Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

1931 m. jis įsteigė vokiečių impresionistams skirtą galerijos skyrių, o kitais metais – moderniojo meno galeriją. Nors ir nestigo vietinės partinės organizacijos išpuolių, Posei pavyko išgyventi pirmuosius nacistų metus valdžioje. Vis dėlto jo nuodėmės neliko pamirštos, ir kai 1937 m. Gebelsas pradėjo išsigimusio meno šalinimo akciją, iš jo galerijos konfiskuota 50 paveikslų. Posė asmeniškai pirko modernistų Paulio Klė, Vasilijaus Kandinskio ir net žydų menininkų, pavyzdžiui, Makso Lybermano (Max Liebermann), darbus. Be to, jis vengė tapti nacistų partijos nariu. Kurstomas völkisch judėjimo aktyvistų, Saksonijos nacių vadovas Martinas Mutšmanas (Martin Mutschmann) 1938 m. pradžioje privertė Posę pasitraukti.

Prie pensinio amžiaus artėjančiam Posei visa tai galėjo pasibaigti privertus muziejininką išeiti į išankstinę pensiją. Jei tik Posė nebūtų buvęs pažįstamas su meno prekeiviu Karlu Haberštoku (Karl Haberstock). Ši pažintis pakeitė Hanso Posės nekrologą.

Tam tikra prasme Haberštokas buvo Posės priešingybė. Neskrupulingas oportunistas, arogantiškas storžievis. Skirtingai nei Posė, jis tiksliai žinojo politinių vėjų kryptis.

Per savo galeriją Berlyne Haberštokas jau trečiame dešimtmetyje pradėjo aprūpinti klientus dešiniuosius konservatorius ir antisemitus XIX a. vokiečių dailininkų, pavyzdžiui, Vilhelmo Triubnerio (Wilhelm Trübner) ir Anzelmo Fojerbacho (Anselm Feuerbach), darbais. Haberštokas greitai suprato, kad nacistų atėjimas į valdžią bus gera proga pasipelnyti tinkamus ryšius turintiems meno prekeiviams.

Pasikeitus valdžiai jis greitai įstojo į partiją, užmezgė glaudžius ryšius su Alfredo Rozenbergo aplinkos žmonėmis ir pradėjo aprūpinti naujuosius ponus tinkamais meno kūriniais. Haberštokas turėjo ir gerai išplėtotus tarptautinius ryšius bei nuomojo biurą Londone.

Naujojo režimo laikais Haberštokas suklestėjo, kai 1936 m. pardavė Adolfui Hitleriui renesanso dailininko Pariso Bordonė (Paris Bordone) paveikslą „Venera ir Kupidonas“. Tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai Hitleris įsigijo rimtą meno kūrinį. Jis atsiskaitė už „Mano kovą“ ( Mein Kampf ) gautais pinigais. Hitleris nurodė pakabinti paveikslą Berghofe, garsiojo savo namo Alpėse salone. Ten paveikslas liko per visą karą. Dėl sėkmingo sandorio Haberštokas tapo vienu asmeninių Hitlerio meno agentų, o tai suteikė galimybę parduoti meno kūrinius ir kitiems nacistų vadams. Netrukus Haberštokas pardavė kūrinių Gebelsui, Špėrui ir Geringui.

Haberštoko ryšiai, žinios ir atžagari prigimtis labai pravertė 1937 m., kai partija susidorojo su modernizmu. Haberštokas geriau už kitus išmanė, kaip išsigimimą paversti doleriais ir kita geidžiama užsienio valiuta. Kartu su Alfredu Rozenbergu, Heinrichu Hofmanu ir Jozefu Gebelsu Haberštokas buvo „Verwertungs Komission“ narys. 1938 m. įkurta komisija turėjo parduoti per akciją „Entartete Kunst Aktion“ konfiskuotus kūrinius. Haberštokas buvo vienas pagrindinių 1939 m. birželį Liucernoje suorganizuoto aukciono rengėjų. Dauguma geriausių darbų parduoti užsienio pirkėjams.

Haberštokas suprato, kad ir kokios yra „išsigimusio meno tendencijos“, toks žmogus kaip Hansas Posė gali būti naudingas nacistams ir jam pačiam. Gerą Posės vardą dar labiau sustiprino galerijoje „Gemäldegalerie Alte Meister“ jo surinkta XIX a. vokiečių dailininkų kolekcija, kurioje svarbiausią vietą užėmė romantikai. Be to, jis buvo gerai susipažinęs su klasikiniais Europos meistrais. Gyvendamas Italijoje parašė studiją apie italų baroko meistro Pjetro da Kortonos (Pietro da Cortona) lubų freską rūmuose „Palazzo Barberini“. Vadovaudamas muziejui publikavo daug studijų apie renesansą ir olandų meistrus. Kitaip tariant, buvo nacistams tinkamos meno istorijos dalies ekspertas.

