Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Zeisas-Inkvartas pažadėjo Miūlmanui, kad Nyderlanduose „darbas“ bus civilizuotesnis. Sumanus kaip visada Miūlmanas Hagoje iš karto įsteigė naujai sukurtos organizacijos „Dienststelle Mühlmann“ biurą. Turėdama Zeiso-Inkvarto įgaliojimus, organizacija užėmė išskirtinę padėtį grobstytojų hierarchijoje.

Nyderlanduose plėšikavimas reikalavo subtilesnių būdų nei Lenkijoje, kur nacistai paprasčiausiai vogė meno vertybes nejausdami jokio poreikio kaip nors pasiaiškinti.

Be to, Nyderlanduose nebuvo išplėšta nacionaliniai muziejai ir kolekcijos, nes manyta, kad nėra prasmės – nacistai save jau ir taip laikė šeimininkais. Skirtumas, kaip su meno lobynais elgiamasi čia ir Lenkijoje, buvo kaip diena ir naktis. Nyderlanduose nacistai skyrė daug lėšų kultūros paminklams apsaugoti, pavyzdžiui, statė laikinus bunkerius, kuriuose slėpė meno vertybes nuo bombardavimo.

Nyderlanduose, visai kaip Austrijoje, biurokratija tapo galingesniu ginklu nei jėgos struktūros. Nacistai suprato, kad Vakaruose svarbu suteikti plėšikavimui tam tikrą teisėtumą, pavyzdžiui, sumokant už konfiskuotus meno kūrinius. Kainos dažnai būdavo daug mažesnės nei rinkos, bet meno kūrinių rinkos kapitalo apyvarta vis tiek buvo didžiulė. Tai galima paaiškinti šalies ekonomikos susiejimu su Vokietijos ekonomika. 1941 m. buvo susietos ir valiutos, todėl Nyderlandai Trečiajam reichui tapo atvirąja rinka. Į Nyderlandų meno kūrinių rinką plūstantis kapitalas sukėlė pirkimo isteriją pačiame karo įkarštyje. Tarp Vokietijos ir Amsterdamo ilgus šimtmečius driekėsi prekybos keliai, tačiau po 1929 m. finansų krizės ši rinka buvo apmirusi, taip pat ir dėl Vokietijai įvestų griežtų valiutos apribojimų. Dabar visos užtvankos griuvo. Galima sakyti, kad išvežti pinigus arba ką nors įsigyti už Vokietijos ar jos sąjungininkių ribų buvo neįmanoma, todėl menas ir antikvariniai dirbiniai tapo labai vertinga investicija. Nacistai pasisavino okupuotų šalių iždus, tad pinigų nestigo. Nedaug kas buvo laikoma patikimesne investicija už olandų tapybos aukso amžiaus 1620–1670 m. paveikslus.

„Dienststelle Mühlmann“ greta grobstymo vertėsi labai sėkmingu verslu – parduodavo konfiskuotus meno kūrinius nacistų elitui, o pirmumo teisę, be abejo, čia turėjo Hansas Posė.

Zeiso-Inkvarto išleistas dekretas privertė Nyderlandų žydus registruotis ir atiduoti vertingus daiktus – juvelyrinius dirbinius, antikvarinius daiktus ir meno kūrinius – „arizuotam“ bankui „Lippmann, Rosenthal & Co“. Bankas perdavė turtą specialiai kapitalo valdybai, kuri savo ruožtu visus meno kūrinius toliau siuntė tiesiai į „Dienststelle Mühlmann“. Dėl šios tarpinės organizacijos Miūlmanui nereikėjo taip smarkiai teptis rankų kaip Lenkijoje. Vis dėlto jis turėjo teisę tikrinti per šalies uostus keliaujančias siuntas ir konfiskuoti vertingus daiktus.

Į „Dienststelle Mühlmann“ patekę kūriniai buvo parduodami taikant 15 proc. komisinius. Miūlmano klientais tapo ne tik Adolfas Hitleris ir Hermanas Geringas.

Heinrichas Himleris, Hansas Frankas ir Heinrichas Hofmanas taip pat skubėjo sudaryti gerus sandorius. Kai kurie kūriniai atsidurdavo ir atvirojoje rinkoje bei Vienos, Berlyno ar Miuncheno aukcionuose.

Hansas Posė nekantravo surinkti Fiurerio muziejui gausią olandų tapybos aukso amžiaus darbų kolekciją. Zeiso-Inkvarto štabe Hagoje jis įsteigė biurą, nes norėjo palaikyti tiesioginį ryšį su rinka. Posė nelabai džiaugėsi tuo, kad rinka atvira, tai, jo manymu, tik be reikalo kėlė kainas. Jis prašė Hitlerio reguliuoti rinką, pavyzdžiui, neįsileisti į šalį vokiečių meno prekeivių. Vis dėlto jo žodžiai liko neišgirsti. Tuo pat metu Hansas Posė disponavo didesniais finansiniais ištekliais nei bet kuris kitas pirkėjas – jei reikėjo, galėjo visada pasiūlyti didžiausią kainą. Teigiama, kad Posė ir jo pavaduotojai Nyderlanduose įsigijo meno kūrinių už maždaug 20 milijonų reichsmarkių.

