Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Hansą Posę ir Adolfą Hitlerį siejo panašios ambicijos ir aistra šiam projektui. Abiejų nedomino pinigai. Hitleris buvo tikras, kad jų niekada nepristigs. Posei pinigų irgi nereikėjo, jis taip ir nesusikrovė rimtesnio turto iš savo darbo. Varomoji projekto jėga buvo troškimas sukurti kultūrinę galybę, o kaina nerūpėjo.

Nors ir patyrė nesėkmę, Karlas Haberštokas gavo labai šiltas pareigas. Iš tiesų jis norėjo ne kaupti meno kūrinius Hitleriui, o juos pardavinėti. Haberštoko draugo Posės einamos Linco projekto vadovo pareigos suteikė tam visas galimybes.

Hansas Posė ėmėsi projekto nuoširdžiai, lygiai taip pat kaip vadovavo savo galerijai Dresdene. Jis beveik kasdien susirašinėjo su privačiu Hitlerio sekretoriumi Martinu Bormanu. Posės žinion buvo perduotos didelės lėšos. Pirma suma siekė 10 milijonų reichsmarkių, o tai šiandien atitiktų 300 milijonų kronų 5.

Pirmiausia Bormanas ir Posė ėmėsi lopyti įstatymų spragas, kuriomis pasinaudojant Vienoje buvo sustabdytas Haberštokas. Visi konfiskuoti meno kūriniai turėjo būti neliečiami, kol Hitleris neišsirinks jam reikalingų darbų. Taip pat buvo įteisinta nauja meno kūrinių konfiskavimo politika Führervorbehalt – „rezervuota fiureriui“. Skirtingai nei Haberštokui, Posei Vienoje greitai ėmė sektis. Jam net pavyko kuriam laikui įveikti sunkiai sukalbamus Vienos kultūros įstaigų vadovus, pažadant dalį pyrago ir jiems (šią sutartį Hitleris vėliau nutraukė argumentuodamas, kad Viena ir taip turi gana daug paveikslų). 1939 m. rudenį Posė atvyko į Vieną atlikti pirmosios atrankos. Iš kolekcijų jis išsirinko 182 paveikslus ir iš karto juos traukiniu išsiuntė į Miuncheną saugoti Fiurerio rūmuose. Posė taip pat nubrėžė gaires, kaip kitus meno kūrinius paskirstyti muziejams.

Nusprendus, kad baldams ir kilimams negalioja „rezervuota fiureriui“ taisyklė, savo dalį gavo ir maitvanagiai. Netrukus antikvariniai baldai iš Rotšildo rūmų puošė visuomeninės paskirties pastatus ir privačius nacistų elito namus.

Tas pats modelis buvo taikomas ir Vokietijoje, kur daug iš Vokietijos žydų konfiskuotų meno kūrinių saugant gestapui buvo išgabenta į Miuncheną.

Posė apsilankė ir ten. Tik po jo atrankos grobį dalytis ėmė gestapas, SS, Geringas, Vokietijos kultūros įstaigos ir vietiniai nacistų vadai.

Iš pradžių Hitleris manė, kad Fiurerio muziejus bus tik XIX a. vokiečių meno galerija, tačiau dabar, kai „tapo prieinami“ tokie kūriniai, ambicijos didėjo. Jas kurstė ir Posė, kuris planavo nuo priešistorinių laikų iki XIX a. siekiančią kolekciją. Jis taip pat žinojo, kur galima rasti meno kūrinių, ir pasiūlė Hitleriui įkurti gotikinę ir romaninę iš Austrijos vienuolynų konfiskuotų kūrinių galeriją. Ten buvo galima rasti ir pribloškiančių vokiečių renesanso pavyzdžių. Posė siūlė įrengti ir prancūzišką galeriją, kurioje būtų paveikslų, baldų ir gobelenų iš Rotšildų rūmų. Svarbiausia dalis ir toliau turėjo likti Hitlerio taip mėgstami XIX a. menininkai, nors, pasak Posės, kai kurie jo dievukai ir neatitiko muziejaus standartų.

Pirmaisiais metais Posė surinko 500 kūrinių kolekciją, joje buvo ir klasikinių „šiaurės“ meistrų Franso Halso, Piterio Paulio Rubenso ir Johano Vermejerio kūrinių. Laisvai rinkdamasis iš konfiskuotų kolekcijų, Posė tuo pat metu pradėjo pirkti kūrinius iš visos Europos.

Jo nevaržė įprasti muziejaus vadovo rūpesčiai: mažas biudžetas ir prieinamų aukštos kokybės darbų stygius. Turint omenyje, kam atstovavo Hansas Posė, atsisakyti pasiūlymų buvo ne taip jau paprasta privatiems kolekcininkams ir muziejams.

Pirmaisiais metais Posė nebuvo patenkintas ir nesidžiaugė paties surinkta kolekcija. Deja, jo ambicijas įgyvendino artėjanti katastrofa.

