Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Nacistams šie darbai buvo beverčiai ir daug partijos narių norėjo juos tiesiog sunaikinti. Apie Rochlico pasitenkinimą byloja ir tai, kad vėliau jis sudarė dar 17 tokių mainų sandorių ir taip įsigijo iš viso 82 paveikslus. Daugeliu atvejų Rochlicas gaudavo modernių meistrų, pavyzdžiui, Pikaso ir Matiso, darbų už antrarūšius, kartais net nepasirašytus XVII ir XVIII a. kūrinius. Gautus paveikslus Rochlicas labai pelningai pardavė, taip pat vienam meno kūrinių agentui iš Šveicarijos.

1941 m. vasario pradžioje iš Paryžiaus pajudėjo privatus Hermano Geringo traukinys su 42 didelėmis dėžėmis, pažymėtomis naujųjų šeimininkų vardais. H1-19 dėžėse buvo Adolfui Hitleriui iš „Jeu de Paume“ atrinkti kūriniai, o kitos 23 dėžės su užrašu G1-23 priklausė Geringui. Pakuotėje H13 buvo Vermejerio „Astronomas“, o kad niekam nekiltų abejonių dėl savininko, kitoje pusėje puikavosi svastikos spaudas.

Vasario 13 d. traukinys atvyko Vokietiją. Hitlerio dėžės nugabentos į Noišvanštaino pilį prie Vokietijos ir Austrijos sienos. Noišvanštainas turėjo tapti viena pagrindinių ERR saugyklų. Šiai piliai netrūko lemtingų simbolių. Ją pastatė Bavarijos karalius Liudvikas II. Ant kalno viršūnės Alpių papėdėje besistiebiantis statinys yra romantinė viduramžių pilių interpretacija. Vidus – fantazijų pasaulis su dirbtinėmis grotomis, kriokliais ir vaivorykštės aparatu – vargu ar primena tikrą viduramžių pilį. 200 kambarių ir beveik 6 000 kvadratinių metrų turėjo užtekti Hitlerio kolekcijai.

Hitleriui ir Geringui „Jeu de Paume“ išsirinkus jiems patinkančius darbus, eilė ateidavo Rozenbergui. Skirtingai nei Geringas, Alfredas Rozenbergas nesiekė praturtėti asmeniškai. Jam ERR buvo būdas finansuoti „Amt Rosenberg“ veiklą. Kontroliuodama meno kūrinių grobimą ir pardavimą, ERR galėjo kaupti „Hohe Schule“ projektui reikalingas lėšas. ERR įsteigė savotišką meno kūrinių agentūrą. Atrinkti neskrupulingi vokiečių ir prancūzų meno prekeiviai buvo įleidžiami į „Jeu de Paume“ supirkti kūrinių dažnai už juokingą kainą. ERR reikėjo pinigų ir patalpų, todėl viskas labiau panėšėjo į išpardavimą, o ne į galeriją. Pavyzdžiui, prancūzų meno prekeivis Šarlis Kolė (Charles Collet) pirko iš ERR dideles partijas. Po karo Kolė namuose rasta tiek vogtų kūrinių, kad jiems išvežti prireikė 50 nedidelių sunkvežimių.

Visai kaip Geringas, ERR mielai mainė šiuolaikinių dailininkų darbus į klasikinių meistrų kūrinius. Tokie sandoriai buvo organizuojami ir su meno prekeiviu Rože Dekua (Roger Dequoy), Paryžiuje perėmusiu į JAV pabėgusio žydo meno kolekcininko Žoržo Vildenšteino (George Wildenstein) meno dirbinių parduotuvę. Dekua sudarė fantastišką sandorį – jis išmainė septynis ne tokius svarbius Jubero Robero (Hubert Robert), Frančesko Gvardžio (Francesco Guardi) ir Džiovanio Paninio (Giovanni Panini) darbus į beveik 52 „degeneravusių“ menininkų kūrinius. Dekua gautų paveikslų vertė pasaulinėje rinkoje turėjusi būti mažiausiai dešimt kartų didesnė.

ERR baigus savo sandorius, likučius buvo galima išdalyti vokiečių ir prancūzų muziejams.

Tuo metu liuftvafės suorganizuotas specialus transportas ir toliau vežė iš šalies „Jeu de Paume“ sukauptus meno kūrinius. Geringas pasiimdavo ir kitokių čia patekusių daiktų: persiškų kilimų, XVIII a. sofų, viduramžių vitražų, rašomųjų stalų, statulų, medalionų, miniatiūrų ir emalio dirbinių. 1941–1943 m. iš Paryžiaus į Vokietiją iškeliavo 120 vagonų su daugiau nei 4 000 didelių dėžių, kurios buvo laikomos vienoje iš šešių ERR saugyklų. Noišvainštainas buvo tik viena jų.

ERR plėšikavimas Prancūzijoje ne tik padėjo papildyti Geringo ir Hitlerio kolekcijas, bet turėjo padarinių ir už „Jeu de Paume“ sienų. Šimtamečių kolekcijų išdraskymas, vokiško kapitalo srautai ir naujai praturtėjęs nacistų elitas, galintis mokėti bet kokią kainą už klasikinių meistrų darbus, buvo tai, ko reikėjo karo liepsnose klestinčiai meno kūrinių rinkai.

