Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Tokių sandorių būta ir daugiau, pavyzdžiui, meno prekeivis Piteris de Buras (Pieter de Boer) iškeitė keturis Jano Breigelio vyresniojo darbus į žydo pavaldinio Oto Bušo (Otto Busch) ir jo merginos laisvę.

Tokie meno mainai į gyvybę pirmiausia buvo būdingi Hermanui Geringui. Hansas Posė stengėsi išsaugoti gerą vardą, o reichsmaršalo pasirodymai Amsterdame buvo visai kitokie.

Įprastai Hermanas Geringas atvykdavo į Amsterdamą asmeniniu traukiniu, kuris panėšėjo į nedidelius rūmus ant bėgių. Ten buvo atskiri sutuoktinių Geringų miegamieji, vonia ir kino salė. Skirtingai nei Hitleris, Hermanas Geringas mėgo asmeniškai rinkti kolekcijas ir kelis kartus vyko į Amsterdamą apžiūrėti galerijų. Miesto meno prekeiviai jo vizitų ir bijojo, ir laukė, nes jei jis ko nors įsigeisdavo, tai ir gaudavo. Tačiau tuo pat metu be jokio saiko švaistydavosi pinigais ir per vizitus ištaškydavo šimtus tūkstančių reichsmarkių. Paskui su draugais švęsdavo kuriame nors miesto restorane.

Hermanas Geringas greitai sukūrė Nyderlanduose savo organizaciją, o jo agentas Valteris Hoferis (Walter Hofer) atsidūrė ten iš karto po kapituliacijos. Patinkančius kūrinius Geringas gaudavo netradiciniais būdais. Jo sandoriai draskė akis padoresniems partijos nariams. Pavyzdžiui, tai, kaip jis „išgelbėjo“ žydų meno istoriką Maksą Jakobą Frydlenderį (Max Jakob Friedländer). Pirmiausia buvo suimti ketvirtame dešimtmetyje Nyderlanduose prieglobstį radę Vokietijos žydai. Vienas jų buvo iki 1933 m. valstybinių Vokietijos muziejų direktoriumi dirbęs Frydlenderis, ryški vokiečių meno istorijos pasaulio figūra. Taip pat buvo sulaikytas jo protežė, žydas meno ekspertas Vitalis Blochas (Vitale Bloch).

Išgirdęs, kad 71 metų Frydlenderis sulaikytas ir išsiųstas į Osnabriuko lagerį, Geringas iš karto jo išlaisvinti pasiuntė Hoferį. Šis oficialiai paaiškino, kad sulaikytas ne tas žmogus. Tai, žinoma, buvo melas, nes Frydlenderiui gyvybę išgelbėjo, kad jis buvo olandų tapybos ekspertas. Geringas abu meno žinovus paskyrė asmeniniais savo ekspertais Hagoje ir paskelbė Blochą su Frydlenderiu „garbės arijais“. Todėl jiems nereikėjo nešioti geltonos žvaigždės, kuri Nyderlanduose nuo 1942 m. buvo privaloma visiems žydams. Jis taip pat uždraudė 140 000 Nyderlandų žydų deportacijos klausimus tvarkančiai žinybai trukdyti Frydlenderiui ir Blochui dirbti.

Kita Geringo mielai naudojama mainų forma buvo keisti senųjų meistrų darbus į konfiskuotus „degeneravusių“ menininkų kūrinius, pavyzdžiui, van Gogo, Dega ir Renuaro.

Didžiausias Geringo sandoris Nyderlanduose buvo itin liūdnai pagarsėjęs meno prekeivio Žako Goudstikerio (Jacques Goudstikker) nuosavybės perėmimas. Po Pirmojo pasaulinio karo Goudstikeris paveldėjo savo tėvo meno parduotuvėlę Amsterdame ir pavertė ją pirmaujančia pasaulyje vieta, prekiaujančia klasikine olandų tapyba.

Goudstikeris mėgo linksmintis ir savo rūmuose Nijenrodėje rengdavo įspūdingas šventes, į kurias kviesdavo koncertuoti garsiausius Europos muzikantus ir orkestrus. Su viena muzikante, austrų sopranu Dezire Halban (Desirée Halban) jis ir susituokė. Jiedu tapo viena žavingiausių Amsterdamo porų. Goudstikerio meno kolekcija buvo įspūdinga, joje surinkta daugiau nei 1 000 tokių menininkų kaip Vermejeris, Jeronimas Bošas (Hieronymus Bosch), Janas van der Heidenas (Jan van der Heyden) ir tėvas bei sūnus Kranachai darbų.

