Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Į pietus pasitraukusiam meno prekeiviui Pauliui Rozenbergui pasisekė nusigauti į Ispaniją. Prieš pabėgdamas pusę savo kolekcijos jis paslėpė mažo pietryčių Prancūzijos miestelio Liburno banko saugykloje. Jam pavyko įtikinti savo draugą Žoržą Braką toje pačioje saugykloje paslėpti ir jo kolekciją, kurioje būta ir Kranacho darbų.

Kiti paveikslai, ypač per dideli banko saugyklai, palikti Rozenbergo sodyboje Fluarake. Prieš išvykdamas Rozenbergas paprašė savo padėjėjo ir vairuotojo Lui le Galo (Luis Le Gall) laivu išsiųsti kolekciją į Niujorką, kur Rozenbergas atvyko rugsėjį. Kolekcija taip niekada ir nepasirodė. Rugsėjo 15 d. sodybą užplūdo nacistai. Paskundė du Paryžiaus antikvarinių dirbinių pardavėjai, už tai gavę kelis Kamilio Pisaro (Camille Pissarro) darbus. Šis menininkas nacistams atrodė bevertis, nes buvo dvigubas „degeneratas“ – impresionistas ir žydas.

Paryžiaus meno pasaulyje visi vieni kitus pažinojo, todėl nacistams buvo paprasta papirkinėjimu arba grasinimu gauti reikalingą informaciją.

Po poros mėnesių jiems pavyko atsekti ir kolekciją Liburno banko saugykloje – Brako paveikslai buvo geidžiamas prizas.

Prancūzijos pilietybės jau netekęs Paulis Rozenbergas apie kolekcijos likimą sužinojo tik 1941 m. kovą, kai jo asistentei Paryžiaus galerijoje madmuazelei Ruano (Roisneau) pavyko išsiųsti laišką su bloga žinia: „Viskas prapuolė.“ Nusiminęs Rozenbergas rašė klausdamas, ar įmanoma kaip nors atgauti kolekciją. Jo naivumas rodo, koks netikėtas buvo konfiskavimas daugeliui žydų kolekcininkų.

Nacistams pavyko pagrobti ir didelę dalį Bernheimų-Ženų kolekcijos. Albecas ir ERR šlavė šeimos namuose Paryžiuje esančius paveikslus, statulas ir antikvarinius dirbinius. Šeima tuo metu jau buvo išsigelbėjusi ir perėjusi Šveicarijos sieną. Tik Klodas Bernheimas (Claude Bernheim), vienas iš sūnų, buvo sučiuptas Alpėse ir išsiųstas į Aušvicą.

Be Monake išgelbėtų kūrinių, dar maždaug trisdešimt vertingų paveikslų buvo paslėpta Rastinjako pilyje netoli Bordo, kuri, manoma, įkvėpė Tomą Džefersoną (Thomas Jefferson) projektuojant Baltuosius rūmus Vašingtone. Pilis priklausė Bernheimų-Ženų pažįstamiems, britų kilmės amerikiečių Lauvikų šeimai. Paveikslai buvo išimti iš rėmų, suvynioti, uždengti rudu popieriumi ir supakuoti į slaptą seno lagamino skyrių bei paslėpti pilies stogo pakraigėje. Ten saugiai pragulėjo iki nelemtos dienos 1944 m. kovą, kai atvykusi vokiečių slaptoji policija išsivežė Lauvikus. Paskui pilis buvo nuodugniai iškraustyta. Kaimynai matė išvažiuojančius penkis sunkvežimius, prikrautus baldų, persiškų kilimų ir užtiesalų, o tada pilis buvo padegta. Niekas nežino, ar kareiviai rado paslėptus Bernheimų-Ženų paveikslus, ar jie pražuvo liepsnose kartu su keliais Sezano, Renuaro, Tulūzo-Lotreko ir van Gogo kūriniais.

1941 m. balandžio 11 d. buvo nulemtas 130 dėžių, kurias Davidas Davidas-Veilis bandė paslėpti tarp Luvro kolekcijų Châteu de Sourches pilyje, likimas. Toliau mėginanti su plėšikavimu kovoti „Kunstschutz“ prieš kelias dienas įspėjo „Musées Nationaux“ apie rengiamą išpuolį. Vis dėlto nespėjus sureaguoti kolekciją konfiskavo ERR.

Šlosų kolekcijos su olandų meistrų darbais medžioklė užtruko. Tiems, kas padės nacistams rasti kolekciją, buvo pažadėtas dosnus atlygis. Keli neskrupulingi prancūzų kolekcininkai bandė grasinimais ir kyšiais išgauti iš šeimos slėptuvės vietą, tačiau nesėkmingai. Be ERR, kolekcijos ieškojo ir Karlas Haberštokas. Daugelis įtarė, kad Šlosų šeima paslėpė kolekciją neokupuotoje zonoje, todėl medžioklėje dalyvavo ir Viši režimas.

