dirk Bouts) altoriaus paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Naudota panaši taktika kaip ir paimant Gento altorių. Istorinės aplinkybės irgi buvo panašios: iki Pirmojo pasaulinio karo pora „Paskutinės vakarienės“ plokščių buvo Vokietijoje, Miuncheno meno muziejuje „Alte Pinakothek“. Jas vokiečiai taip pat turėjo perduoti Belgijai kaip dalį kompensacijos už karo padarytą žalą.

Vis dėlto šie išpuoliai neliko nepastebėti, nors nacistai bandė viską atlikti slapta.

„Musées Nationaux“ pareikalavo grąžinti Gento altorių, o belgai apkaltino prancūzus pernelyg lengvai atidavus kūrinį vokiečiams. „New York Times“ spekuliavo, kad altorius buvęs gimtadienio dovana Hermanui Geringui. Iš tiesų jis buvo numatytas Lincui.

„Musées Nationaux“, Viši režimas ir „Kunstschutz“ siekė, kad konfiskuoti meno kūriniai liktų Prancūzijoje, ir beviltiškai kovojo su ERR. Paskutinis desperatiškas Viši režimo bandymas paskatinus „Kunstschutz“ buvo reikalavimas pateikti raštišką paaiškinimą, kokiu teisiniu pagrindu kūriniai vežami į Vokietiją.

Taip buvo tikimasi „atskleisti“ neteisėtą veiklą. ERR atsakymas buvo tipinis nacistų retorikos pavyzdys. ERR teigė, kad vykdydama invaziją Vokietija išvadavo prancūzus nuo „tarptautinio žydų sąmokslo“. Nacistinė Vokietija sudarė taiką su prancūzų liaudimi, tačiau ne su žydais, kurie buvo laikomi valstybe valstybėje. Dauguma Prancūzijos žydų buvo kilę iš Vokietijos ir ilgus šimtmečius engė vokiečių liaudį ekonomine ir kultūrine prasme, todėl jų nuosavybė galėjo būti laikoma nedidele kompensacija, kurios Vokietija reikalauja už patirtas kančias.

Jokia kita operacija geriau neatskleidė šių pretenzijų už tą, kuri buvo pradėta 1942 m. sausį. Paskatinta sėkmės meno frontuose, ERR išplėtė programą: žydų kilmės gyventojai turėjo būti išrengti iki apatinių. Projektas „M-Aktion“ ( Möbel-Aktion 9) buvo invazijos į Tarybų Sąjungą padarinys. Rytuose armijai labai reikėjo visokiausių daiktų, nes sovietų pajėgos naudojo sudegintos žemės taktiką ir besiveržiantiems vokiečiams po savęs nieko nepalikdavo.

Iniciatyvą parodė Alfredas Rozenbergas, paskirtas vadovauti Reicho ministerijai okupuotoms Rytų teritorijoms ( Reichsministerium für die besetzten Ostgebiete ). „M-Aktion“ veikė plačiai – Paryžiuje išplėšta daugiau nei 30 000 būstų. Kasdien 1 200 prancūzų krovikų ir 150 sunkvežimių tuštino butus, vilas ir rūmus, išnešdami kėdes, stalus, maistą, muilą, stiklo dirbinius, drabužius, šviestuvus ir sofas. 700 kalinių žydų buvo verčiami remontuoti ir tvarkyti baldus bei kitus daiktus. Operacija išplito taip pat į Belgiją ir Nyderlandus. Paryžiuje darbai vyko iki pat 1944 m. rugpjūčio, kai Vakarų sąjungininkai priartėjo prie miesto. Iki tol 30 000 vagonų išvežta daugiau nei milijonas kubinių metrų baldų ir kitų daiktų.

„M-Aktion“ vyko masinių žmogžudysčių šešėlyje. 1942 m. liepos 16 d. nacistai pradėjo operaciją „Pavasarinis vėjas“ – buvo masiškai suimami Prancūzijos žydai. 76 000 žmonių išsiųsta į rytus tais pačiais krovininiais vagonais, kuriais prieš tai keliavo jų nuosavybė. Grįžo tik 2 000.

1940 m. lapkritį „Jeu de Paume“ vykstantis intensyvus meno kūrinių rūšiavimo ir katalogavimo darbas buvo kelioms dienoms sustabdytas. Dėžės paslėptos, grindys išklotos persiškais kilimais, o į vidų sunešti vazonai su palmėmis. Ant sienų sukabinti paveikslai, kurie nebūtų padarę gėdos geriausiems pasaulio muziejams. Tarp jų buvo Rembranto, van Deiko, Vermejerio ir kitų klasikinių, nacistų skoniui tinkamų meistrų kūrinių.

Buvo vėsinamas šampanas, rinkosi karininkai nepriekaištingai išlygintomis uniformomis ir išblizgintais batais. Bet tai nebuvo paryžiečiams atviras vernisažas. Tą vakarą „Jeu de Paume“ laukė tik vieno svečio – Hermano Geringo.

