Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Tačiau Hitlerio planai buvo dar baisesni. Nacistų pasaulio vizijoje nebuvo ne tik Lenkijos, bet ir lenkų, juos turėjo užgožti aukštesnė vokiečių rasė. Nacistai didžiausiais priešais laikė žydus, tačiau atsikratyti jų buvo tik pirmas žingsnis. Pamažu dešimtys milijonų slavų turėjo būti išguiti ir užleisti vietą naujajai ponų rasei. Lenkus ketinta padaryti vergais ir pamažu išnaikinti. Vakarų Lenkiją ketinta nedelsiant prijungti prie Vokietijos. Beveik milijonas lenkų prievarta perkelti į naujai sukurtą Generalinę guberniją, kurią sudarė likusi Vokietijos okupuota Lenkijos dalis. Hitleris įsakė bet kokį pasipriešinimą slopinti itin brutaliai. Himleris nurodė įkurti penkias specialias tarnybas Einsatzgruppen , kurios sekė paskui vermachtą ir pasirinktinai sušaudydavo įtariamus pasipriešinimu. Per artimiausius mėnesius nužudyta apie 60 000 civilių lenkų.

Svarbi susidorojimo plano dalis buvo sunaikinti lenkų kultūrą, ir tai nacistai darė itin stropiai. Svarbūs objektai buvo sąmoningai atakuojami, pavyzdžiui, Karališkieji rūmai Varšuvoje.

Kultūrinius „klausimus“ sprendė trys nuožmūs vyrai: Hermanas Geringas, Hansas Frankas ir Heinrichas Himleris. Valstybe valstybėje virtusi Himlerio SS turėjo Lenkijoje savo grobimo įmonę „Ahnenerbe“. Tai buvo tyrimus atliekanti idėjų kalvė, kurią Himleris įkūrė 1935 m. Ji vykdė itin abejotinus antropologijos, archeologijos ir kultūros istorijos tyrimus. „Ahnenerbe“ bandė įrodyti, kad germanų civilizacija kadaise valdė visą pasaulį. Tai buvęs senovėje klestėjęs, bet užmarštyje paskendęs arijų aukso amžius. Norėdama tai įrodyti ji siuntė tyrėjų ekspedicijas po visą pasaulį. Jos nariai lankėsi Švedijoje ir darė Buhiusleno uolų piešinių kopijas, Suomijoje įrašinėjo liaudies dainas, vyko į Tibetą matuoti kaukolių ir į Andus, kur archeologas Edmundas Kisas (Edmund Kiss) teigė, kad Tihuanako Bolivijoje griuvėsiai iš tiesų yra ne inkų civilizacijos palikimas, o prieš 17 000 metų šiauriečių suręsti statiniai. „Ahnenerbe“ mėgino atkurti mistinius ritualus, kuriuos neva praktikavo vokiečių protėviai. Himleris net ketino pakeisti krikščionybę nauju pagoniškuoju tikėjimu, kurio pirmose gretose tarsi kryžiuočių ordinas žygiuotų SS.

Himleris buvo įsitikinęs, kad egzistuoja senovinė arijų rasė. Toms idėjoms pritarė ne visi nacistų vadai. Tai buvo veikiau kaip ant didelio medžio sužaliavusi ir nacistų judėjime įsitvirtinusi keistų idėjų šaka. Pasak Alberto Špėro, Adolfas Hitleris atmetė Himlerio kalbas apie archeologiją ir mistiką kaip varginančias: „Kodėl mes atkreipiame viso pasaulio dėmesį į tai, kad neturime praeities? Negana to, kad romėnai statė didžiulius pastatus tada, kai mūsų protėviai gyveno molinėse trobose, tai dabar dar ir Himleris ima kapstytis tose lūšnose ir kraustosi iš proto atradęs kokį plytgalį ar akmeninį kirvį. Taip tik įrodome, kad mėtėme akmeninius įrankius ir sėdėjome sutūpę aplink laužą, kai Graikija ir Roma buvo pasiekusios aukščiausią kultūros stadiją. Iš tiesų turime labai rimtą pagrindą nutylėti tokią praeitį, bet Himleris kuo garsiausiai apie tai trimituoja.“

Vis dėlto Hitleris leido Himleriui tęsti priešistorinius „tyrimus“. Himleris matė dideles „Ahnenerbe“ galimybes Lenkijoje ir organizacijos nariai pasirodė dar vykstant mūšiams. Pirmiausia „Ahnenerbe“ pasinaudojo galimybe išplėšti archeologijos ekspozicijas, archyvus ir organizacijos tyrimams vertingus paminklus. Plėšikavimas Austrijoje, vėliau ir Vakarų Europos šalyse buvo pridengtas teisėtumo skraiste, o rytuose karas paskatino šiurkštesnes grobstymo formas.

SS ieškojo, pavyzdžiui, „kultūrinių sąsajų“ su Vokietija turinčių objektų, kuriais remiantis būtų galima pateisinti Lenkijos aneksiją. Knygos, meno kūriniai ir kiti kultūriniai žydiškos arba lenkiškos kilmės objektai taip pat buvo įdomūs organizacijos atliekamiems rasiniams tyrimams. SS suformavo specialų junginį Sonderkommando Paulsen , kuriam vadovavo archeologijos profesorius ir SS karininkas Peteris Paulsenas (Peter Paulsen). Ši komanda turėjo ieškoti dominančių daiktų. Paulsenas iš karto nurodė sudaryti svarbiausių lenkų institucijų, kurias ketino aplankyti jo grupė, sąrašą.

