Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Kol Lui sėdėjo uždarytas, nacistų biurokratai audė tinklą, į kurį pakliuvo Rotšildų ir kitų žydų kilmės austrų nuosavybė. Tai buvo biurokratinės pinklės, kurias nacistai Austrijoje vis tobulino.

1938 m. politinė agresija dar labiau sustiprėjo. Pirmaisiais Adolfo Hitlerio valdymo metais režimas skelbė apie draugiškus naujosios Vokietijos ketinimus. Politinės ambicijos daugiausia tenkindavosi vidaus problemomis, ekonomikos raida, opozicijos malšinimu ir nacistinės revoliucijos skvarba į visuomenę. Garsioje 1933 m. taikos kalboje Hitleris vaizdavo Vokietiją pačia taikiausia iš visų nacijų: „Bet koks jėgos panaudojimas Europoje neturėtų teigiamos įtakos politinei ar ekonominei situacijai.“ Tuo pat metu jis ragino Europos šalis nusiginkluoti. Šio tariamo „taikumo“ kulminacija tapo 1936 m. Berlyno vasaros olimpinės žaidynės. Po dvejų metų situacija pasikeitė. Vokietija buvo pakreipusi ekonomiką kita linkme, nacistinė revoliucija pasiekusi kulminaciją, valstybės priešai galavosi Dachau ir kitose koncentracijos stovyklose, o vokiečių karo mašina vėl beveik visiškai atsigavo. 1935 m. įvesta privalomoji karo tarnyba, tuo tiesiogiai pažeidžiant Versalio taikos sąlygas, leidžiančias Vokietijai turėti ne didesnę nei 100 000 armiją.

1938 m. griuvo nacistų Potiomkino kaimas ir politiniame gyvenime ėmė ryškėti vis atviresnė agresija. Tai pasakytina ir apie vidaus, ir apie užsienio politiką, pirmiausia žydų klausimu.

1938 m. sausį Vokietijos žydams uždrausta užsiimti verslu ir prekyba. Vadinamasis Niurbergo įstatymų „arijų paragrafas“ iš esmės atėmė galimybę žydams apsirūpinti pragyvenimui. Pirmieji antisemitiniai Niurnbergo įstatymai buvo priimti dar 1935 m. Jie, be kita ko, draudė „žydų“ ir „arijų“ santuokas ir santykius. Žydams taip pat buvo draudžiama samdyti jaunesnes nei 45 metų vokiečių moteris ir naudoti nacių vėliavą.

Vis dėlto Niurnbergo įstatymai pirmiausia reiškė naują, rasės pagrindu paremtą pilietybės apibrėžimą, padalijusį Vokietijos gyventojus į ne arijus, vadinamuosius Staatsangehörige (valstybės objektus), ir arijus, Reichsbürger (reicho piliečius). Jau perimdami valdžią nacistai nušalino žydus nuo viešųjų pareigų, tačiau teisiniu požiūriu tai buvo sudėtingas klausimas. Nacistams buvo sunku apibrėžti, kas yra žydas ir kelias giminės kartas reikėtų skaičiuoti. Vyko intensyvūs debatai tarp nacistų, völkisch judėjimo atstovai laikėsi pačios radikaliausios interpretacijos. Niurnbergo įstatymai pateikė apibrėžimą, o pasikeitęs piliečių statusas atvėrė galimybes taikyti žydams ypatingas priemones, ir visa tai baigėsi koncentracijos stovyklomis. Tai vyko pamažu, žingsnis po žingsnio išskiriant žydus (taip pat romus) iš vokiečių visuomenės. Žydams uždrausta būti teisininkais, gydytojais arba žurnalistais, sulaukę 14 metų jie negalėjo mokytis valstybinėse švietimo įstaigose. Taip pat uždrausta naudotis valstybinių ligoninių paslaugomis, viešaisiais parkais, bibliotekomis ir paplūdimiais. Nežydišką vardą turėję žydai privalėjo pridėti antrą vardą: Sara moterims ir Izraelis vyrams.

1938 m. įsigalioję Niurnbergo įstatymų papildymai buvo skirti Vokietijos žydams plėšti. Vyko arizacija – Arisierung . Dar prieš perimant valdžią žydų įmones sukrėtė boikotai ir vandalizmo aktai, o tai dar labiau sustiprėjo po 1933 m. ir daug kur, pirmiausia kaimo vietovėse, privertė verslininkus bankrutuoti. Miestuose žydų įmonėms sekėsi geriau, tačiau 1938-aisiais atėjo galas ir joms.

Austrijos žydams, kurių iki tol nebuvo ištikęs Vokietijos žydų likimas, rasinė politika kirto vos tik ją radikalizavus Vokietijoje. Balandžio 10 d. Austrijos žydai (ir kiti nepageidaujami elementai) neteko balsavimo teisės. Situaciją dar pablogino įstatymas, įpareigojantis žydus nuo balandžio 26 d. registruoti turtą, kurio vertė viršija 5 000 reichsmarkių, tai šiandien atitinka 175 000 2Švedijos kronų. Birželį naujas įstatymas vertė žydus registruoti savo įmones, kurios buvo įvertinamos gerokai mažesne nei rinkos verte. Vėliau naudotos įvairios teisinės ir biurokratinės priemonės, siekiant priversti savininkus parduoti arba perrašyti įmones „arijams“ vokiečiams arba austrams.