AUŠTANT HORIZONTE virš pietų Lenkijos miestelio Veliunio netoli Vokietijos sienos pasirodė 29 lėktuvai. Veliunis niekuo per daug nesiskyrė nuo kitų viduramžius menančių Lenkijos provincijos miestelių. Gražioje senovinėje miesto širdyje stovėjo gotikinė bažnyčia ir kadaise Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo statytos pilies griuvėsiai.

Virš miesto skrendantys „Ju 87 Stuka“ tipo lėktuvai staiga pakeitė kursą ir ėmė smigti žemyn kaip auką pamatę plėšrūs paukščiai. Gyventojai girdėjo žemą burzgimą, šis netrukus virto pašėlusiu staugimu, mechaniniu triukšmu, kuris lėktuvams artėjant darėsi vis garsesnis ir nemalonesnis.

Triukšmą kėlė orinė sirena, sumontuota ant liuftvafės pikiruojamųjų bombonešių važiuoklės. Sirena neturėjo jokios praktinės funkcijos, išskyrus norą įbauginti. Spiegiantis garsas tapo šiurpiu skiriamuoju vokiečių žaibo karo ženklu.

Šį triukšmą nustelbė kurtinantys mūrus, medžius ir mėsą draskančių bombų sprogimai. Bombonešių taikinys buvo ne lenkų karinės pajėgos, o viduramžiškas Veliunio centras. Viena pirmųjų bombų pataikė į ligoninę ir pražudė 26 pacientus. Sugriauta daug pastatų, per pirmąją ataką ant mažo miesto centro numesta daugiau nei 20 tonų bombų.

Šokiruoti Veliunio gyventojai išvydo brutalią tikrovę. Dauguma prabudę 1939 m. rugsėjo 1 d. net nežinojo, kad prasidėjo karas. Po valandėlės virš Veliunio pasirodė antra pikiruojančių bombonešių flotilė, o po pietų sulaukta ir trečiosios bangos. Veliunio centras virto rūkstančiais griuvėsiais, 1 300 žmonių žuvo ir šimtai buvo sužeista.

Šis išpuolis žymėjo naujos rūšies karo pradžią. Prie Veliunio nevyko armijų kovos – tai buvo teroras. Hermanas Geringas pasaulį su tuo supažindino prieš dvejus metus, kai per Ispanijos pilietinį karą liuftvafė subombardavo baskams šventą miestą Gerniką. Paveiktas šio įvykio, Pikasas nutapė garsųjį to paties pavadinimo paveikslą.

Tai, kas įvyko Gernikoje, buvo pakartota Lenkijoje tiek sykių, kad mes net nebeatsimename visų sunaikintų miestų pavadinimų. 1 300 vokiečių naikintuvų ir bombonešių greitai sutriuškino lenkų oro pajėgų pasipriešinimą. Šios neturėjo jokių šansų, palyginti su moderniu liuftvafės oro laivynu.

Lenkija buvo Hermano Geringo triumfas. Vėliau tą dieną, Veliuniui skęstant liepsnose, Adolfas Hitleris sakė kalbą parlamente ir Hermaną Geringą paskyrė savo įpėdiniu.

Senas asas įgavo beveik neribotą galią labai didelėje vokiečių valstybės aparato dalyje. Geringas buvo ketvirto dešimtmečio viduryje pradėto slapto Trečiojo reicho persiginklavimo smegenys. 1936 m. jam pavestas Vokietijos keturmetis planas. Geringui buvo pavaldžios įvairios politinės sritys, pavyzdžiui, darbo, žemės ūkio ir netiesiogiai finansų ministerija bei centrinis bankas. Neilgai trukus Hitleris jam suteikė Didžiojo Vokietijos reicho reichsmaršalo titulą, pakylėjantį aukščiau už visus karo vadus, išskyrus patį Hitlerį.

Hermanas Geringas išsiskyrė net ir iš pačių ekscentriškiausių nacistų vadų. Geringo ekstravagancija labiau tiko trečio dešimtmečio dekadentiniam Berlynui nei ketvirtam dešimtmečiui. Beveik barokinis Geringo stilius ir skonis stipriai kontrastavo su sausu Hitlerio rengimosi ir interjero skoniu. Jis stebino įspūdingais specialiai jam siūtais kostiumais, o vienas mėgstamiausių buvo baltos spalvos.

Šalies ekonomiką kontroliuojančio Geringo dispozicijoje buvo didelės pinigų sumos, taip pat ir kyšių forma.

Skirtingai nei dauguma nacistų partijos vadovų, Hermanas Geringas buvo kilęs iš aukštuomenės. Jo tėvas Heinrichas Ernstas Geringas (Heinrich Ernst Göring) buvo vokiečių kolonijos Pietvakarių Afrikos (dabar Namibija) gubernatorius ir konsulas Haityje. Vis dėlto šeima gyveno nepasiturimai, juos galima vadinti neturtingais didikais. Galbūt tuo aiškintinas vėliau gyvenime išryškėjęs Geringo godumas.