Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Geringas užaugo Feldenštaino pilyje netoli Niurnbergo, kurią paskolino Geringo krikštatėvis Hermanas fon Epštainas (Hermann von Epstein), jo motinos meilužis. Pirmojo pasaulinio karo metais Hermanas Geringas per apgaulę pateko į karines oro pajėgas Luftstreitkräfte . Vis dėlto pasirodė esąs geras karo pilotas ir buvo paskutinis garsiosios Raudonojo barono Manfredo fon Richthofeno (Manfred von Richthofen) lėktuvų grupės vadas. Po karo vertėsi privataus piloto praktika, rengė aviacinius pasirodymus. Taip pat ir Švedijoje, kur pokario metais dirbo oro skrydžių kompanijoje „Svensk Lufttrafik“, skraidinusioje keleivius tarp Stokholmo ir Talino.

Rokelstado pilyje Siodermanlando žemėje, Švedijoje, jis sutiko būsimą žmoną Kariną fon Kantsov (Carin von Kantzow), tada dar barono Nilso Gustavo fon Kantsovo (Nils Gustav von Kantzow) žmoną. Penkeriais metais vyresnė Karina Hermano Geringo gyvenime užėmė beveik mitologinę vietą. Jie susituokė 1922-aisiais – tais pačiais metais susikirto Geringo ir Adolfo Hitlerio keliai. Poros meilės istorija Vokietijos bulvarinių laikraščių puslapiuose netrukus tapo tikru feljetonu ir buvo plačiai aptariama, siekiant pareklamuoti nacistų partiją. Kai per nepavykusį 1923 m. Alaus pučą Geringas buvo pašautas į koją, Karina jį slapta išvežė iš šalies. Vis dėlto nuo tos žaizdos prasidėjo visą gyvenimą lydintis piktnaudžiavimas morfinu, kuriam ji negalėjo užkirsti kelio. Dėl to Geringas kurį laiką net buvo gydomas Longbru psichiatrijos ligoninėje.

Kai 1931 m. ligota, nuo epilepsijos, tuberkuliozės ir silpnos širdies kenčianti Karina mirė, Geringas jos garbei netoli Berlyno pastatė medžioklės dvarą. Pavadino jį Karinhale, vėliau pervežė ten žmonos palaikus ir įrengė mauzoliejų.

Šiame dvare visu stiprumu atsiskleidė Geringo saiko stoka. Jis jautė didžiulį kultūrinį statusą rodančių simbolių – antikvarinių ir meno dirbinių – poreikį. Geringas buvo vienintelis nacistas, kuris galėjo ir drįso mesti iššūkį Hitlerio kolekcinėms ambicijoms. Vis dėlto varomosios jėgos buvo skirtingos. Hitleris buvo estetikos svajoklis, o Geringas save laikė renesanso kunigaikščiu. Kolekcionuodamas jis galvojo ne apie Vokietijos, o savo paties kultūrinę didybę. Karinhalė iš pradžių buvo tik kuklus medžioklės namas, bet greitai ji padidėjo kelis kartus. Statyti Karinhalę Geringas pavedė Verneriui Marchui (Werner March), Berlyno olimpinį stadioną suprojektavusiam architektui.

Norėdamas gauti lėšų didelėms statybos išlaidoms padengti, Geringas leido paversti Karinhalę valstybiniu reprezentaciniu pastatu, kuriuo disponavo tik jis vienas.

Vis plečiamas, senojo šiaurietiško stiliaus dvaras atspindėjo visas įmanomas Geringo ekscentriškumo apraiškas. Čia buvo didelė patalpa jo geležinkelio modeliui, o kitoje laikyti prijaukinti liūtukai. Name įrengta kino salė, kėglinė, dantų gydytojo kabinetas, pirtis, sporto salė ir aludė. Lokenomis, kardais ir karališkųjų elnių ragais išpuoštoje didžiojoje medžioklės menėje su rąstinėmis sienomis Geringas prie didelio židinio priimdavo svečius. Daugelio valstybinių vizitų programoje būdavo numatytas ir apsilankymas Geringo „trobelėje“. Čia svečiavosi naciams simpatizavęs Čarlzas Lindbergas (Charles Lindbergh) ir Benitas Musolinis.

Karinhalė nebuvo vienintelis Geringo nekilnojamojo turto objektas. Jam priklausė viduramžiais statyta vaikystės pilis Feldenštaine ir XI a. menanti Mauterndorfo pilis prie Austrijos miesto Zalcburgo. Be to, Geringas turėjo Alpių namelį Berchtesgadene, visai netoli nuo Hitlerio Berghofo, ir dar tris medžioklės namelius bei vieną didelį medžioklės dvarą Romiterne Rytprūsiuose, kuris ilgus šimtmečius buvo karališkųjų medžioklių vieta. Visai kaip ir Alpių namelis, – Geringas retai kada atsilikdavo nuo Hitlerio, – Romiternas buvo netoli įtvirtinto rytinio Hitlerio štabo Wolfsschanze , „Vilko irštvos“.