Viši Prancūzija sukūrė vokiško modelio rasių įstatymus, ir neokupuotoje zonoje manę būsiantys saugūs žydai klydo. Žydams uždrausta verstis daugeliu profesijų, be to, režimas ėmėsi arizavimo. Buvo bandoma gelbėti krizės apimtą ekonomiką konfiskuojant ir pardavinėjant žydų nuosavybę. Planuota, kad Šlosų turtas taip pat papildys valstybės iždą, tačiau nacistai turėjo kitų ketinimų.

Viši „žydų klausimus“ sprendė organizacija „Commissariat General Aux Questions Juives“ (CGQJ), iš visų jėgų bandanti suuosti dingusios Šlosų šeimos kolekcijos pėdsakus. CGQJ, be kita ko, apklausė kelias kraustymosi paslaugas teikiančias firmas, kurių paslaugomis įtarė pasinaudojus šeimos narius. Padedama Paryžiaus meno prekeivio Žano Lui le Franko (Jean-Louise Le Franc), CGQJ susekė ir sulaikė Šlosų šeimos narius ir šie buvo priversti atskleisti, kad kolekcija slepiama neokupuotoje zonoje Šambono pilyje.

Pilį iš karto ėmė saugoti prancūzų žandarai, o kūrinius nuspręsta išvežti į Viši surūšiuoti ir parduoti, tačiau nespėjus planų įgyvendinti prie pilies išdygo grupė vyrų ir sunkvežimis.

Eskorto vyrai parodė policijos ženklelius ir pareiškė esą prancūzų policininkai, kuriems pavesta išgabenti kūrinius. Iš tiesų jie priklausė liūdnai pagarsėjusiai Boni-Lefono gaujai – gestapui dirbančiai kriminalinės praeities kolaborantų grupei. Kai sargybiniai pradėjo įtarti klastą, jų vadovas paimtas įkaitu, o kolekcija greitai sukrauta į sunkvežimį ir išvežta į artimiausią vokiečių karinę bazę. Apiplėšimą suorganizavo CGQJ Paryžiaus skyrius, ERR ir dvigubu agentu buvęs Žanas Lui le Frankas. Vienas ERR darbuotojų rašė Hermanui Geringui: „Kad ir kaip būtų, tie prancūzai mulkina savo šalį. Išdavikus reikia apdovanoti.“

Jau Paryžiuje kolekciją pasidalijo apiplėšimo organizatoriai. Savo kolegas Viši apgavęs CGQJ skyrius atrinktą kūrinių dalį pardavė Luvrui. Taip ji liko Prancūzijoje. ERR išsirinko 260 paveikslų, o tai, kas liko – daugiausia modernūs kūriniai, atiteko Žanui Lui le Frankui kaip padėka už jo pastangas.

Vokiečių okupacijos metais „Musées Nationaux“ bandė prieiti prie bešeimininkių kolekcijų ir įkūrė komitetą, kuris kovojo už Prancūzijos teises į konfiskuotą meną. Vis dėlto jo veikla buvo ne itin sėkminga. Kartais ERR atiduodavo organizacijai vieną kitą kūrinį, bet dažniausiai nereikšmingą patiems vokiečiams. Antra vertus, „Musées Nationaux“ žinojo, kad vaikšto peilio ašmenimis – jie irgi galėjo tapti ERR auka. Kiumelio ataskaita niekada nebuvo paviešinta, tačiau „Musées Nationaux“ neturėjo jokių iliuzijų dėl nacistų ateities planų. Daugiau nei 2 000 eksponatų jau buvo išnešta iš Armijos muziejaus Paryžiuje kaip karo laimikis, o liuftvafė prisivogė vertingų objektų iš Aviacijos muziejaus. Nacių apetitui numalšinti to nepakako. Pirmiausia stigo vieno kūrinio – Gento altoriaus.

Vis dėlto tai buvo toks politiškai opus klausimas, kad Hitleris nepatikėjo jo spręsti kuriai nors plėšikaujančiai organizacijai. Ernstui Buchneriui (Ernst Buchner) buvo pavesta konfiskuoti Viši kontroliuojamoje zonoje esantį altorių. Bavarijos muziejų vadovas Buchneris subūrė grupę Hitlerio įsakymui vykdyti. 1942 m. rugpjūčio pradžioje jie sunkvežimiu atvažiavo prie Po pilies, kurioje drauge su kolekcijomis iš Prancūzijos muziejų buvo saugomas ir altorius.

Už kolekciją atsakingas prancūzų valdytojas nenorėjo išleisti altoriaus negavęs patvirtinimo iš aukščiau. Netrukus jį suteikė Viši vyriausybės vadovas Pjeras Lavalis (Pierre Laval). Norėdami gauti šį kūrinį, nacistai pasitelkė biurokratijos žaibo karą. Kol sunkvežimis laukė prie Po pilies, Vokietijos reichskanceliarija kaip reikiant paspaudė Viši režimą ir privertė priimti sprendimą. Šie pasidavė. Volfas-Meternichas prieš porą savaičių buvo atleistas, kad netrukdytų planams. Kai „Musées Nationaux“ ir „Kunstschutz“ sužinojo, kas nutiko, altorius jau buvo Vokietijoje.