Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Alfredas Rozenbergas planavo pastatyti Hermano Gyslerio suprojektuotus didelius universiteto rūmus prie Kimzės ežero Bavarijoje. Vis dėlto Rozenbergas ketino įsteigti ir daug specializuotų tyrimų institutų visoje Vokietijoje. Frankfurte turėjo būti analizuojama teisė, Miunchene – indogermanų studijos, Štutgarte – rasių mokslas ir t. t.

Šie ambicingi projektai sukūrė „Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg“. Tokiems institutams reikėjo tyrimų medžiagos, todėl Adolfas Hitleris suteikė Rozenbergui mandatą okupuotuose regionuose konfiskuoti naudinga galinčią būti medžiagą. Pirmiausia omenyje turėti tyrimų archyvai, bibliotekos, rankraščiai, taip pat žydų bendruomenių ir masonų ordino artefaktai.

Galima sakyti, kad Rozenbergas pavėlavo į traukinį Lenkijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose, tačiau Prancūzijoje neketino kartoti tos pačios klaidos. 1940 m. vasarą ERR gavo įgaliojimus okupuotose šalyse konfiskuoti „reicho priešams“ priklausančias bibliotekas ir archyvus. „Amt Rosenberg“ iš karto pasiraitojo rankoves, nes kaip ir visi kiti žinojo, kad svarbiausia spėti pirmam, kol niekas dar nenugvelbė grobio iš panosės. Himlerio tyrimų organizacija „Ahnenerbe“ kovojo dėl tos pačios medžiagos kaip ir „Hohe Schule“.

Vyrauja nuomonė, kad nacistai buvo puikiai organizuoti ir greitai veikė, bet tikrovė dažnai buvo kitokia. Kaip rodo meno kūrinių grobstymas, visą laiką vyko nacistinės Vokietijos organizacijų, tarnybų ir vadovų kova, o tai dažnai paralyžiuodavo darbą ir sukurdavo neveiksmingą sistemą. Nesibaigiančios kovos reikalavo didelių išteklių ir vykdytos pasitelkiant biurokratiją. Tai buvo vadinamasis „popierių karas“. Dažnai trūkdavo aiškių direktyvų, kas ir už ką atsakingas bei kokių nuorodų reikia laikytis. Kai kada konkurentus stengtasi įveikti apgavyste, machinacijomis ir įvairiais perversmais.

Vis dėlto garsusis efektyvumas atsirasdavo kuriai nors organizacijai perėmus iniciatyvą kovoje dėl valdžios. Dažnai tai buvo galima paaiškinti baime vėl jos netekti.

Tas pasakytina ir apie „Amt Rosenberg“, kuri greitai įsteigė biurą Paryžiuje – „ERR Dienststelle West“. Efektyvumą iliustruoja tai, kad jau rugpjūčio 26 d. ERR išsiuntė į Vokietiją 11 vagonų su 1 224 dėžėmis. Krovinį sudarė kelios bibliotekos, tarp jų ir garsioji 1875 m. įkurta Turgenevo biblioteka, turinti didžiausią rusų literatūros kolekciją už Tarybų Sąjungos ribų. Traukinyje buvo ir prancūziškajai Rotšildų šeimos atšakai priklausiusi biblioteka.

Manoma, kad rugsėjo 17 d. Hitlerio duotas įsakymas suteikti ERR įgaliojimus organizuoti taip pat ir meno kūrinių grobimą buvo visiškai netikėtas konkurentams. Spėjama, kad Hitlerio sprendimui įtakos turėjo ERR gebėjimas greitai ir iš niekur sukurti efektyvią organizaciją. Vis dėlto istorikas Džonatanas Petropoulosas mano, kad tam reikšmės turėjo ir silpnos Alfredo Rozenbergo pozicijos partijos elite. Rozenbergo veiksmai, labiau nei Geringo, Himlerio ar Ribentropo, buvo priklausomi nuo Hitlerio.

ERR suteikta galimybė plėšti ne tik Prancūzijos žydus. Nacistai paskelbė, kad visi iš šalies pasitraukę prancūzai daugiau nėra laikomi piliečiais ir jų nuosavybė tampa bešeimininkė.

Meno kūrinių surinkimo vieta tapo šalia Concorde aikštės ir pačioje karinio štabo pašonėje įsikūręs muziejus „Jeu de Paume“. Ten buvo nuvežti ir tie darbai – daugiau nei keturi šimtai dėžių, kuriuos Albecui teko išgabenti į Luvrą. „Jeu de Paume“ dirbantis prancūzų personalas buvo išprašytas, išskyrus vieną svarbią išimtį: pasilikti leista keturiasdešimtmetei meno istorikei Rozei Valan (Rose Valland). Ji laikyta nepavojinga nacistams, o tai buvo klaida.