Vis dėlto meno kūrinių kolekciją Hermanas Geringas laikė pirmiausia Karinhalėje. Kolekcijai išleistos sumos gerokai perkopė Karinhalės statybos išlaidas. Po pirmųjų poros karo metų Geringas jau turėjo sukaupęs vieną geriausių privačių meno kolekcijų pasaulyje. Tada jam priklausė beveik 1 400 paveikslų, 250 skulptūrų ir 168 antikvariniai gobelenai. Hermanas Geringas kaip ir Hitleris domėjosi XIX a. tapyba ir puoselėjo tas pačias ambicijas įpūsti gyvybę naujam germanų meno judėjimui. Skirtingai nei kiti nacistų vadai, Geringas retai pasirodydavo kasmetėje „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ naujos kolekcijos pristatymo šventėje Miunchene. Jis teikė pirmenybę klasikiniam Europos menui, nuo viduramžiškų vokiečių drožinių iki XVIII a. prancūzų gobelenų, bet pirmiausia vertino Šiaurės Europos dailininkų tapybą. Hermanas Geringas troško to, kas geriausia, ir dažnai tai gaudavo. 1943 m. jam priklausė penki Rembranto ir 73 jo mėgstamų dailininkų tėvo ir sūnaus Kranachų paveikslai. Po karo Geringo agentas Valteris Hoferis (Walter Hofer) apskaičiavo, kad savo kolekcijai reichsmaršalas išleido daugiau nei 100 milijonų reichsmarkių, o tai šiandien būtų daugiau nei 3 milijardai kronų 6. Didelė dalis pajamų gauta iš jo meno fondo – vokiečių verslininkai užtikrino nenutrūkstamą kapitalo srautą. Vienas didžiausių „aukotojų“ buvo nacistinės Vokietijos cigarečių pramonę kontroliuojantis Filipas Remtsma (Philip Reemtsma). Už savo sėkmę jis turėjo būti dėkingas Geringui. Nacistams pradėjus didelę kampaniją prieš tabaką, Geringas suteikė apsaugą Remtsmai.

Dėl Hermano Geringo godumo kentė ir jo pavaldiniai. Kartkartėmis jų atlyginimai ir honorarai būdavo įšaldomi ir prieš jų valią paverčiami dovanomis vadovui.

Kai Hitleris nusipirko pirmuosius savo kolekcijos paveikslus, Hermanas Geringas jau turėjo organizuotą meno kūrinių rinkimo projektą su visoje Europoje dirbančiais agentais ir pirkimą koordinuojančiu sekretoriumi. Jo meno organizacija naudojo visus prieinamus būdus pagrobtam ir atimtam menui įsigyti. Hermanas Geringas retai kada leisdavo ribotai ideologijai varžyti galimybes gauti pageidaujamą meno kūrinį. Jis visada spėdavo iškeisti išsigimusiais laikomus darbus į kokį nors trokštamą kūrinį arba padėdavo iš nacistų nagų ištrūkti žydų šeimai, jei tik ant jos sienos kabojo Rembranto paveikslas. Geringo ir Hitlerio agentai dažnai pešdavosi dėl to paties kūrinio ir kartais kaip tik reichsmaršalas ištraukdavo laimingą bilietą.

Norėdamas politiškai pateisinti savo beprotišką kolekcionavimą Hermanas Geringas planavo ateityje padovanoti kolekciją Vokietijos valstybei. Omenyje turėta 300 metrų ilgio galerija, pristatyta viename Karinhalės sparne. 1953 m. sausio 12 d. 60-ojo reichsmaršalo gimtadienio proga čia turėjo būti įsteigtas Hermano Geringo muziejus.

Lenkams vokiečių puolimas panėšėjo į istorinę tragediją, kai šalis buvo atsidūrusi tarp dviejų imperijų, bet dar niekada istorijoje likimas nebuvo toks brutalus kaip 1939 m. Likus savaitei iki užpuolant Lenkiją, pasirašytas Molotovo ir Ribentropo paktas – Hitlerio ir Stalino pažadas nepulti vieniems kitų ir slaptas susitarimas dėl Rytų Europos pasidalijimo.

Rugsėjo 17 d. nepaskelbusi karo Lenkiją užpuolė ir Tarybų Sąjunga. Tam buvo mesta pusės milijono kareivių armija. Stalinas buvo nusprendęs sunaikinti lenkų valstybę ir inkorporuoti rytines jos dalis į Tarybų Sąjungą. Brutalumu jis nenusileido Hitleriui. Manoma, kad daugiau nei pusė milijono lenkų buvo išsiųsta į gulago darbo stovyklas, o 20 000 nužudyta invaziją lydinčiose masinėse egzekucijose. Labiausiai pagarsėjo Katynės žudynės, kai miške prie Smolensko sušaudyta daugiau nei 4 000 lenkų karininkų.