Viena pirmųjų „Dienststelle Mühlmann“ užduočių buvo sudaryti privačių meno kolekcijų, kurias būtų galima konfiskuoti ar kaip nors kitaip pasisavinti, sąrašą. Miūlmano pasamdyto meno žinovo Eduardo Plitčo (Edouard Plietzsch) sudarytas sąrašas buvo persiųstas Bormanui ir Hitleriui. Plitčas atkapstė, kad, pavyzdžiui, viename Leideno muziejuje buvo didelė XIX a. paveikslų kolekcija, priklausanti Vokietijos žydui Alfonsui Jafei (Alphonse Jaffé).

Jafė emigravo ir bandydamas išsaugoti kolekciją prieš karą paskolino ją Leideno muziejui. „Dienststelle Mühlmann“ tai buvo lengvas grobis, kaip ir kitos žydams priklausančios kolekcijos, kurių savininkai ketvirtame dešimtmetyje paliko Vokietiją ir persikėlė į Olandiją. Šeši Jafės kolekcijos kūriniai buvo rezervuoti Lincui, o Hitlerio fotografas Heinrichas Hofmanas pasiėmė devynis paveikslus.

Didžiausias Hanso Posės laimikis Nyderlanduose buvo Frico Manheimerio (Fritz Mannheimer) kolekcija, turinti daugiau nei 3 000 meno kūrinių, pradedant gotikiniais gobelenais ir baigiant Meiseno porcelianu ir sidabriniais Bazelio katedros biustais. Kolekcijoje būta Rembranto, Vato, Rubenso ir Šardeno darbų. Vieni iškiliausių buvo Rembranto „Žydas gydytojas“ ir Šardeno „Muilo burbulai“.

Vokietijoje gimęs, buvęs bankininkas žydas Fricas Manheimeris 1936 m. tapo Nyderlandų piliečiu, tačiau mirė praėjus vos keliems mėnesiams nuo karo pradžios.

Kūrinius konfiskuoti būtų pavykę greitai, jei ne Manheimerio palikta didelė skola. Paaiškėjo, kad maniakišką savo kolekcionavimą jis finansavo kreditais. Kreditus suteikė ne žydai, todėl kolekcija negalėjo būti arizuota įprasta tvarka. Hansas Posė pagrįstai nerimavo, kad kolekciją konfiskuos kas nors kitas, tiksliau, Hermanas Geringas, kuris buvo gana sumanus, kad pasitelktų statytinį. Geringo partneris Nyderlanduose Aloizas Mydlas (Alois Miedl) pasiūlė už visą kolekciją 7,5 milijono reichsmarkių. Vis dėlto Posei pavyko įtikinti Hitlerį, kad kolekcija labai svarbi, o tai ir turėjo lemiamą įtaką. Zeisas-Inkvartas suteikė Hitleriui išskirtines teises ir tuo remdamasis Posė sugebėjo numušti kainą iki 5,5 milijonų reichsmarkių. Zeisui-Inkvartui pavyko konfiskuoti didžiulį Manheimerio vyno rūsį ir atsigabenti jį į savo namus armijos sunkvežimiais.

Manheimerio kolekcija buvo tokia gausi, kad Miūlmano biuras išleido beveik 200 000 reichsmarkių kolekcijai surūšiuoti, nufotografuoti ir jos katalogui išleisti.

Kita didelė į Posės akiratį patekusi kolekcija priklausė olandų bankininkui Francui Kunigsui, paveldėjusiam vieną reikšmingiausių Europoje piešinių kolekcijų, iš viso 2 700 darbų. Dėl finansinių sunkumų Kunigsas buvo priverstas parduoti kolekciją olandų anglies magnatui Danieliui Georgui van Boiningenui (Daniël George van Beuningen), kuris visai neketino su ja atsisveikinti. Vis dėlto Boiningenas nedrįso atsisakyti Hitlerio agento pasiūlymo. Jo verslo imperija importavo vokiškas anglis ir buvo priklausoma nuo geros vokiečių valios. Posė išsirinko ir nupirko 500 geriausių darbų.

Posei taip pat pavyko gauti žydų meno prekeivio Natano Kaco (Nathan Katz) kolekciją. Kacui dėl gerų ryšių su prancūzų kolekcininkais kurį laiką buvo leista verstis meno kūrinių prekyba. Jis padėjo Hermanui Geringui gauti Rembranto paveikslą „Saskija“ ir van Deiko „Šeimos portretą“, taip pat talkino Posei įsigyjant iš mirusio Šveicarijos konsulo Oto Lanco (Otto Lanz) našlės Valstybiniam muziejui paskolintą gausią italų darbų kolekciją.

Natano Kaco kolekcijos kaina buvo Šveicarijos viza. Prasidėjus žydų deportacijai, mainyti meną į gyvybę Vakaruose tapo įprasta. Mainais į Hitleriui atiduotą Rembranto paveikslą Kacui pavyko saugiai išsiųsti į Ispaniją daugiau nei dvidešimt šeimos narių, o mainais į paveikslą, kurį vienas SS karininkas norėjo padovanoti Hitleriui gimimo dienos proga, – išvaduoti savo motiną iš Vesterborko internavimo stovyklos.