1940 m. spalį Karlas Haberštokas užsiregistravo viešbutyje „Hôtel Ritz“. Jo pasirodymas Paryžiuje žymėjo naujai mieste suklestėjusios meno kūrinių rinkos pradžią. Haberštokas iš karto ėmė ieškoti miesto dar nepalikusių kolekcininkų žydų, o jau išvykusius bandė pasiekti per draugus ar giminaičius. Taip pat ne kartą važiavo į Viši Prancūziją, kur slapstėsi daug žydų. Haberštokas turėjo tiesmuką ir griežtą pasiūlymą: parduokite man, kol į duris dar nepasibeldė ERR. Kai kurie nusprendė parduoti, ypač pasklidus žiniai apie ERR konfiskuojamus kūrinius.

Didžiausia Haberštoko sėkmė Prancūzijoje buvo tai, kad jis sugebėjo nugvelbti ERR iš panosės Vildenšteino kolekciją. Tarpukariu „Wildenstein & Co“ buvo viena geriausių žydams priklausančių meno dirbinių parduotuvių Paryžiuje. Haberštokas sudarė sutartį tiesiogiai su savininku Žoržu Vildenšteinu ir vienu jo pavaldinių Rože Dekua, perėmusiu firmą po arizacijos, kai Vildenšteinas pabėgo į JAV. Slaptu vyrų tarpusavio susitarimu Vildenšteinas ir toliau kontroliavo verslą iš Niujorko, net jei vėliau tai pasirodė labai sudėtinga. Dėl arizavimo kolekcija tapo nepasiekiama ERR, o Haberštokas galėjo pirkti geriausius kolekcijos eksponatus ir vėliau pelningai juos parduoti Hansui Posei ir Adolfui Hitleriui. Be to, Haberštokas naudojo Vildenšteino galeriją kaip savo biurą Paryžiaus sandoriams.

Atėjus vokiečiams ir įsisiautėjant karui, Paryžiaus meno kūrinių rinka išgyveno vienus geriausių laikų XX a. Senas tradicijas turintis prancūzų aukcionas „Hôtel Drouot“ pradėjo veiklą 1940 m. rugsėjį. Aukcionus bematant užplūdo pirkėjai ir žiūrovai, norintys bent pamatyti už rekordines sumas parduodamus darbus. Vien 1941 m. šis aukcionas pardavė daugiau nei milijoną meno kūrinių, o 1942-ieji buvo dar sėkmingesni. Už rekordines sumas buvo parduodami ir „degeneravusių“ menininkų darbai, pavyzdžiui, Sezano „Šv. Viktorijos kalnas“ ( Montagne Sainte-Victoirea ), nupirktas už 5 milijonus frankų. Atvirai prekiauta ir žydų menininkų kūriniais.

Nacistų atėjimas reiškė nuo 1929-ųjų biržos kritimo prancūzų meno rinką krečiančios krizės pabaigą. Pagrindinė Prancūzijos rinkos arterija jau seniai buvo ašis Paryžius–Niujorkas, prekybinis maršrutas, palaikomas tokių meno prekeivių kaip Paulis Rozenbergas. Trečiame dešimtmetyje ši ašis klestėjo, tačiau žlugus Volstritui niekada taip ir nebepakilo į tą patį lygį. Ketvirtame dešimtmetyje meno kūrinių kainos krito net 70 proc. ir trečdalį miesto galerijų teko uždaryti.

Naujojo režimo atėjimas reiškė pakilimą ir naują ašį Paryžius–Berlynas. Pirmaisiais mėnesiais po invazijos į Paryžių skubėjo vokiečių ir austrų meno prekeiviai, kariškiai, partijos šulai, diplomatai, bankininkai, kolekcininkai ir įmonių vadovai. Pirkėjus itin viliojo labai palankus valiutos keitimo kursas, su juo prancūzai buvo priversti sutikti per derybas dėl taikos: 20 frankų už vieną reichsmarkę. Nacistai visose okupuotose šalyse susiejo vietines valiutas su reichsmarke fiksuotu kursu – tai davė naciams didelę ekonominę naudą ir tapo ekonominio šalių išnaudojimo dalimi.

Kita pakilimo priežastis buvo Ašies šalyse jaučiamas prabangos prekių ir patikimų investicijų stygius. Buvo daug pinigų, bet mažai galimybių įsigyti prabangių automobilių ar drabužių. Tuo pat metu menas laikytas kur kas saugesne investicija nei valstybės vertybiniai popieriai. Šis antplūdis greitai sukėlė rinkoje kainas, todėl atsirado vis daugiau suinteresuotų parduoti. Vis dėlto Prancūzijos rinka buvo reguliuojama. Norint gauti vizą ir leidimą eksportuoti reikėjo įveikti daugybę biurokratinių kliūčių ir sumokėti įvairius mokesčius. Dėl to atsirado didelė juodoji rinka, kur meno kūriniai buvo perkami už grynuosius ir įvairiais būdais kontrabanda išvežami iš Prancūzijos.