Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

VIENĄ 1923 M. BALANDŽIO SEKMADIENIO RYTĄ trys vyrai įžengė į Karo muziejų Berlyne. Draugijos gidas iš karto nuvedė savo bičiulius prie stiklinės vitrinos su Frydricho Didžiojo uniforma. Karžygį ir švietėją Prūsijos karalių Adolfas Hitleris laikė istoriniu didvyriu.

Hitleris kartu su savo draugu Ernstu Hanfštaenglu atvyko į Berlyną kaulyti pinigų ekstremaliai, bet pamažu didėjančiai partijai. Vos po pusmečio Hitleris bandė perimti Vokietijos valdžią per nepavykusį Alaus pučą. Elgetavimo kelionė nepavyko – 1923 m. buvo nedaug norinčių klausytis praeities apsėsto vyriškio. Vis dėlto nesėkmė suteikė porelei galimybę drauge su jaunu partijos šalininku aplankyti kelis sostinės muziejus.

Hanfštaenglas buvo reto sukirpimo žmogus nacistų gretose. Mokėsi Harvarde, o per karą gyveno Niujorke, kur bendravo su tokiomis garsenybėmis kaip spaudos magnatas Viljamas Randolfas Herstas (William Randolph Hearst) ir Čarlis Čaplinas, buvo susižadėjęs su amerikiečių rašytoja Džuna Barns (Djuna Barnes). Taip pat draugavo su tuometiniu Niujorko senatoriumi, vėliau prezidentu tapusiu Franklinu D. Ruzveltu.

1922 m. jis grįžo į Vokietiją. Vienas Harvardo laikų draugas, dirbantis karo atašė JAV ambasadoje, paprašė „pašnipinėti“ nacistų partiją Miunchene. Hanfštaenglas atėjo į Hitlerio susirinkimą, kur šis rėžė kalbą vienoje miesto aludžių. Akivaizdu, kad Hanfštaenglui kalba padarė įspūdį, nes labai greitai jis tapo vienu ištikimiausių Hitlerio sekėjų. Kaip ir daugelį intelektualų, Hanfštaenglą labiau traukė Hitlerio asmenybė, o ne nacionalsocialistų partijos programa. Vėliau tokią Hitlerio trauką paliudijo ir Albertas Špėras.

Apžiūrėję Frydricho Didžiojo uniformą lankytojai patraukė toliau, o Adolfas Hitleris nenutrūkstamu srautu pristatė uniformų, ginklų ir žemėlapių detales. Jį itin sužavėjo vokiečių baroko skulptoriaus Andreaso Šliuterio (Andreas Schlüter) dvidešimt dvi mirštančių karių galvos vidiniame muziejaus kieme. Kompozicijos genialumą, pasak Hitlerio, galėjo suprasti tik tie, kas buvo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Vis dėlto Hitleris nežinojo arba ignoravo faktą, kad Šliuterio bareljefas turėjo aiškią pacifistinę prasmę.

Apžiūrėjusi Karo muziejų, draugija patraukė į Nacionalinę galeriją, kur Hitleris nesidairydamas perbėgo didžiąją dalį meno istorijos ir staiga sustojo priešais aliejiniais dažais tapytą paveikslą. Tai buvo seno vyro portretas juodame fone. Nuleistas žvilgsnis ir šiurkštūs veido bruožai dar labiau išryškėjo iš karto draugų dėmesį prikaustančio auksinio šalmo šviesoje. Pasižiūrėjęs į senyvą vyrą, Hitleris ištarė Hanfštaenglui: „Štai čia kai kas unikalaus. Tik pažvelk į herojišką kario išraišką. Tai įrodo, kad Rembrantas, nors ir kiek nutapė Amsterdamo žydų kvartalų, širdyje liko tikras arijas ir vokietis.“

Rembranto van Reino „Vyras su auksiniu šalmu“ seniai buvo laikomas vienu geriausių olandų dailininko darbų, bet šiandien ekspertai sutaria, kad jį nutapė ne pats meistras, o, tikėtina, jo mokinys. Aišku, Adolfas Hitleris to nežinojo. Jam Rembrantas buvo didysis Šiaurės Europos menininkas. Hitlerio žodžiuose aidėjo Juliaus Langbeno, kurio knygą „Rembrantas kaip auklėtojas“ jis skaitė, balsas. Paveikti Langbeno, nacistai laikė Rembrantą savu ir stipriuose jo šviesotamsos bei ekspresyvios raiškos atspindžiuose matė sąsajų su dramatiška jų judėjimo raida, deglais ir naktį mirgančiais žiburiais partijos suvažiavimuose. Nacistai Rembrantą vadino geriausiu kraujo ir žemės kulto – glaudaus germanų rasės kraujo ryšio su žeme – skelbėju. Pasak Langbeno, Rembrantas įkūnijo germanų menininko dvasią. Tai buvo kūrėjas, kuriam visiškai svetimas intelektualizmas ir dekadansas.