1940 m. Geringas buvo Vakarų fronte ir vadovavo aviacijos karui su Didžiąja Britanija. Vadinamasis žaibo karas jam netrukdė kartkartėmis pasirodyti Paryžiuje ir susipažinti su naujais kūriniais. Atsidėkodama už jo pagalbą ERR surengė Hermanui Geringui karališką priėmimą „Jeu de Paume“. Įvairovės dėlei vilkintis civilinius drabužius, su elegantiška lazdele rankoje Geringas buvo sužavėtas „paroda“. Ši pranoko viską, ką buvo matęs Austrijoje, Lenkijoje ir Nyderlanduose. Rudenį atvežta daugiau meno kūrinių, nei 60 darbuotojų gebėjo aprėpti. Per dieną ant „Jeu de Paume“ laiptų šlumštelėdavo po kelias meno kolekcijas, personalui net nenutuokiant, iš kur jos atsiranda.

Sandėlis buvo toks didelis, jog Hermanas Geringas pratęsė vizitą, kad galėtų asmeniškai viską apžiūrėti. Juolab kad kautis ore sekėsi daug prasčiau nei meno frontuose. Liuftvafė nuo rugsėjo pradėjo agresyvią kampaniją, bandydama sutriuškinti britų priešlėktuvinę gynybą ir parklupdyti šalį. Puolimas virto visiška katastrofa – Geringo liuftvafė neteko daugiau nei 2 000 lėktuvų. Nesėkmė privertė Geringą grįžti į galerijas. O Rozenbergas vadovavo kur kas sėkmingesniam puolimui prieš Prancūzijos meno kolekcijas. Prancūzijoje ERR konfiskavo 22 000 meno kūrinių iš 203 kolekcijų, kurių apytikslė vertė siekė 500 milijonų reichsmarkių – daugiau nei 17 milijardų kronų 10dabartine verte.

Lankydamasis lapkričio pradžioje Geringas kruopščiai išsirinko 27 paveikslus, tarp jų buvo van Deiko ir Rembranto darbų. Geringo pasirinktas motyvas nemažai pasakė apie reichsmaršalo skonį. Mažiausiai keturiuose kūriniuose buvo vaizduojama romėnų meilės deivė Venera, be to, paveiksluose būta nemažai medžioklės scenų. Karinhalėje vis kartojosi dvi pagrindinės temos – švelni pornografija ir smurtas. Geringas taip pat išsirinko skulptūrų, baldų ir gobelenų naujai pristatytiems Karinhalės flygeliams.

Hermano Geringo pozicijos „Jeu de Paume“ ir ERR viduje buvo gerokai stipresnės, nei pageidavo Alfredas Rozenbergas. Geringas net ėmė samdyti jo interesams atstovaujančius žmones. Vis dėlto išrinkti meno kūrinių Geringas agentams nepatikėdavo. 1941 m. reichsmaršalas lankėsi „Jeu de Paume“ dvylika kartų ir dar penkis 1942-aisiais.

„Jeu de Paume“ lobynų pasidalijimas vyko nustatyta eilės tvarka, kurią gerbė net Hermanas Geringas. Pirmiausia Hansas Posė atrinkdavo kūrinius Lincui. Pats Posė „Jeu de Paume“ nesilankydavo, tik gaudavo meno kūrinių katalogus. Kaip įprasta Posę domino patys iškiliausi darbai. Sąrašo viršuje buvo Rotšildų kolekcijos kūriniai, Vermejerio „Astronomas“, Bušė „Madam de Pompadur portretas“, Franso Halso „Izabelės Koimans portretas“. Galiausiai Hansas Posė ir jo įpėdinis Hermanas Fosas (Hermann Voss) iš „Jeu de Paume“ išsirinko tik 53 kūrinius, bet tarp jų buvo keletas geriausių paveikslų visame pasaulyje.

Paskui atėjo ne tokio išrankaus Geringo eilė. Į Karinhalę išvežta daugiau nei 600 kūrinių, tarp jų Bušė „Diana“, Velaskeso „Infantos Margaritos Terezės portretas“ ir Fragonaro „Mergaitė su kiniška statulėle“. Norėdamas parodyti, kad viskas teisėta, Geringas už kūrinius turėjo sumokėti, nes jie buvo skirti privačiai kolekcijai. Nustatytos kainos buvo gerokai mažesnės nei rinkos vertė. Už pirkinį sumokėtą sumą reichsmaršalas vėliau turėjo pervesti per karą tėvų netekusių vaikų fondui, bet tokių įmokų niekada negauta.

Retai kada grynaisiais atsiskaityti norintis Geringas įžvelgė „Jeu de Paume“ sukauptų išsigimusio meno kūrinių vertę.

Reichsmaršalas sukūrė mainų sistemą, kaip juos iškeisti į pageidaujamus. Turinčių galimybę dalyvauti tokiuose sandoriuose vokiečių ir prancūzų meno prekeivių laukė didelis apdovanojimas. Štai vokiečių meno prekeivis Gustavas Rochlicas (Gustav Rochlitz) už vieną Ticiano ir vieną olandų dailininko Jano Venikso (Jan Weenix) darbą gavo vienuolika kūrinių, tarp jų buvo Sezanas, Dega, Matisas, Brakas, Pikasas, Koro iš Alfonso Kano ir Paulio Rozenbergo kolekcijų.