Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Vokiečių armija įžengė į miestą vaiduoklį. Dar nespėję susipakuoti daiktų ir prisidėti prie pabėgėlių į pietus, gyventojai pasislėpė namuose. Paryžiuje viskas buvo uždaryta, užrakinta, šviesos užgesintos. Tai, regis, nejaudino nugalėtojų, kurie netrukus atkimšo šampano butelius viešbutyje „Hôtel Ritz“ ir ėmė kurtis erdviuose apleisto miesto apartamentuose. Senąjį viešbutį „Hôtel de Crillon“ Concorde aikštėje vokiečių generalinis štabas pavertė savo būstine. Sąmoningai ar ne, pasirinkimas buvo istoriškai simboliškas. Kaip tik priešais šį pastatą 1793 m. giljotinuotas Prancūzijos karalius Liudvikas XVI.

Skirtingai nei Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Belgijoje įvesta karinė administracija. Iš karto nagus į prancūzus suleidusi vokiečių vadovybė ėmėsi ir kultūros politikos. Taikos sutartyje buvo įtrauktos dvi reikšmingos klauzulės. Prancūzija turėjo išduoti visus „tėvynę išdavusius“ pabėgėlius, taip pat buvo draudžiama perkelti nuosavybę iš vokiečių okupuotos zonos į Viši režimo kontroliuojamą pietryčių Prancūziją.

Prancūzijos kultūros lobynai iš karto privertė plėšikaujančias nacistų organizacijas lenktyniauti.

Birželio 30 d. Hitleris žodžiu įsakė „apsaugoti“ visus okupuotoje Prancūzijoje esančius viešus, privačius ir žydams priklausančius meno kūrinius. Pirmas įsakymą ėmė vykdyti užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas (Joachim von Ribbentrop), pasiuntęs į Paryžių savo draugą ir kolegą Otą Albecą (Otto Albetz). Kaip ir Ribentropas, Albecas buvo frankofilas. Vėliau jis buvo paskirtas ambasadoriumi Paryžiuje ir palaikė ryšius su Viši režimu. Varšuvos įvykiuose dalyvavęs Albecas suprato, kad veikti reikia nedelsiant.

Jozefas Gebelsas slapta nusiuntė į Paryžių Otą Kiumelį ir pavedė jam išsiaiškinti, ką būtų galima „parvežti namo“. Vis dėlto Prancūzijoje pasipriešinimas plėšikavimui buvo didesnis nei daugelyje kitų vietų. Albecas ir jo kolegos susidūrė su tokiu įnirtingu centrinės Prancūzijos muziejų organizacijos „Musées Nationaux“ pasipriešinimu, kad norėdami gauti inventorinių knygų turėjo grasinti ginklais. Dar stipriau Otui Albecui priešinosi vienas vokiečių grafas. Kultūros klausimams Prancūzijoje tvarkyti vermachtas įsteigė savo organizaciją „Kunstschutz“ ir jos vadovu paskyrė meno istoriką grafą Francą Volfą-Meternichą (Franc Wolff-Metternich). Ši organizacija turėjo kiek kitokią nuomonę, kaip elgtis su prancūzų meno lobynais. Vermachtas, be abejo, buvo prisiekęs ištikimybę Adolfui Hitleriui, bet tuo pat metu išlaikė nemažai senosios prūsiškos garbės. Išdidūs mėlyno kraujo vermachto karininkai dažnai iš aukšto žvelgė į neskrupulingas nacių organizacijas, pavyzdžiui, SS. Egzistavo tam tikra klasinė priešprieša, nes nacistams pagrindinis veiksnys buvo kraujas, o ne kilmė. Per visą karą tarp partijos ir vermachto išliko tam tikras atstumas. Neatsitiktinai 1944 m. pasikėsinimą į Hitlerį surengė kilmingi vermachto karininkai.

Hagos konvenciją vermachtas ir toliau laikė juridine prievole (bent jau Vakarų fronte), o tai reiškė įsipareigojimą ginti meno paminklus.

