Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Prie oro uosto laukė trys dideli mersedesai kabrioletai. Hitleris kaip visada įsitaisė priekinėje sėdynėje šalia vairuotojo. Kartu su juo buvo ne Paryžiaus generolai, o menininkai. Ant užpakalinės sėdynės sėdėjo architektai Albertas Špėras ir Hermanas Gysleris bei skulptorius Arnas Brekeris. Kartu keliavo ištikimasis Hitlerio fotografas Heinrichas Hofmanas, jis turėjo įamžinti vizito akimirkas. Anksčiau tą dieną Hitlerio „menininkai“ gavo pilkas uniformas, su kuriomis turėjo pasirodyti ką tik okupuotame Paryžiuje kaip nugalėtojai. Šviečiant ryto saulei kortežas važiavo Paryžiaus priemiesčiais. Miestas buvo tylus kaip išmiręs, be jokių gyvybės ženklų, išskyrus barikadas aplinkui ir kareivius, kurie užsimiegoję kėlė ranką ir sveikino Hitlerį.

Pirmiausia kortežas sustojo prie didingų Operos rūmų ( Place de l’Opéra ), pastatytų Šarlio Garnjė. Adolfas Hitleris seniai svajojo pamatyti šį monumentalų Beaux-Arts stiliaus pastatą. Net buvo taip kruopščiai išstudijavęs brėžinius, kad iš karto pamatė, kur pastatas perstatytas. Nors buvo ankstyvas rytas, apšviesta opera tviskėjo kaip premjeros vakarą. Visai kaip prieš dvidešimt metų Berlyne, Adolfas Hitleris ėmėsi gido vaidmens. Operos sužavėtas, pasak Špėro, jis „svajingai kalbėjo apie neprilygstamą jos grožį“.

Nuo operos kortežas patraukė į Concord aikštę ir lėtai apvažiavo Luksoro obeliską, kad Hitleris galėtų apžiūrėti jį iš visų pusių. Kad geriau matytų, jis atsistojo automobilyje. Kortežui artėjant prie Eliziejaus laukų ir Triumfo arkos iškėlė ranką ir nurodė važiuoti lėčiau, kad galėtų mėgautis įspūdžiais. Prie Eifelio bokšto trumpai stabtelėjo nusifotografuoti – Hitleris žavėjosi šiuo garsiuoju statiniu kaip naujosios technologijų epochos pradžia. Statybų mene jis norėjo suvienyti šiuolaikines technologijas ir klasikines formas, ir tai ketino įgyvendinti būsimojoje savo sostinėje.

Pasukę nuo Eifelio bokšto jie pervažiavo Seną ir ketino aplankyti vyriškį, kuriuo Hitleris kitados žavėjosi ir nekentė. Invalidų katedroje jis tylomis ilgai stovėjo prie plačios kriptos, įsmeigęs žvilgsnį į masyvų Napoleono Bonaparto sarkofagą iš raudono kvarcito. Vėliau Hitleris prisipažino, kad Napoleono kapas jį stipriai paveikė, jis jautėsi „tarsi užburtas“. Po valandėlės čiupo už rankos šalia stovintį Gyslerį, prisitraukė arčiau ir tyliai ištarė: „Tu įrengsi man kapavietę. Pakalbėsime apie tai vėliau.“ Dvejopus Hitlerio jausmus Napoleonui galima lengvai paaiškinti. Viena vertus, jis žavėjosi Napoleonu kaip karžygiu, kuris, panašiai kaip jis pats, iškilo iš paprastos aplinkos ir užkariavo Europą. Tuo pat metu, Hitlerio supratimu, Napoleonas pridarė Vokietijai neregėtos žalos, kai karų metais viską niokojo jo valdžioje atsidūrusioje Vidurio Europoje. Per Napoleono karus į Luvro galerijas buvo suvežti karo laimikiai iš Vokietijos pilių ir miestų.

Trumpam užsukęs į Dievo Motinos ( Notre Dame ) katedrą ir pasigrožėjęs miestu nuo į tortą panašios Sacré-Cœur bažnyčios, devintą valandą ryto Adolfas Hitleris paliko Paryžių. Vėliau Albertui Špėrui jis sakė, kad pamatyti Paryžių buvo jo „gyvenimo svajonė“, ir dabar jis nusprendė: „Dažnai galvoju, ar nereikėtų Paryžiaus sugriauti. Vis dėlto kai baigsime Berlyną, Paryžius bus viso labo jo šešėlis.“

Adolfas Hitleris slapčiomis ėmėsi sumanymo, turinčio tapti atsaku į Napoleono plėšikavimą. 1940 m. ant meno istoriko Oto Kiumelio (Otto Kümmel) rašomojo stalo atsidūrė užantspauduotas aukščiausiosios vadovybės įsakymas. Prie pensinio amžiaus artėjantis Kiumelis buvo dešinysis konservatorius nacionalistas, nacistų partijos narys, paskirtas dirbti Berlyno valstybinio muziejaus vadovu. Azijos meno ekspertas Kiumelis bičiuliavosi su istorija besidominčiu būsimuoju Švedijos karaliumi Gustavu VI Adolfu, pas kurį dažnai lankydavosi.

