Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Menui reikėjo kur kas subtilesnių metodų nei konfiskuojant įmones ir kapitalą. Taip pat ir todėl, kad šio plėšikavimo grobį dalijosi ir kai kurie partijos lyderiai. Buvo gana lengva motyvuoti valstybinio konfiskavimo ir ekspropriacijos įstatymus, o kur kas asmeniškesnio pobūdžio plėšikavimui pagrįsti reikėjo kitų metodų. Nacistai tarsi apsėsti ieškojo būdų, kaip suteikti veiksmams teisėtumo spindesį. Viskas turėjo būti surašyta, kaip sakė JAV konsulas Vienoje: „Egzistuoja stebėtina pagarba teisiniams formalumams. Iš išsunktų asmenų visada išreikalaujamas ir parašas, net jei dėl to žmogų pirma reikia išsiųsti į Dachau ir ten palaužti.“

Teisėtumo skraistė buvo ne mažiau svarbi ir Adolfui Hitleriui. Politinis jo įvaizdis buvo paremtas nesavanaudiška pozicija Vokietijos atžvilgiu. Propaganda skelbė, kad Hitleris „paaukojo viską“, kad galėtų vesti Vokietiją į didybę.

Pasiaukojimo neturėjo teršti įtarimų korupcija ar asmeninės naudos siekimo šešėlis. Dėl to meno kūrinių grobimas reikalavo išskirtinio teisinio ir biurokratinio pagrindo.

1938 m. vasarą ir rudenį kilpa aplink didžiulę Lui Natanielio de Rotšildo ir jo šeimos nuosavybę buvo veržiama vis smarkiau. Ant kortos buvo pastatytas Rotšildo bankas, Austrijos ekonomikos stuburas, šeimai priklausanti plieno liejykla, taip pat Alfonso ir Lui meno kolekcijos. Vienos meno istorijos muziejui pavesta sudaryti brolių kolekcijų aprašą. Muziejaus tarnautojai nurodė, kad Lui turėjo 919 vertingų meno dirbinių, Alfonso kolekcijoje buvo net 3 444 objektai: 500 paveikslų, neįkainojamų instrumentų, kilimų, kandeliabrų, vazų, ginklų ir t. t. Apibendrintai sakant, abiejų kolekcijų vertė siekė beveik 80 milijonų reichsmarkių, tai šiandien būtų apie 3 milijardai kronų 4.

1938 m. gruodžio 12 d. Lui kameroje „aplankė“ aukščiausi SS vadovai Heinrichas Himleris, Ernstas Kaltenbruneris ir Karlas Volfas (Karl Wolff). Jie turėjo Rotšildui pasiūlymą, kurio šis negalėjo atsisakyti: menas arba gyvybė.

Lui Natanielis de Rotšildas nebuvo vienintelis, kuris sulaukė tokio pasiūlymo. Po aneksijos Heinrichas Himleris skubiai įsakė konfiskuoti žydams priklausančias svarbias meno kolekcijas. Užduotį vykdė Himleriui pavaldžios organizacijos: gestapas ir nacistų saugos tarnyba Sicherheitsdienst . Gestapas uoliai iššniukštinėjo vertingiausias žydų kolekcijas Austrijoje. Viena jų priklausė Bloch-Bauerių šeimai. Šeimos galva 74 metų Ferdinandas Bloch-Baueris (Ferdinand Bloch-Bauer) buvo vienas didžiausių Austrijos pramonininkų ir kartu su tuo metu jau mirusia žmona garsiąja Adele Bloch-Bauer (Adele Bloch-Bauer) sukaupė įspūdingą meno kūrinių ir antikvarinių dirbinių kolekciją. Ferdinando aistra buvo XVIII a. porceliano dirbiniai. Jam priklausė viena geriausių pasaulyje Augarteno porceliano fabriko gaminių kolekcijų. Taip pat buvo XIX a. austrų dailininko Franco Eiblo (Franz Eybl) paveikslų ir Ogiusto Rodeno (August Rodin) skulptūrų. Vertingiausiais kolekcijos darbais laikyta pora garsiausių Gustavo Klimto (Gustav Klimt) „auksinio laikotarpio“ paveikslų. Šeimos santykiai su šiuo menininku buvo ypatingi. Adelė Bloch-Bauer ir Gustavas Klimtas susitiko, kai ši dar buvo netekėjusi, ir ji tapo jo mūza. Pirmąjį Adelės eskizą jis nutapė jau 1900 m., tačiau labiausiai išgarsėjo portretas „Adelė Bloch-Bauer I“, kur Adelė plevena aukso jūroje. Adelės vyras Ferdinandas tapo vienu didžiausių Klimto mecenatų iki pat menininko mirties 1918 m. ir užsakė daugiau žmonos portretų bei daug kitų paveikslų. Ferdinandas kolekcionavo Klimto darbus ir po Adelės mirties 1925 m.

Vis dėlto Hitlerio Gustavas Klimtas nedomino, šis buvo laikomas aiškiai per daug dekadentišku. Fiurerio žvilgsnį patraukė austrų peizažistas Rudolfas fon Altas (Rudolf von Alt). Keli jo darbai buvo Bloch-Bauerio kolekcijoje. Fon Altas buvo vienas mėgstamiausių Hitlerio dailininkų. Jo miestų ir gamtos peizažai tuo metu, kai Hitleris bandė tapti menininku, darė jam didelę įtaką. Adolfo Hitlerio paveikslai buvo apibūdinami kaip fantazijos neturintys bandymai pamėgdžiot fon Altą.

