Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Gausesnės žinios apie dangaus kūnus buvo itin reikšmingos navigacijai ir europiečių ekspansijai į kitus žemynus. Tuo metu Nyderlandams priklausė geriausias pasaulyje prekybinis laivynas.

Kita priežastis, kodėl Johanesas Vermejeris buvo taip geidžiamas, yra tai, kad jis paliko nedaug darbų – žinomi tik kiek daugiau nei trisdešimt išlikusių jo kūrinių. „Astronomas“ yra itin neįprastas, tai vienas iš dviejų jo paveikslų, kuriame vaizduojamas vienas vyras. Kitas toks darbas labai panašus ir beveik to paties motyvo kūrinys „Geografas“. Ten tas pats vyras su matavimo prietaisu rankoje rymo palinkęs virš žemėlapio. „Geografas“ nuo XIX a. pabaigos kabojo „Städelsches Kunstinstitut“ muziejuje Frankfurte. Vėl sujungti išskirtus paveikslus dvynius Trečiasis reichas itin geidė.

Kitoms dviem Rotšildų atšakoms, vadovaujamoms baronų Roberto ir Edmundo de Rotšildų (Robert de Rothschild, Edmund de Rothschild) taip pat priklausė ne ką prastesnės kolekcijos. Jų rūmuose taikiai sugyveno klasikinių meistrų Rembranto, van Eiko ir Fragonaro bei modernistų Brako ir Dereno darbai. ERR skaičiavimais, Rotšildų šeimų kolekcijose buvo daugiau nei 5 000 meno kūrinių, taip pat vertingų bibliotekų, nekilnojamojo turto objektų ir antikvarinių dirbinių.

Prasidėjus karui Rotšildai ėmėsi sunkaus darbo evakuoti didžiules kolekcijas iš Paryžiaus, bet pirmiausia baimindamiesi ne grobstymo, o liuftvafės bombų. Nedaug kas galėjo pagalvoti, kad Geringas gurkšnos koktelius viešbutyje „Hôtel Ritz“.

Tuo pat metu šeima žinojo, kaip buvo išrengti jų giminaičiai Austrijoje. Dėl visa ko kolekcijos buvo padalytos. Kai kas paslėpta bankų saugyklose, kita išvežta į kurią nors iš daugybės šeimos pilių Prancūzijoje. Keletas itin vertingų darbų atiduoti saugoti „Musées Nationaux“ ir išgabenti į Luvrą. Tarnybos net išdavė suklastotus dokumentus, kad kūriniai padovanoti dar prieš prasidedant karui. Siekiant apgauti vokiečius dokumentai buvo su visomis detalėmis surašyti sename popieriuje ir turėjo visus reikalingus spaudus ir parašus.

Kiti kolekcininkai žydai elgėsi taip pat. Pikaso galerijos savininkas Paulis Rozenbergas išsiuntė į pietų Prancūziją 300 paveikslų ir uždarė savo galeriją, kuri buvo Paryžiaus menininkų susibūrimo vieta nuo pat jos įsteigimo 1880 m. Laimė, dar prieš prasidedant karui Rozenbergas paskolino savo Pikaso paveikslus parodai „MoMa“ muziejuje Niujorke. Vis dėlto Prancūzijoje liko daug kolekcijai priklausančių geriausių Monė, Delakrua, Renuaro ir Sezano darbų.

Panašus likimas ištiko ir žydų kilmės meno prekeivių Bernheimų-Ženų (Bernheim-Jeune) šeimą, kurios veiklos pradžia siekia net Prancūzijos revoliucijos laikus. Bernheimų-Ženų sėkmės paslaptis buvo anksti pastebėti ir rinkai pasiūlyti prancūzų impresionistai. Jie turėjo Renuaro ir Matiso darbų. Bėgant metams šeima surinko vieną geriausių kolekcijų Paryžiuje, jos salone kabojo ir El Greko „Šventas Martynas ir elgeta“, Monė „Vandens lelijų baseinas“, taip pat vienas garsiausių neoimpresionisto Žoržo Sera (George Seurat) kūrinių „Cirkas“. Labiau į muziejų nei į būstą panašioje šeimos rezidencijoje Paryžiuje kabojo ir šeši Tulūzo-Lotreko darbai bei apie dvidešimt Sezano kūrinių. Plačiausiai garsas sklido apie svetainę, vadintą „Renuaro kambariu“. Joje puikavosi 45 meistro paveikslai. Šeimai taip pat priklausė antikinės romėnų bei graikų statulos ir Medičių klano medalionai. Jiems pavyko dar prieš vokiečių puolimą dalį kolekcijos evakuoti į Monaką, bet dauguma liko Paryžiuje.

Žydų bankininkas Davidas Davidas-Veilis (David David-Weill) dar prieš nacistams užimant Paryžių sugebėjo išplukdyti į JAV kai kuriuos iš savo geriausių paveikslų, tarp jų buvo Renuaro ir Gojos kūriniai, bet, kaip ir daug kam nutiko, kolekcija buvusi per didelė, o Prancūzija kritusi per greitai, kad būtų spėta viską evakuoti. Jaunystėje Davidas Davidas-Veilis elitinėje Paryžiaus mokykloje „Lycée Condorcet“ mokėsi kartu su Marseliu Prustu (Marcel Proust) ir ėmė rinkti savo kolekciją dar paauglystėje, kai pradėjo pirkti miniatiūras. Kolekcionavimo manija jį lydėjo visą gyvenimą ir savo rytus jis dažnai pradėdavo apsilankymu kuriame nors Paryžiaus aukcionų ar galerijų, tik paskui traukdavo į darbą banke.

