Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Danijai ir daliai Prancūzijos leista turėti savo vyriausybes, Belgijoje įvesta karo kontrolė, o Rembranto šaliai teko ruoštis integracijai į Trečiąjį reichą. Dėl to okupacija iš pradžių buvo kur kas švelnesnė nei daugelyje kitų šalių. Austras Artūras Zeisas-Inkvartas (Arthur Seyss-Inquart) buvo paskirtas „reichskomisaru“ – civiliniu šalies vadovu.

Zeisas-Inkvartas sėkmingai vadovavo Austrijos prisijungimui prie Vokietijos, todėl dabar turėjo laimingai susituokti su Nyderlandais. Adolfo Hitlerio manymu, olandai buvo tikro arijų kraujo. Vis dėlto Hitlerį nustebino, kaip šaltai šalies gyventojai sureagavo kviečiami įsilieti į germaniškąją šeimą. Nacistai planavo palenkti olandus per didįjį šalies menininką Rembrantą. Ketinta sukurti naują olandišką ir vokišką tapatybę. Nacistai vykdė panašius „kultūrinius projektus“ ir kitose okupuotuose regionuose, kurių gyventojai buvo laikomi esantys tos pačios rasės. Flandrijoje tam pasitelktas Rubensas, danams ir norvegams palenkti – vikingų palikimas. Vis dėlto sumanymas remtis Rembrantu buvo pats ambicingiausias. Iš karto po invazijos Gebelso propagandos mašina ėmė austi įvairiausius variantus, kaip Rembrantas turi užkariauti olandų širdis. Gebelsas griebėsi tuo metu pačios veiksmingiausios propagandos priemonės – kino. 1941 m. į Amsterdamą atvyko vokiečių kino režisierius Hansas Štainhofas (Hans Steinhoff), lydimas viso būrio vokiečių aktorių, operatorių, kostiumų specialistų ir scenografų. Štainhofas buvo pats patikimiausias vokiečių kino propagandos režisierius. Jo valanda išmušė 1933 m., kai jis sukūrė pirmąjį oficialų nacistų filmą „Hitlerjunge Quex“, kuriame pasakojama apie jauną hitlerjugendo narį, kurį nužudo komunistai. Štainhofas buvo pasirinktas labai apdairiai. Kai atvyko į Nyderlandus, buvo ką tik baigęs propagandinį filmą „Ohm Krüger“, istoriją apie tai, kaip britai Pietų Afrikoje engia būrus. Vokiečiai tikėjosi, kad naujas propagandinis Štainhofo filmas dar labiau papirks olandus. Istorinė drama „Rembrantas“ buvo paskutinis Štainhofo filmas. Juo bandyta „nuplauti“ Rembranto žydiškas sąsajas. Užuot ignoravę Rembranto ryšius su Amsterdamo žydais, vokiečiai bandė juos iškraipyti. „Rembrante“ žydai sužlugdo dailininką finansiškai, o galiausiai nuvaro jį į kapus. Žydai kaltinami išsunkę menininką ir taip lėmę jo žlugimą – įprasta nacistų antisemitinės propagandos tema. Antisemitinės karikatūros, godumas ir suktumas buvo priešinami tyrai Rembranto energijai ir genialumui. Visame šiame sumanyme aidi Juliaus Langbeno žodžiai: „Vokiečiai trokšta, kad jiems būtų suteikta laisvė elgtis savitai ir niekas to nedaro geriau už Rembrantą. Tuo aspektu jis turėtų būti laikomas vokiškiausiu iš visų vokiečių menininkų.“

Tarsi Štainhofo filmo būtų negana, vokiečiai sukūrė perdirbtą operą. Vykdant Rembranto propagandą naciams talkino Nyderlandų nacistų partija NSB, pavertusi dailininką nacionaline arijų ikona ir rengusi beveik kultines ceremonijas prie jo kapo Vesterkerko bažnyčioje Amsterdame. „Rembranto nacija mini iškiliausią savo sūnų ir mena jį ne tik kaip nacionalinį simbolį, bet ir kaip vieną didžiausių bei tauriausių vokiečių dvasios kūrinių“, – per ceremoniją kalbėjo vienas NSB vadovų Tobis Gudevagenas (Tobie Goedewaagen).

Nacistai nurodė vaizduoti Rembranto veidą pašto ženkluose ir įsteigė metinį Rembranto vardo apdovanojimą tiems, kas meninėmis priemonėmis aukština nacionalsocialistinę kultūrą. Vis dėlto drąsiausias režimo sumanymas buvo mėginimas pakeisti nacionaliniu simboliu laikytą karališkąją šeimą Rembrantu. Karalienė Vilhelmina pabėgo į Didžiąją Britaniją ir tapo pasipriešinimo judėjimo balsu. Skirtingai nei kai kurie Nyderlandų vyriausybės tremtyje atstovai, ji nenorėjo pradėti derybų su okupacine valdžia. Į tai atsakydami nacistai uždraudė nacionaline švente tapusį tradicinį karalienės gimtadienio minėjimą liepos 15 dieną.

Nacistų režimo bandymas pasinaudojant Rembrantu sustiprinti germaniškas sąsajas patyrė visišką nesėkmę ir, regis, suaktyvino pasipriešinimą vokiečiams. Dauguma olandų nepalaikė nacistų vykdomo Rembranto savinimosi, ir menininkas tapo nacionalinės savimonės simboliu. Tik 1,5 proc. gyventojų įstojo į Nyderlandų nacistų partiją, o pasipriešinimo judėjimas stiprėjo, okupacijai tampant vis brutalesnei ir žiauresnei.