Kaip ir Langbenas, Hitleris gerai žinojo apie Rembranto sąsajas su Amsterdamo žydų bendruomene. Meilė olandų dailininkui buvo gana kebli. Rembrantas ne tik tapė Amsterdamo žydų portretus, bet ir gyveno su jais bei bendravo. 1937 m. teigta, kad 25 proc. Rembranto portretų vaizduoja žmones, kuriuos būtų galima laikyti žydais.

Daug istorinių jo motyvų buvo bibliniai, paimti iš Senojo testamento ir įkvėpti naujo, reformacijos paskatinto Biblijos skaitymo. Rembrantas taip pat pasitelkė žydų istoriją kaip savo laikotarpio foną, kai simboliškai susiejo žydų įvykdytą Kanaano užkariavimą su Nyderlandų nepriklausomybės kovomis. Tuo metu nacistams buvo sunku rasti dar glaudžiau su žydų bendruomene susijusį „šiaurės“ menininką. Šiandien meno istorikai teigia, kad Rembranto sąsajos su žydais nebuvo labai didelės, tačiau tuomet jos laikytos tokiomis stipriomis, kad norėdami jį reabilituoti nacistai turėjo kaip reikiant paplušėti.

Taip pat ir ne visi nacistai leidosi įtikinami, kai kurie atmetė Rembrantą kaip „geto dailininką“. Vis dėlto tai nesustabdė 1940 m. Vokietiją apėmusios Rembranto manijos.

Tų metų gegužę karas vyko jau aštuonis mėnesius. Balandį Vokietija dviem greitais išpuoliais perėmė Danijos ir didesnės Norvegijos dalies kontrolę, nors pastaroji laikėsi iki birželio 10 d. Vakarų fronte po vangaus prancūzų išpuolio rugsėjį apsieita beveik be šūvių. Dėl nemalonios tylos naujasis karas gavo įvairias pravardes. Vokietijoje jis vadintas Sitzkrieg , Didžiojoje Britanijoje the phoney war , Pracūzijoje drôle de guerre 8. Tačiau tyla buvo apgaulinga. Iš tiesų Hitleris planavo keturiolika puolimų Vakarų fronte. Britų ir prancūzų pajėgos buvo suklaidintos tariamų dvejonių. Nors žaibo karas Lenkijoje buvo brutalus ir atviras, dauguma vakariečių ir toliau manė, kad karas vyksta apkasuose. Taip buvo įsivaizduojamas modernus karas ir tokio tikėtasi. Nedaug kas suprato vokiečių karo taktikos pokyčių reikšmę, kai pirmiausia į ataką metamos galingos lėktuvų ir tankų pajėgos, nepaliekant priešui jokių šansų atsitiesti.

Dauguma Paryžiaus, Amsterdamo ir Londono gyventojų jautėsi palyginti ramūs, nes Pirmojo pasaulinio karo fronto linija buvo nutolusi saugiu atstumu. Lenkija vertinta kaip išimtis, atgyvenusi jos armija negalėjo lygintis su tuo metu viena geriausių pasaulyje laikomų Prancūzijos kariaunų, nors iš tiesų pastaroji nebuvo moderni. Vakarų sąjungininkai nepasimokė iš Lenkijos kampanijos. Ši klaida brangiai kainavo.

Puolimui pagaliau prasidėjus ne visi vertino jį rimtai. Gegužės 9-osios vakarą vokiečių pajėgos įžengė į Liuksemburgą, o gegužės 10-osios rytą pradėti pulti neutralūs Nyderlandai. Virš žemumų krašto išmesta tūkstančiai parašiutininkų, turinčių perimti strateginių vietų kontrolę, tuo pat metu Vokietijos 18-ajai armijai veržiantis per sieną. Po trijų dienų puolimo prie Roterdamo sulaukta netikėtai įnirtingo olandų armijos pasipriešinimo, kuris laikinai sustabdė vokiečių žygį pirmyn. Į tai atsakyta teroru. Dėl liuftvafės pranašumo ore Nyderlandų armija galėjo tik bejėgiškai stebėti, kaip ant miesto metami tūkstančiai tonų bombų, palikusių daugiau nei 70 000 žmonių be pastogės. Sulaukę grasinimų, kad toliau ateis Utrechto eilė, Nyderlandai tą patį vakarą pasirašė kapituliacijos dokumentus ir vokiečiai galėjo tęsti žygį į Belgiją, kur buvo sutelktos bendros prancūzų ir anglų gynybinės pajėgos. Tik šios nežinojo, kad puolimas per Nyderlandus ir Belgiją tėra apgaulingas manevras, kuriuo siekiama sutraukti Vakarų sąjungininkų armijas į šiaurę, o pagrindinis tankų dalinių puolimas turėjo vykti per Ardėnus, kurių miškingi regionai laikyti nepereinamais didesnėms tankų pajėgoms. Ataka turėjo būti netikėta gausesnėms britų ir prancūzų pajėgoms. Vos per dvi savaites nuo puolimo pradžios vokiečiai jau buvo prie Lamanšo sąsiaurio, palikę už nugaros Belgijoje sutelktas priešų pajėgas, kur pusė milijono kareivių atsidūrė vokiečių pinklėse. Mūšis Vakarų fronte baigėsi beveik nespėjęs prasidėti.