Meno pasaulyje Posė turėjo reputaciją, kurios stigo savamoksliam Haberštokui, pradėjusiam karjerą porceliano parduotuvėje. Haberštokas suprato, kad Posė gali padėti jam įgyvendinti troškimą tapti svarbiausiu meno prekeiviu Trečiajame reiche. Haberštokas atsidūrė artimoje Hitlerio aplinkoje ir šis ėmė vis labiau įsiklausyti į meno prekeivio patarimus. Kai 1938 m. birželį Hitleris paklausė Haberštoko, kuo galėtų jį nudžiuginti gimtadienio proga, šis atsakė: „Grąžinkite Posę į pareigas.“ Taip ir įvyko. Posė buvo grąžintas į „Gemäldegalerie Alte Meister“ ir nusiuntė Adolfui Hitleriui saldų laišką, kuriame dėkojo fiureriui už grąžintą gyvenimo prasmę „svarbiausiu vokiečių kultūrinei valiai momentu“. Laikui bėgant, pagalba Posei pasirodė strategiškai daug svarbesnis žingsnis, nei Haberštokas galėjo įsivaizduoti.

Netrukus po Austrijos aneksijos Adolfas Hitleris išsiuntė Karlą Haberštoką į Vieną, kur šis turėjo atlikti asmeninio Hitlerio agento vaidmenį ir atstovauti Hitlerio interesams konfiskuotų meno kūriniu klausimu. Tačiau ši užduotis meno prekeiviui pasirodė per sunki. Haberštokas tapo paprasta nacistų biurokratijoje vykstančio „popierinio karo“ auka. Tarp dėl konfiskuotų meno kūrinių besivaržančių Trečiojo reicho organizacijų, šiuo atveju ir tarp Austrijos muziejų, vyko nuolatiniai konfliktai. Tiesioginį Hitlerio mandatą turinčiam Haberštokui stigo „tvirto pagrindo po kojomis“, kad galėtų prieiti prie kolekcijų. Hitlerio palaiminimas ne visada atverdavo duris. Vietiniai vadovai ir kiti nacistų vadai dažnai ignoruodavo tokius kaip Haberštokas, kurie negali remtis savo paties galia. Žinoma, paskutinis žodis dažniausiai būdavo Adolfo Hitlerio, bet jis retai kada analizuodavo visas detales, jei tik tai nebuvo būtina. Istorikai kelia įvairias teorijas ir nesutaria, ar Hitleris buvo stiprus, ar silpnas diktatorius. Aišku viena: sąmoningai ar ne, jis valdė taip, kad vis susiformuodavo valdžios vakuumas, sukuriantis sąlygas vidinėms kovoms. Istorikai, teigiantys, kad jis buvo stiprus diktatorius, laikosi nuomonės, jog Hitleris naudojo „skaldyk ir valdyk“ taktiką.

Kitaip tariant, Hitlerio mandatas suteikė teisę veikti, bet tam ne visada atsirasdavo galimybių. Nesugebėję juo pasinaudoti buvo laikomi silpnais ir kitų žaidėjų, ir paties Hitlerio, o galiausiai jų būdavo atsikratoma. Haberštokas buvo laikomas svetimu paukščiu, jis sulaukė SS ir muziejų pasipriešinimo. Be to, jam reikėjo perduoti sunkiai priimamą žinią, kad Hitleris nusprendęs paskirstyti didžiąją meno kūrinių dalį Austrijos provincijos muziejams. Viena turėjo netekti meno. Tai buvo Hitlerio keršto dalis. Šis nusprendė, kad Viena daugiau niekada nebegalės varžytis su Berlynu.

Galiausiai Haberštokui nebuvo leista net susipažinti su archyvuojamų meno kūrinių sąrašais, tad dirbti toliau tapo nebeįmanoma. Viską sunkino pasipūtusi ir arogantiška jo asmenybė, todėl 1939 m. pradžioje jis buvo priverstas pripažinti pralaimėjęs. Haberštoko įpėdiniu Hitleris paskyrė Hansą Posę. Sprendimas buvo itin netikėtas, bet pasiteisino. Naujasis muziejaus direktorius atrodė atsikratęs visų ankstesnių dvejonių dėl tarnystės nacistams. Adolfas Hitleris pasiūlė Posei tai, ko šis negalėjo atsisakyti.

1938 m. rudenį idėjos apie Lincą virto konkrečiu planu. Galerija, kurią Hitleris fantazavo padovanosiąs miestui, įgijo apčiuopiamas formas, o Albertas Špėras buvo paskirtas vyriausiuoju architektu. Būsimoji galerija vadinta Fiurerio muziejumi ir turėjo tapti geriausios pasaulyje kolekcijos namais. Kolekcijai surinkti sukurta speciali slapta komisija „Sonderauftrag Linz“. Hitleris svarstė Posės tinkamumą Linco projektui nuo 1938 m. pabaigos, tačiau oficialiai šios komisijos vadovu Posė paskirtas tik 1939 m. birželį.

Didelę dalį Fiurerio muziejaus kasos sudarė Hitlerio pinigai. Pajamos iš „Mano kovos“ ( Mein Kampf ) siekė apie du milijonus reichsmarkių per metus, o iš pašto ženklų gauta dar daugiau. Visos lėšos buvo kaupiamos Linco direktoriaus žinioje esančiame kultūros fonde. Taip pat Hitleris gavo „kultūrinę paramą“ iš nacistinėje Vokietijoje praturtėjusių žmonių. Fondui gausiai aukojo, pavyzdžiui, Krupų (Krupp) šeima. Šie pramonininkai buvo glaudžiai susiję su nacistų režimu, todėl per karą „Krupp“ gamyklose dirbo apie 100 000 vergų.