Kiumeliui buvo įsakyta atlikti užduotį, kurią galėjo skirti tik visame pasaulyje dominuoti ketinantis režimas. Jis turėjo sudaryti nuo viduramžių pabaigos iš Didžiosios Vokietijos išvežtų meno kūrinių sąrašą. Pasitelkęs į pagalbą būrį ekspertų, Kiumelis stropiai ėmėsi užduoties. Jo darbo rezultatai sudarė tris didelius tomus, kuriuose aprašomos kiekvieno išgabento kūrinio istorinės aplinkybės. Visa tai buvo suprantama kaip nacionalistinis skundas dėl to, kas laikyta 500 metų trunkančiu vokiečių kultūros sekinimu, išvogimu ir plėšikavimu.

Dabar buvo metas atsiimti tai, kas „teisėtai“ priklausė vokiečių liaudžiai. Kiumelio ataskaita nesitenkino vien Europa. Sąrašu turėjo būti paremti ir būsimi reikalavimai grąžinti meno kūrinius. Pasitelkta pati plačiausia „meno kūrinio“ sąvoka, aprėpianti viską nuo antikvarinių dirbinių ir artefaktų iki porceliano ir senovinių monetų. Buvo kalbama tiek apie Šventosios Romos imperijos dalinių vėliavas, švedų pagrobtas per Trisdešimties metų karą, tiek ir apie XX a. trečiu dešimtmečiu Metropoliteno meno muziejaus įsigytus paveikslus. Greta kitų darbų iš šio muziejaus buvo reikalaujama Piterio Breigelio vyresniojo kūrinio „Grūdų derlius“ ir Rembranto „Vyro portreto“.

Vis dėlto daugiausia skolingi buvo prancūzai, o didžiausias vagis tarp jų buvo Napoleonas. Į sąrašą įtraukta daugiau nei 1 800 Prancūzijoje esančių darbų, o Napoleono plėšikavimas mažose vokiečių žemėse aprašytas itin pagiežingai ir stropiai. 1807 m. Napoleonas pavogė iš Kaselio 299 paveikslus, iš jų ne mažiau kaip šešiolika buvo tapyti Rembranto ir keturi Rubenso. Jis taip pat išvežė Frydricho Didžiojo meno kolekciją. Kai kurie kūriniai grąžinti po 1815 m. Vienos kongreso, kur nugalėjusios šalys bandė sutvarkyti Napoleono paliktą chaosą. Vis dėlto daug kas dingo arba niekada negrįžo. Luvrui pavyko išlaikyti didelę dalį pagrobtų kūrinių juos paslėpus provincijoje.

Nacistai ketino pareikalauti Luvro grąžinti Rembranto paveikslą „Autoportretas“ ir septynis Albrechto Diurerio darbus, Napoleono išvežtus iš Albertinos muziejaus Vienoje.

Kiumelio ataskaitoje buvo surašyti ne tik visos Prancūzijos muziejuose saugomi darbai, bet ir privatiems Vokietijos ar Austrijos piliečiams priklausę meno kūriniai, konfiskuoti prancūzų tarnybų per Pirmąjį pasaulinį karą. Joje buvo ir Vokietijos žydams priskirti darbai, taip pat „degeneravęs“ Brako, Pikaso ir Ležė menas. Ką nacistai būtų darę su tais kūriniais, nėra žinoma.

Oto Kiumelio nuomone, reichas itin vertino Huberto ir Jano van Eikų sukurtą Gento altorių. Jis visas buvo laikomas vokiečių liaudies nuosavybe, nors vokiečiams priklausė tik šešios plokštės. Po Pirmojo pasaulinio karo jos buvo perduotos Belgijai kaip dalis karo padarytos žalos atlyginimo, taip kūrinys tapo nacistų revanšistinės politikos dalimi. Belgai tai labai gerai žinojo ir prasidėjus karui altorių išmontavo bei išsiuntė į „saugią“ Prancūziją, kur jis dabar ir buvo Po pilyje į pietus nuo Bordo.

1941 m. sausį Otas Kiumelis pristatė savo sąrašą reichskanceliarijai, o ši nusprendė kol kas jį laikyti paslaptyje, nes baimintasi neramumų, kuriuos paviešintas sąrašas galėtų sukelti okupuotose šalyse. Nacistai vėliau pavogė labai nedaug iš trijuose Kiumelio tomuose surašytų tūkstančių kūrinių. Ši ataskaita pirmiausia turėjo būti veiksmų ateityje pagrindas, kai Vokietija laimės karą. Derantis dėl taikos dauguma kūrinių galėtų būti įtraukti į karo žalos atlyginimą iš nugalėtų šalių. Vis dėlto keletas sąraše minimų kūrinių buvo pernelyg svarbūs, kad būtų galima laukti.

Žiemą, vykstant drôle de guerre , gyvenimas Paryžiuje tekėjo savo vaga beveik netrikdomas karo šešėlio. Lygiai kaip Amsterdame, nedaug kas galėjo įsivaizduoti, kas jų laukia. Buvo rengiamos parodos, vyko koncertai, o kavinėse ir užkandinėse lankėsi daug iškilių šalies intelektualų. Prekyba menu klestėjo, net jei rinka ir buvo šiek tiek veikiama karo – nemažai menininkų nekantravo greičiau parduoti savo kūrinius. Tai buvo palanku pirkėjams, pavyzdžiui, turtingajai amerikietei Pegei Gugenheim (Peggy Guggenheim), kuri lankėsi Paryžiuje ir rinko garsiąją savo kolekciją. Užsibrėžusi nusipirkti „per dieną po paveikslą“, ji naršė miesto ateljė ir galerijas ir taip atrado Salvadorą Dali, Maną Rėjų (Man Ray) ir Tangi (Tanguy).