Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Būdama karo mašinos dalimi, SS Lenkijoje turėjo laiko privalumą, tačiau Hermanas Geringas neketino viso grobio atiduoti Himleriui. Geringas matė, kad šiam stinga organizacinių SS galių. Problemos sprendimas buvo valdingo charakterio ir karšto būdo austras Kajetanas Miūlmanas, kurį Geringas vos prieš tris dienas paskyrė „specialiuoju atstovu meno kūrinių apsaugai okupuotose rytų teritorijose“. Miūlmanas buvo SS šturmbanfiureris, tačiau pažįstamas su reichsmaršalu per jo seserį Olgą. Miūlmanas atitiko Geringo skonį – brutalus ir godus, praeityje įvykdęs nedidelių nusikaltimų ir už tai kelis kartus sėdėjęs kalėjime. Miūlmanas turėjo labai gerą talentą – gebėjo užuosti vertingas meno kūrinių kolekcijas ir tuo sėkmingai pasitarnavo Vienoje, kol galiausiai buvo atleistas, nes pasirodęs „per daug austriškas“, mat siūlęs konfiskuotus meno kūrinius palikti Austrijoje.

Kajetanas Miūlmanas atsiskleidė kaip talentingas politinių žaidimų specialistas, ypač kai reikėjo kaišioti konkurentams pagalius į ratus. Jis greitai sudarė paktą su Lenkijos generalinės gubernijos vadovu paskirtu Hansu Franku. Šis susierzinęs žiūrėjo, kaip Himleris plėšikauja naujojoje jo karalystėje. Frankas greitai išleido kelis dekretus, kuriais sumažino SS ir padidino Miūlmano galias. Paulsenas ir kiti SS karininkai garsiai protestavo, bet nieko negalėjo pakeisti ir galiausiai pats Himleris buvo priverstas sutramdyti savo nerimstančias ir toliau vertingus daiktus į SS sandėlius Vokietijoje siunčiančias sausumos pajėgas.

Pažaboję SS, Geringas su Miūlmanu ėmėsi šukuoti Lenkiją, ieškodami meno kūrinių. Hermanas Geringas įsteigė biurą Berlyne ir administravimo bendrovę „Rytai“, kuri turėjo administruoti grobimo procesą. Buvo suburtas visas meno istorikų štabas ir dvi komandos – viena atsakinga už šiaurės Lenkiją, kita už pietų – ėmė plėšti muziejus, universitetus, bažnyčias, vienuolynus ir privačias kolekcijas. Miūlmano štabas ėmėsi darbo be skrupulų ir neketindamas ką nors po savęs palikti. Vos po šešių mėnesių buvo teigiama, kad ši bendrovė turi surinkusi 95 proc. Lenkijos meno kolekcijų. Apieškota daugiau nei 500 rūmų, 102 bibliotekos ir 15 muziejų.

Meno kūrinius Miūlmano organizacija rūšiavo taip pat kruopščiai, kaip ir grobė. Jie buvo suskirstyti į tris kokybės kategorijas. Pirmajai priskirta 512 darbų, turinčių wichtige Reichsinteressen 7. Jie rezervuoti „valstybei“. Kiekvienas kūrinys buvo nufotografuotas ir įtrauktas į vėliau išleistą bei Adolfui Hitleriui pristatytą penkių dalių katalogą. Antrajai kategorijai priskirti aukštos kokybės, bet ne „nacionalinio intereso“ darbai. Į paskutinę kategoriją patekę darbai vėliau buvo naudojami naujųjų Lenkijos šeimininkų biurams ir namams puošti.

Tarp konfiskuotų kūrinių buvo visko, nuo didiko Radvilos stalo sidabro iki senovinių itališkų fontanų. Vis dėlto pora kolekcijų išsiskyrė iš kitų. Iš Nacionalinio muziejaus Varšuvoje kolekcijos Geringas išsirinko Vato paveikslą „Graži lenkaitė“, o Hansas Frankas ant naujojo savo būsto sienos Vavelio pilyje Krokuvoje pasikabino Rembranto kūrinį „Martino Solmano portretas“.

Įspūdingiausia buvo Čartoriskių kolekcija iš Krokuvos, kurią rinkti pradėjo įtakinga ir spalvinga asmenybė, buvusi Lenkijos kunigaikštienė Izabelė Čartoriska. Ji bendravo su iškiliomis XVIII a. asmenybėmis Volteru, Žanu Žaku Ruso ir Bendžaminu Franklinu, o per jos dvarą Lenkiją pasiekė daug liberalių ir pažangių Apšvietos amžiaus idėjų. 1796 m. ji pradėjo kurti Čartoriskių muziejų, vadovaudamasi šūkiu „Praeitis ateičiai“. Kolekcijos turėjo tapti „prisiminimų šventove“ ir saugoti Lenkijos kultūrinį palikimą, tačiau laikui bėgant ekspozicijoje atsirado meno vertybių ir artefaktų iš viso pasaulio. Izabelė pati labai mėgo romantinius ir istorinius artefaktus. Teigiama, kad kolekcijoje buvo Šekspyrui priklausiusi kėdė, ispanų riterio El Cido pelenai ir antkapinio akmens nuo Romeo ir Džiuljetos kapo fragmentas. Tarp tikėtinesnių objektų buvo karo laimikių iš otomanų sultono stovyklos po mūšio prie Vienos 1683 m.