Gegužę visoje šalyje įsigaliojo įnirtingai Jozefo Gebelso remtas žydų įmonių boikotas. Paskutinis lašas buvo lapkritį pasirodęs įstatymas, iš esmės draudžiantis žydams verstis šalyje profesine veikla. Žydai nebegalėjo būti savininkai ir buvo verčiami perduoti vadovavimą arijų kilmės asmenims, kuriuos dažniausiai skirdavo nacistų partija.

Iš 1938 m. pradžioje Berlyne buvusių daugiau nei 3 000 žydų įmonių iki metų pabaigos turėjo būti uždaryta daugiau nei 2 500. Iš viso perimta arba ištiko bankrotas 100 000 žydų įmonių.

Nacistai sukūrė biurokratišką Kafkos visuomenę, kurioje ekonominio reketo neišvengė net ir Vokietiją palikusios žydų šeimos. Dažniausiai tam naudotas būdas buvo vadinamasis išvykimo iš šalies mokestis – 1931 m. priimtas įstatymas, kuriuo siekta sustabdyti kapitalo judėjimą iš šalies po finansų krizės. Nacistams šis įstatymas tapo puikiai veikiančia priemone ekonominiam emigravusių žydų reketui. Iš pradžių mokestis siekė 25 proc. kapitalo, bet 1934 m. padidintas iki 50 proc. Dideli mokesčiai vertė į įmonę, nekilnojamąjį turtą ar vertingus daiktus investavusius žmones tai parduoti, dažnai daug pigiau nei tikroji vertė. Papildomi valiutos įstatymo reikalavimai reiškė, kad dauguma emigravusių žydų iš esmės turi palikti visas savo santaupas Vokietijoje.

Ekonominis reketas atnešė nacistų valstybei didelių pajamų. Vertinama, kad vien išvykimo mokestis iki karo pabaigos papildė valstybės kasą 100 milijardų kronų 3atitinkančia suma.

Valstybinis išsunkimo aparatas savo dispozicijoje turėjo apie 400 prieš žydus nukreiptų įstatymų. Įvairios šio išradingai sudaryto priemonių rinkinio formos tapo pagrindiniu ginklu vagiant ir meno kūrinius. Vokietijos meno muziejų valymas buvo tik generalinė repeticija. Austrijoje modelis buvo realizuotas.

1938 m. rugpjūčio 20 d. į Lui Natanielio de Rotšildo rūmus Prinz Eugen gatvėje įsikėlė naujas svečias – SS karininkas Adolfas Eichmanas. Rūmai tapo nauja SS buveine, Zentralstelle für jüdische Auswanderung , centriniu žydų emigracijos biuru. Oficiali biuro paskirtis buvo po aneksijos išvykstančių žydų reikalų sprendimas, bet iš tiesų bandyta sukurti biurokratinę ekonominio šių žmonių reketavimo sistemą. Procesas turėjo būti greitas ir paprastas, kitaip tariant, pramoninis. Tai, kas taip puikiai pavyko Eichmanui biure Prinz Eugen gatvėje, vėliau tapo modeliu kitoms nacių okupuotoms šalims ir net pačiai Vokietijai. Štai kaip jį apibūdino 1938 m. pas Eichmaną Rotšildo rūmuose apsilankęs SS karininkas Vilhelmas Hetlas (Wilhelm Höttl): „Tai kaip automatizuotas fabrikas, malūnas su kepykla. Viename gale įkiši žydą, kuris dar turi kapitalą, fabriką, parduotuvę ar banko sąskaitą, jis pereina per visą pastatą, nuo vieno stalo prie kito, iš vieno kabineto į kitą ir, kai pasirodo kitame gale, jau nebeturi nei pinigų, nei teisių, tik pasą, kuriame įrašyta: „Turite palikti šalį per dvi savaites, jei to nepadarysite, atsidursite koncentracijos stovykloje.“

Šis reketas buvo standartizuotas ir iki karo pradžios 1939 m. 80 000 Austrijos žydų buvo priversti pereiti išsunkimo biurokratijos koridoriais.

Eichmano fabrikas buvo žingsnis galutinio sprendimo link. Gyventojų surašymo duomenimis, 1934 m. Austrijoje gyveno 192 000 žydų, iš jų 176 000 Vienoje. Žydų mažuma ilgus šimtmečius buvo miesto kultūrinio gyvenimo branduolys. Šiai mažumai priklausė kai kurie iškiliausi to meto kultūros veikėjai ir intelektualai, mąstytojai ir menininkai, pavyzdžiui, Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), Stefanas Cveigas (Stefan Zweig), Karlas Poperis (Karl Popper) ir Gustavas Maleris (Gustav Mahler). 1942 m. Vienoje buvo likę pora tūkstančių žydų. Apie 65 000 mirė koncentracijos stovyklose.