Beveik po savaitės Paulseno junginiui pavyko aptikti nacionalinį „germanų“ lobį – Mergelės Marijos altorių Marijos bažnyčioje Krokuvoje. 13 metrų aukščio gotikinis altorius laikomas vienu iš Šiaurės Europos šedevrų. Vokiečių skulptoriui Feitui Štosui (Veit Stoss) prireikė dvylikos metų (1477–1489), kol užbaigė altorių, kuriame 200 išdrožinėtų ir paauksuotų figūrų pasakoja apie Mergelės Marijos gyvenimą.

Didelė vidurinė dalis vaizduoja dramatišką Marijos mirties akimirką, dalyvaujant dvylikai apaštalų. Iš liepos išdrožtų figūrų aukštis siekia tris metrus. Dėl Feito Štoso kilmės altorius buvo itin svarbus vokiečiams, tai lenkai labai gerai žinojo. Vermachtui pasiekus Krokuvą, altorius jau buvo išmontuotas ir 36 dalimis išsiųstas į skirtingas slėptuves provincijoje. Vis dėlto padedamas slaptosios tarnybos, Peteris Paulsenas rado visas altoriaus detales. 1939 m. spalį po 500 metų Marijos bažnyčioje Krokuvoje altorius atsidūrė traukinyje į Berlyną. Vokietijoje jis sutiktas kaip sūnus paklydėlis. Vokiečių propaganda skelbė Mergelės Marijos altorių vokiečių kultūros Lenkijoje buvimo pavyzdžiu.

Išskyrus Mergelės Marijos altorių, SS nerodė didelės pagarbos Lenkijos bažnyčioms, vienuolynams ir kitiems svarbiems paminklams. Katalikų bažnyčia laikyta priešininkų lizdu. Buvo uždraustos pamaldos lenkų kalba ir piligrimų kelionės. Išžudyta šimtai kunigų. Iš bažnyčių buvo grobiamas auksas ir sidabras, o patalpos naudojamos armijos kaip garažai, sandėliai ir pasilinksminimų vietos.

SS gniaužtai buvo kiečiausi toje Vokietijos aneksuotoje Lenkijos dalyje, kur Himleris buvo atsakingas už „suvokietinimą“, o tai reiškė ir prievartinę lenkų deportaciją. Lenkijos piliečiams buvo leidžiama pasiimti tik vieną krepšį daiktų, visa kita likdavo SS. Sunaikinta viskas, kas bent kiek bylojo apie regiono priklausomybę Lenkijai.

SS stropiai ieškojo vertingų daiktų kiekviename name, pilyje ar nekilnojamojo turto objekte. Vienoje Poznanės bažnyčių ši organizacija laikė 2,3 milijono iš privačių bibliotekų konfiskuotų knygų. SS pagrobė daug lenkiškų ir žydiškų meno kūrinių ir pažymėjo juos užrašu „kultūrinis kičas“. Buvo planuojama rengti į „Entartete Kunst“ panašias propagandines parodas, kurios rodytų slavų ir žydų kultūros skurdumą ir pateisintų Lenkijos užgrobimą.

Po to, kai pavyko išvežti Mergelės Marijos altorių, Paulseno grupė nusitaikė į Lenkijos archeologijos ir gamtos mokslų kolekcijas. Viena pirmųjų aukų tapo Varšuvos archeologijos muziejus, kur visi įdomesni objektai buvo supakuoti ir išsiųsti į Vokietiją. Lygiai taip pat išplėštos Varšuvoje buvusių nacionalinio, zoologijos ir karo istorijos muziejų vitrinos ir ekspozicijos, taip pat Nacionalinės bibliotekos kolekcijos. Iš rūkstančių Varšuvos griuvėsių SS tempė vikingų kalavijus, neandertaliečių kaukoles, apeiginius kirvius, Nilo krokodilo iškamšą, masonų regalijas, ledynmetį menančią raganosio kaukolę ir Codex Suprasliensis – seniausią XI a. Lenkijos rankraštį, parašytą senąja slavų kalba. Nacistinė Vokietija Lenkijos nebelaikė šalimi, todėl šalies kultūrinės kolekcijos nebeturėjo namų. Vis dėlto SS ir „Ahnenerbe“ klydo, kai manė, kad gali daryti ką panorėję.

Tą pačią 1939 m. spalio dieną, kai kapituliavo Lenkijos armija, į Varšuvą atvyko austrų meno istorikas Kajetanas Miūlmanas (Kajetan Mühlmann). Čia jis tapo liudytoju, kaip vokiečių karininkai iš subombarduotų karališkųjų rūmų nešė sidabrinius valgomuosius įrankius ir baldus, SS tuo metu daužant miesto muziejų vitrinas. Taip pat sužinojo, kad Mergelės Marijos altorius jau pakeliui į Berlyną. Atrodė, Kajetanas Miūlmanas atvyko diena per vėlai, bet jis netruko atsigriebti.