Vis dėlto Alfredo Rozenbergo darbas patyrė trikdžių. ERR nesidžiaugė Volfas-Meternichas, kuris per „Kunstschutz“ ir toliau bandė užkirsti kelią plėšikavimui, bet Rozenbergas greitai sudarė šią problemą išsprendusį aljansą. Bandymai įkalbėti Volfą-Meternichą pagelbėti transportuojant iš šalies meno kūrinius atrodė beviltiški, tačiau atsirado kitas padėti norintis žmogus ir Rozenbergas suprato esąs priverstas jį pakviesti į šią šventę. Tai buvo Hermanas Geringas. Rozenbergas susisiekė su reichsmaršalu praėjus vos kelioms dienoms po to, kai gavo įgaliojimus. Dėžes iš Luvro į „Jeu de Paume“, vėliau ir į Vokietiją vežė ne vermachtas, o liuftvafė. Geringas parūpino Rozenbergui visko, ko šiam reikėjo: lėktuvų, traukinių ir sargybinių. Nors ši sąjunga suteikė galimybę Geringui pažvelgti į veiklos užkulisius, ji labai sustiprino Rozenbergo valdžios pozicijas ir turėjo lemiamą įtaką ERR sėkmei Prancūzijoje.

Čia, kaip ir Austrijoje, plėšikavimo biurokratijos taikiklyje pirmiausia atsidūrė Rotšildų šeima. Prancūziškoji Europos bankininkų dinastijos atšaka buvo ne tik pati garsiausia, bet ir pati turtingiausia. Šimtametė šeimos sėkmės istorija pavertė Rotšildų pavardę turto sinonimu. Visai kaip ir Austrijoje, gerovės pagrindas buvo šeimos bankas. Prancūzijoje šaknis įleido dvi Rotšildų šakos, kai XIX a. pradžioje dinastijos pradininkas Majeris Amšelis Rotšildas išsiuntė savo sūnus į Europą.

Jo sūnus Džeimsas Majeris de Rotšildas (James Mayer de Rothschild) XIX a. viduryje padėjo vieno didžiausių privačių verslų pasaulio istorijoje pagrindus. Rotšildų šeima prisidėjo prie karo su Napoleonu finansavimo. Prancūzijos dvaro patarėjas Džeimsas Majeris vadovavo Prancūzijos industrializacijai, jis tiesė geležinkelius ir kūrė kalnakasybos pramonę. Taip pat sėkmingai ėmėsi vyndarystės verslo – 1868 m. nusipirko prie Bordo vieną geriausių pasaulyje vynuogynų „Château Lafite“. Tačiau pirmiausia sėkmę garantavo tai, kad Džeimso Majerio de Rotšildo bankas tuo metu buvo Europos centrinio banko atitikmuo, jo klientų sąraše puikavosi didžiosios Europos galybės.

Nors Džeimsas Majeris de Rotšildas laikėsi šeimos tradicijos įvairiais būdais slėpti tikrąjį turto dydį, dabartiniais skaičiavimais, jis buvęs turtingesnis už Bilą Geitsą (Bill Gates).

Prancūziškoji atšaka, kaip ir austriškoji, aktyviai domėjosi kultūriniu gyvenimu ir rėmė menininkus, rašytojus ir kompozitorius, pavyzdžiui, Eženą Delakrua (Eugéne Delacroix), Onorė de Balzaką (Honoré de Balzac) ir Frederiką Šopeną. Pastarasis vėliau paskyrė vieną savo kūrinių valsą cis-moll op. 64,2 Džeimso dukteriai. Džeimsas Majeris de Rotšildas padėjo pagrindus ir Prancūzijos valdovų meno kolekcijai.

Nacistams įsiveržus į Prancūziją, Paryžiuje gyveno trys šeimos atšakos ir visos netoli „Jeu de Paume“. Šeimos galva ir šeimos banko vadovas baronas Eduardas buvo įsikūręs pačiame širšių lizde – pastate prie šiaurės rytinio Concorde aikštės kampo, vienoje geriausių vietų visame Paryžiuje. Kadaise šis pastatas priklausė garsiam diplomatui Taleiranui (Talleyrand). Džeimso Majerio anūkas Eduardas paveldėjo daugiau nei 100 metų rinktą meno kolekciją ir vieną didžiausių pasaulio istorijoje nuosavybių. Kolekcijoje buvo visi garsiausi Europos meistrai: Rubensas, Rembrantas, Rafaelis, Ticianas, van Deikas, Vato, Engras ir garsusis Fransua Bušė paveikslas „Madam de Pompadur portretas“. Kolekcijos perlas buvo labai neįprastas olandų tapytojo Johaneso Vermejerio darbas „Astronomas“. Eduardo tėvui Alfonsui Džeimsui de Rotšildui (Alphonse James de Rothschild) pavyko XIX a. devintame dešimtmetyje įsigyti jį iš vieno Paryžiaus meno prekeivio. Dėl šio paveikslo buvo nuspręsta iš anksto – jis turi atsidurti Fiurerio muziejuje. Hitleris jo geidė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl motyvo. Portrete pavaizduotas vyras, galbūt olandų mokslininkas Antonis van Levenhukas (Antonie van Leeuwenhoek), kuris beveik pakerėtas tiesia ranką prie gaublio su dangaus skliautu. Apie 1668 m. baigtame darbe užfiksuota XVII a. mokslo revoliucijos įkarštyje esančiai Europos civilizacijai svarbi akimirka. Johanesas Kepleris ir Galilėjas Galilėjus atskleidė visatos paslaptis. Tais pačiais metais, kai buvo nutapytas paveikslas, Izaokas Niutonas sukonstravo reflektorinį teleskopą, o Prancūzijos Karalius Saulė Liudvikas XIV Paryžiuje pastatė observatoriją.