Kaip ir dauguma kitų, Goudstikeris įžvelgė grėsmę per vėlai. Kartu su Dezire ir ką tik gimusiu kūdikiu šeima pabėgo tą pačią dieną, kai Roterdamas pradėtas bombarduoti. Visa kolekcija liko namuose, išskyrus kelis paveikslus, kuriuos jis laikė Londone. Nyderlandai jau buvo atkirsti, todėl vienintelis pabėgimo kelias buvo jūra. Vis dėlto Goudstikeriui pavyko gauti vietas viename paskutinių iš šalies išplaukiančių laivų. Saugantis bombonešių, naktį denis buvo neapšviestas ir išėjęs pasivaikščioti Goudstikeris iškrito per atidarytą triumo liuką ir užsimušė. Niekada taip ir neišsiaiškinta, kas tai buvo – nelaimingas atsitikimas ar savižudybė. Nelemtas sutapimas – prieš porą dienų nuo širdies smūgio mirė Goudstikerio juridinis įgaliotinis, kurio buvo prašyta pasirūpinti šeimos nuosavybe. Viena geriausių Nyderlanduose meno kolekcijų liko „be šeimininko“. Tiesa, neilgai.

Hermanas Geringas nuo pat pradžių taikėsi į Goudstikerio kolekciją ir stengėsi visais būdais neleisti jai atsidurti „Dienststelle Mühlmann“ žinioje, nes taip taptų prieinama Posei. Norėdamas prisikasti prie kolekcijos, Hermanas Geringas pradėjo bendradarbiauti su vokiečių verslininku Aloizu Mydlu, kuris ir pats taikėsi į Goudstikerio nuosavybę. Mydlas dirbo Nyderlanduose nuo ketvirto dešimtmečio pradžios ir buvo senas Hermano Geringo pažįstamas. Prisitaikėlis iš karto pastebėjo okupacijos teikiamas verslo galimybes.

Goudstikerio nuosavybės perėmimas ir toliau nėra visiškai aiškus. Žinoma tik tai, kad du jo pavaldiniai įtikino banką ir seną Goudstikerio motiną paskirti juos firmos atstovais ir iš karto ėmėsi organizuoti pardavimą. Tuo pat metu pasklido gandai, kad paskui Goudstikerio nuosavybę velkasi ilgas skolų šleifas. Vėliau paaiškėjo, kad tai greičiausiai Mydlo paskleistos apkalbos, siekiant numušti kainą. Jis nupirko visą nuosavybę už 2,5 milijono guldenų, o tai siekė vos trečdalį tikrosios vertės. Sėkmingai per Angliją į Šveicariją patekusi Goudstikerio našlė nieko negalėjo padaryti.

Pinigais parėmęs, Geringas gavo 600 geriausių paveikslų. Tarp jų buvo devyni Rubenso darbai. Mydlas pasiliko kitus paveikslus ir pirmiausia visą Goudstikerio nekilnojamąjį turtą: dvi vilas provincijoje ir rūmus Nijenrodėje. Mydlas taip pat perėmė didžiąją galeriją Amsterdame, kur Goudstikerio vardu pradėjo nuosavą verslą. Ateinančiais metais Mydlas pardavė Goudstikerio kolekcijos likučius už beveik 6 milijonus guldenų. Mydlas dosniai atsilygino padėjusiems organizuoti sandorį, pavyzdžiui, kiekvienas iš buvusių Goudstikerio pavaldinių gavo po 180 000 guldenų. Jie ir toliau dirbo dabar Mydlui pavaldžioje firmoje. Visas sandoris buvo baigtas per porą savaičių nuo invazijos.

Vis dėlto Goudstikerio sandoris sukėlė įtarimų savame kieme ir Zeisas-Inkvartas bandė išsiaiškinti, kas įvyko. Jis sulaikė Aloizą Mydlą, bet apklausa nieko nedavė, o tada asmeniškai įsikišęs Hermanas Geringas uždraudė bet kokį tolesnį tyrimą. Mydlas buvo paleistas.

Hitleris ir Geringas turėjo pagrindą būti patenkinti savo „sandoriais“ Rembranto šalyje. Vis dėlto pietuose laukė dar daugiau lobių. Meno plėšikų pasirodymas Paryžiuje nepraėjo be padarinių.

PUSĘ ŠEŠIŲ RYTO Paryžiaus Le Buržė rajone paslapčiomis nusileido lėktuvas. Jame sėdėjo Adolfas Hitleris, pirmą ir paskutinį kartą gyvenime išsiruošęs į Prancūzijos sostinę. Išvakarėse, birželio 22 dieną, Kompjenė miške už kelių dešimčių kilometrų į šiaurę nuo Paryžiaus Prancūzija pasirašė kapituliacijos dokumentus. Toje pačioje vietoje 1918 m. kapituliacijos Pirmajame pasauliniame kare dokumentus pasirašė ir Vokietija.

Kerštas buvo gerai apgalvotas, vokiečiai net surado tą patį vagoną, kuriame 1918-aisiais sudaryta taikos sutartis, ir išsprogdino muziejaus sieną, kad galėtų jį išvežti. Vėliau Hitleris įsakė sulyginti su žeme tą vietą Kompjenė miške, kur prancūzai buvo pastatę paminklą pergalei Pirmajame pasauliniame kare atminti. Traukinio vagonas išgabentas į Berlyną kaip trofėjus.

Vis dėlto Hitleris neketino tenkintis tokiu kerštu už Pirmąjį pasaulinį karą. Jis planavo gerokai daugiau.