Izabelės vaikai ir anūkai papildė kolekciją romėnų ir egiptiečių statulomis, graikų ir etruskų vazomis, bronzos dirbiniais iš Japonijos. Nacistams įsiveržus į Lenkiją kolekcijoje buvo daugiau nei 5 000 paveikslų, statulų, grafikos kūrinių ir antikvarinių daiktų.

Svarbiausias Čartoriskių kolekcijos objektas atidūrė joje dar 1798 m., kai Izabelės sūnus didikas Adamas Jeržis Čartoriskis, keliaudamas po Italiją, nusipirko vieną garsiausių Leonardo da Vinčio kūrinių „Dama su šermuonėliu“. Per tą pačią kelionę jis įsigijo Rafaelio paveikslą „Jaunuolio portretas“. Šie du darbai kartu su trečiu kolekcijos perlu Rembranto kūriniu „Peizažas su geruoju samariečiu“ vėliau išgarsės kaip „didžioji Čartoriskių trijulė“.

Kolekcija išgyveno kelis Europoje siautusius karus ir buvo ilgesniems laikotarpiams išvežta į Paryžių ir Dresdeną. Vis dėlto paaiškėjo, kad išvengti Hermano Geringo yra gerokai sunkiau. Izabelės palikuonis Augustinas Jozefas Čartoriskis dar prieš vokiečių puolimą liepė supakuoti vertingiausius kūrinius į dėžes, kurios buvo paslėptos barokinėje šeimos pilyje Sieniavskio gyvenvietėje, o kita dalis perkelta į muziejaus rūsį. Tačiau bandymas išgelbėti kolekciją buvo nesėkmingas, nes gestapas ją greitai susekė.

1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vertingiausia kolekcijos dalis evakuota į Dresdeną, siekiant ją apsaugoti nuo carinės Rusijos armijos. Čia ji atsidūrė ne kieno kito, o muziejaus direktoriaus Hanso Posės globoje ir šis, pasibaigus karui, labai nenorėjo grąžinti kūrinių Lenkijai. Po dvidešimties metų, 1939 m. pabaigoje, Posei pagaliau pasitaikė proga uždėti savo ranką ant Čartoriskių kolekcijos. Vėlų lapkritį Posė atvyko į Lenkiją atrinkti kūrinių Fiurerio muziejui. Jis išsirinko 85 darbus, tačiau tarp jų nebuvo „didžiosios Čartoriskių trijulės“, kuri Geringo įsakymu jau buvo išsiųsta į Berlyną. Šio įvykio suerzintas, Lenkijos gubernatorius Hansas Frankas įsakė Miūlmanui tuojau pat pargabenti šedevrus į Lenkiją, o tai įsiutino Geringą. Barnis baigėsi kompromisu – Hansas Frankas galėjo laikinai pasikabinti vertinguosius paveikslus ant sienos savo būste. Sprendžiant iš vėliau vykusios Miūlmano apklausos, nebuvo jokių abejonių, kad šie kūriniai atrinkti Lincui.

Hansas Posė buvo nepatenkintas grobiu Lenkijoje. Apžiūrėjęs kūrinius, jis rašė Martinui Bormanui: „Išskyrus mums Vokietijoje jau žinomus aukščiausios kokybės darbus ir negausius kūrinius iš Nacionalinio muziejaus Varšuvoje, čia nedaug kas gali praturtinti vokiečių meno kolekcijas.“

Toks požiūris atspindėjo nacistų ir daugelio vokiečių panieką lenkų menui ir kultūrai. Kai Posė išsirinko tinkamus kūrinius, konfiskuotų kolekcijų likučiai atiteko maitvanagiams. Ne vienas ir ne du vokiečių muziejai spėjo pateikti pageidavimų sąrašus.

Raporte Bormanui Posė apgailestauja, kad vienas didžiausių meno lobių – Albrechto Diurerio 27 darbai, laikyti Lvove, Tarybų Sąjungos aneksuotoje Lenkijos dalyje, – pateko sovietams į rankas. Kadaise tuos kūrinius iš Albertinos muziejaus Vienoje pavogė Napoleonas, todėl jie buvo laikomi vokiečių kultūrinio paveldo dalimi. Vis dėlto Posei nereikėjo ilgai laukti Diurerio darbų.

1941 m. birželį, praėjus šešioms dienoms nuo Tarybų Sąjungos užpuolimo, Miūlmanas atvyko į dar kovų apimtą Lvovą ir paėmė tuos kūrinius. Iš ten leidosi tiesiai į Karinhalę ir perdavė juos Hermanui Geringui, o šis savo ruožtu po poros valandų pristatė juos Adolfui Hitleriui. Fiureris tuos kūrinius taip pamėgo, kad niekada niekam jų neatidavė.