Davidas-Veilis irgi patikėjo kūrinius „Musées Nationaux“, kurios valdybos pirmininku buvo beveik dešimtmetį. Dar 1939 m. 130 dėžių su vertingiausiais Davido-Veilio kolekcijos eksponatais išgabenta į Châteu de Sourches pilį netoli Le Mano, kur jie sumaišyti su kūriniais iš prancūzų valstybinių muziejų. Jis elgėsi panašiai kaip Rotšildai – kolekciją siekė išgelbėti traukdamas į apskaitą kaip dar prieš karą įteiktą dovaną.

Vieną geriausių visame Paryžiuje olandų ir flamandų meistrų kolekcijų turinti Šlosų šeima slapta sugebėjo išgabenti paveikslus iš šeimos valdų Henri-Martin gatvėje į Šambono pilį piečiau Paryžiaus. Kolekciją surinko žydas verslininkas Adolfas Šlosas (Adolph Schloss). Ją sudarė daugiau nei 300 Rembranto, Franso Halso, Reisdalio ir kitų šiaurės dailininkų darbų. Vargu ar nacistai galėjo ramiai praeiti pro tokią kolekciją.

Nors dauguma žydų kilmės Prancūzijos kolekcininkų 1940 m. labai gerai žinojo nacistų politinius planus ir su menu susijusias ambicijas, staigus Prancūzijos kritimas užklupo juos nepasirengusius.

Vis dėlto nemažai žydų kolekcininkų ir galerijų savininkų galėjo pabėgti, nes buvo turtingi. Tokią galimybę turėjo toli gražu ne visi Prancūzijos žydai.

Į ERR rankas anksti pakliuvo žydų kilmės meno prekeivio Alfonso Kano (Alphonse Kann) kolekcija. Jis pats paliko Prancūziją dar prieš prasidedant karui, tačiau buvusiame jo name Sen Žermen prie Lė mieste į vakarus nuo Paryžiaus laikytą kolekciją ERR aptiko 1940 m. spalį. 1 200 kūrinių nuo italų renesanso iki Pikaso buvo išvežti į „Jeu de Paume“.

ERR sąrašo viršuje buvo Rotšildų nuosavybė, kuri šeimai pabėgus tapo bešeimininkė, bet kai ERR pasibeldė į šeimos namų duris Paryžiuje, patalpos jau buvo tuščios. Tai, ko šeima nespėjo paslėpti, paėmė Albecas. 1940 m. rudenį ERR pradėjo sistemingai šukuoti Rotšildų verslo imperiją, vieną banko saugyklą po kitos, pilių rūsius ir palėpes. Geringo dėka ERR talkinusi Devisenschutzkommando banko saugykloje aptiko pirmąjį radinį – šešias dėžes, prikrautas juvelyrinių dirbinių, viduramžių miniatiūrų ir rankraščių. Neilgai trukus ERR atskleidė „Musées Nationaux“ bandymą slėpti Rotšildams priklausančius kūrinius.

1940 m. netrūko prancūzų kolaborantų, pasirengusių už atlygį informuoti nacistus, kur slepiamos kolekcijos. Tai galėjo būti konkurentai, buvę pavaldiniai ir net seni draugai, kurie nusprendė pasinaudoti galimybe pasipelnyti. 1940 m. prancūzų pasipriešinimo judėjimas buvo silpnas, o Viši režimui vadovaujantis aštuoniasdešimt ketverių prancūzų generolas Filipas Petenas (Philippe Pétain) buvo įsitikinęs, kad tik laiko klausimas, kada Vokietija nugalės Didžiąją Britaniją. Viši režimas ir pats aktyviai dalyvavo, ir pasyviai stebėjo, kaip nacistai plėšia ir žudo Prancūzijos žydus.

1941 m. vasarį po ilgo detektyvinio darbo ERR buvo susekusi didžiąją dalį Rotšildų meno kolekcijų. Kūriniai, taip pat ir Vermejerio „Astronomas“, išgabenti į „Jeu de Paume“. Sujaudintas Alfredas Rozenbergas rašė Martinui Bormanui, kad kūrinys saugus ir Hitleris apsidžiaugs šia naujiena.

ERR tinklų išvengė vos keletas darbų ir tie patys labai neįprastais būdais. Baronas Robertas de Rotšildas liepė namo Marigny gatvėje rūsyje iškasti slaptą kambarėlį, kuriame paslėpė keletą vertingų bronzos kūrinių ir statulų. Namą perėmęs liuftvafės generolas Frydrichas Karlas Hanesė (Friedrich Carl Hanesse) to kambarėlio niekada neaptiko. Jis nepastebėjo ir to, kad iš Rotšildo paveldėtas personalas slapta išnešė sidabrinius valgomuosius įrankius. Vis dėlto tai buvo išimtis – apskritai prancūziškoji Rotšildų šeimos atšaka buvo apiplėšta taip pat nuodugniai kaip ir austriškoji.