Būdamas žydas ir sėkmės lydimas verslininkas, Ferdinandas Bloch-Baueris žinojo atsidursiąs nacistų taikiklyje. Kovo 15 d. vakarą, praėjus nuo invazijos vos trims dienoms, jam pavyko pabėgti iš Vienos į Čekoslovakiją. Meno kolekciją, deja, teko palikti.

Biurokratams prireikė vos kiek daugiau nei mėnesio, kad sukurptų kaltinimus, reikalingus Bloch-Bauerio nuosavybei pasiglemžti. Jis buvo apkaltintas mokesčių vengimu ir apmokestinamųjų pajamų slėpimu 1927–1937 m. Ferdinandui skirta 1,43 milijono reichsmarkių dydžio bauda. Po kelių savaičių Bloch-Bauerio nuosavybė buvo oficialiai konfiskuota.

Panašus likimas ištiko ir kitus kolekcininkus žydus, jo nepavyko išvengti net ir vos vieną ar du meno kūrinius turinčioms šeimoms. Geringas užtvėrė šalies sienas, o muitininkai išnaršė visas siuntas, kuriose galėjo būti kas nors vertinga.

Dauguma Austrijoje konfiskuotų meno kūrinių buvo saugoma Rotšildų šeimos medžioklės pilyje Vaidhofene prie Ibso. Dar daugiau konfiskuotų kūrinių prisikaupė Meno istorijos muziejuje ir karališkuosiuose Hofburgo rūmuose Vienoje. Rotšildų šeimos turtas buvo toks didžiulis, kad „legalizuoti“ vagystę ir pasirašyti sutartį nacistams užtruko iki pat 1939 m. vasaros.

Rotšildų nuosavybė Austrijoje ir Vokietijoje perėjo valstybės žinion. Lui buvo paleistas, tačiau „savo noru“ praleido kameroje dar vieną naktį, mat buvo benamis. Baronas Lui Natanielis de Rotšildas paliko Austriją plikas kaip tilvikas.

Sandėliai buvo taip prikimšti konfiskuotų meno kūrinių, kad aukšto rango nacistai netrukus ėmė slampinėti Vienoje kaip grifai, besitaikantys ką nors nugvelbti. Menas buvo elitinio partijos nario statuso simbolis ir drauge labai patogi, lengvai transportuojama valiuta krizės ir karo metais. Beveik visi sutarė, kad tokie laikai artinasi.

Ne tik vadovaujanti grietinėlė, bet ir nemažai Austrijos muziejų, tarp jų ir Meno istorijos, pamatė galimybę praturtinti kolekcijas.

Kolekcijų likimą sprendė Adolfas Hitleris. 1938 m. viduryje Heinrichas Himleris prašė, kad SS pervežtų kolekcijas į Berlyną ir Miuncheną. Jo pageidavimą atmetė Hitleris, 1938 m. birželio 18 d. išsiuntęs Himleriui specialų įsakymą, kad kolekcijos neturi atsidurti partijos lyderių rankose. Įsakymo kopijos persiųstos Jozefui Gebelsui, Vilhelmui Frikui ir kitiems svarbiems nacistams. Žinia buvo visiškai aiški: Hitleris nusprendė pats perimti visišką šio klausimo kontrolę. Tų pačių metų gegužę įsigaliojo naujas išsigimusio meno įstatymas, kuris suteikė reichskancleriui pirmumo teisę į iš kitų šalių atkeliaujančius daiktus. Nuo tada, kai Hitleris apsilankė Florencijoje, buvo praėję vos pora savaičių. Jo svajonė apie Lincą ėmė pildytis.

Tokių žmonių kaip Hansas Posė (Hans Posse) ateitis naujojoje Vokietijoje atrodė labai niūri. Gerbiamo Dresdeno archyvaro sūnus Posė buvo anksti Vokietijos meno pasaulyje karjerą padaręs veiklus ir talentingas muziejaus vadovas. Amžių sandūroje Vienoje baigęs meno istorijos ir archeologijos studijas pradėjo dirbti savanoriu Kaizerio Frydricho muziejuje Berlyne, kur netrukus pelnė gerą vardą. Posė buvo iškiliausio Vokietijos meno istoriko Vilhelmo fon Bodės mokinys, šis priglaudė jauną ir veiklų žmogų po savo sparnu.

Po kelerių Vokietijos meno institute Florencijoje ir „Bibliotheca Hertziana“ Romoje praleistų metų prieš Pirmąjį pasaulinį karą Posė atsidūrė Dresdeno muziejuje „Gemäldegalerie Alte Meister“. Netrukus jam pavyko tapti galerijos vadovu. Šias pareigas jis ėjo beveik tris dešimtmečius iki pat 1938 m. 1933 m. nacistams perėmus valdžią, daugumai vokiečių kultūros įstaigų vadovų tai reiškė pabaigos pradžią. Posė buvo tipiška auka. Jis nepriklausė nacistų partijai ir neprijautė völkisch judėjimo meno idealams. Tuo pat metu atrodė nejaučiantis nacistams ir kokios nors didesnės antipatijos. Posė tiesiog nelabai domėjosi politika, todėl per vėlai suprato, kokie vėjai dvelkia.