Užimtose Norvegijoje ir Danijoje mėginimai palenkti gyventojus į savo pusę per kultūrą taip pat baigėsi nesėkme. Nacistai puoselėjo didelius planus, pirmiausia dėl Norvegijos, ir tai turėjo tapti didžiojo germanų reicho dalimi. Hitleris norėjo paversti Trondheimą „šiaurės Singapūru“ ir architektui Albertui Špėrui skyrė užduotį Nordstern – šiaurės žvaigždė.

Hitleris buvo įsitikinęs, kad šiaurės jaunimas bus sąmoningas vertindamas rasę ir norės vienytis su kitais „germanų kilmės žmonėmis“ į vieną didelį reichą, net jei vyresnioji karta laikinai ir priešintųsi. Plėšikavimas okupuotose Norvegijoje ir Danijoje buvo kiek kitoks nei žemyne. Čia niekad neveikė jokia meno kūrinių grobimo organizacija. Tai galima paaiškinti nedidele žydų bendruomene tose šalyse, bet pirmiausia tuo, kad Danijos vyriausybė pasipriešino vokiečių antisemitinei politikai.

Pirmaisiais karo metais Danija, galima sakyti, turėjo vokiečių prižiūrimą savivaldą, o tai skyrėsi nuo kitų okupuotų šalių padėties. Danija vykdė pragmatišką ir nekonfrontuojančią politiką. Dėl to jai pavyko užkirsti kelią mėginimams antisemitiniais įstatymais atskirti Danijos žydus nuo kitos visuomenės dalies. 1943 m. dėl išplitusių streikų ir aktyvaus pasipriešinimo, kurį įkvėpė vokiečių pralaimėjimas prie Stalingrado, spaudimas vyriausybei padidėjo.

Beveik visus šalies žydus – 7 800 asmenų – pavyko žvejybiniais laivais evakuoti į Švediją. Paliktą nuosavybę dažniausiai saugojo danų tarnybos ir po karo ją buvo galima grąžinti grįžusiems pabėgėliams, kurie rado savo butus beveik tokius, kokius ir paliko. Pasitaikė ir išimčių, kai vertingi daiktai dingo, bet, palyginti su kitomis nacistų okupuotomis šalimis, Danija aiškiai išsiskiria.

Norvegijoje persekiojimas turėjo rimtesnių padarinių, nors ten gyveno kur kas mažiau žydų nei Danijoje – tik kiek daugiau nei 2 000 asmenų. 1941 m. vokiečių saugumo policija ėmė konfiskuoti žydų parduotuves, o 1942 m. ir privačią žydų nuosavybę. Dauguma konfiskuotų daiktų tiesiogiai atiteko Norvegijos valstybei, tačiau auksas, sidabras ir papuošalai kaip karo parama buvo perduoti Vokietijai. Beveik 1 300 Norvegijos žydų pavyko išsigelbėti pabėgant į Švediją, bet daugiau nei 700 deportuoti į Aušvicą ir kitas koncentracijos stovyklas, kur dauguma buvo nužudyti. Meno kūriniai, baldai ir antikvariniai dirbiniai parduoti aukcionuose, perimti Norvegijos tarnybų ir padovanoti Nacionaliniam muziejui Osle.

Nepavykę bandymai patraukti savo pusėn „brolius germanus“ galiausiai išsekino Hitleriui kantrybę. Jis buvo ypač nusivylęs olandais, juos vadino „atžagariausiais ir nesukalbamiausiais visuose Vakaruose“. Rembranto šalyje nacistai ėmė veikti be skrupulų. Per karą žuvo 300 000 olandų, iš jų 100 000 buvo žydai. Nacistai nepajėgė įtikinti olandų germaniška Rembranto kilme, tai bent jau jį pavogė.

Praėjus vos kelioms dienoms po Nyderlandų kapituliacijos, iš Lenkijos atvyko Kajetanas Miūlmanas. Nyderlanduose jis pasikabino savo juodą SS uniformą į spintą ir persirengė civiliniais drabužiais. Šie pokyčiai atspindėjo skirtingas žaidimo taisykles Rytų ir Vakarų frontuose.

Lenkijoje darbus beveik baigęs Miūlmanas buvo pakviestas į Nyderlandus savo draugo ir tautiečio Artūro Zeiso-Inkvarto, kurio pavaldiniu buvo Vienoje. Miūlmano prižiūrima Lenkija buvo gerai iškratyta, ir tai neliko nepastebėta. Himlerio tyrimų organizacija „Anhenerbe“ jau bandė jį prisivilioti ir siūlė vadovauti germaniškų meno lobynų išvežimo iš Italijai priklausančio pietų Tirolio sumanymui. Hitleris ir Musolinis sutarė, kad pietų Tirolis liks Italijai, o vokiškai kalbantys gyventojai persikels į reichą. SS norėjo, kad sutartis aprėptų ir „germaniškus“ pietų Tirolio kultūros paminklus. Vis dėlto Zeiso-Inkvarto pasiūlymas buvo daug patrauklesnis nei pietų Tirolis. Miūlmanas turėjo labai rimtų priežasčių nešdintis iš Lenkijos, kur buvo atsidūręs kryžminėje ugnyje tarp Hermano Geringo, Hanso Franko ir Adolfo Hitlerio. Už Čartoriskių kolekcijos perdavimą Hansui Frankui Geringas grasino pasodinsiąs jį į kalėjimą.