„Kunstschutz“ atsirado kaip reakcija į vokiečių vandalizmą Pirmajame pasauliniame kare. 1914 m. vokiečių kareiviai Belgijoje sudegino senąją Leveno biblioteką ir sunaikino tūkstančius viduramžių ir renesanso laikotarpio raštų. Tais pačiais metais vokiečių artilerija apgadino gotikinę Reimso Notre Dame katedrą. Siekiant pateisinti „kultūringos nacijos“ vardą įkurta „Kunstschutz“ organizacija, kuri likusią karo dalį ėmėsi priemonių kultūros paminklams ginti ir pelnė tam tikrą pagarbą.

Dėl to Franco Volfo-Meternicho filosofija buvo visiška priešingybė plėšikiškų nacių organizacijų mąstysenai. Meno kūrinių konfiskavimą jis vertino ne tik kaip įstatymų pažeidimą, bet ir kaip vermachto įvaizdžiui žalingą veiksmą. Volfo-Meternicho supratimu, ant kortos buvo pastatyta armijos garbė, todėl jis neketino leisti meno kūrinių kur nors išvežti. Volfas-Meternichas Hitlerio įstatymą interpretavo kaip „ginti“, o ne kaip „konfiskuoti“.

Be vermachto pagalbos Albeco galimybės buvo ribotos, nes jis priklausė nuo armijos transporto. Vis dėlto Albecas rado spragą – Prancūzijos žydai laikyti „valstybės priešais“, todėl jų niekas nesaugojo.

Buvo sudarytas didžiausių Paryžiuje žydų meno kolekcininkų sąrašas ir Albeco darbo grupė ėmėsi tuštinti galerijas ir būstus, padedama prancūzų policijos suorganizuotų sunkvežimių. Albecui per trumpą laiką pavyko paimti iš žydų kolekcininkų daugiau nei 1 500 paveikslų, jie buvo sandėliuojami viename Paryžiaus name prie Vokietijos ambasados.

Vis dėlto Albecas buvo ne vienintelis, anksti atsidūręs vietoje. Visada pasirengęs plėšikauti Himlerio vadovaujamas gestapas jau buvo pradėjęs tuštinti šalį palikusioms žydų šeimoms priklausiusius būstus ir parduotuves. Tuo pat metu baimę sėjanti DSK ( Devisenschutzkommando ) ėmė laužtis į bankų saugyklas, ieškodama aukso, papuošalų ir brangakmenių, o meno kūriniai laikyti papildomu grobiu. DSK sudarė kruopščiai atrinkti SS vyrai, jie turėjo specialią užduotį konfiskuoti žydų auksą ir kitus vertingus daiktus. Jei reikia – kankinant. Organizaciją kontroliavo Hermanas Geringas.

Dirbdamas ambasadoje Albecas ėmė rūšiuoti ir organizuoti konfiskuotus kūrinius pagal Kajetano Miūlmano modelį. Ribentropas iš Berlyno atsiuntė meno ekspertą, šis turėjo nuspręsti, kuriuos darbus verta siųsti namo. Vis dėlto principingasis Francas Volfas-Meternichas slėpė rankovėje tūzą. Paveikslai negalėjo palikti Prancūzijos be vermachto leidimo ir transporto. Volfas-Meternichas neketino to leisti. Jo sprendimą rėmė ir vyriausiasis vermachto vadas Valteris fon Brauchičas (Walter von Brauchitsch). Taip nebūtų pažeista Hagos konvencija, draudžianti išvežti privačią nuosavybę. Volfas-Meternichas privertė Albecą išgabenti meno kūrinius iš ambasados į Luvrą, tikėdamasis, kad ten jiems bus saugiau.

1940 m. rudenį Jozefas Gebelsas įsisenėjusiame Volfo-Meternicho ir Albeco konflikte įžvelgė galimybę. Rugpjūtį jis bandė perimti grobimo kontrolę sušaukdamas visas konflikto šalis į bendrą tarybą, į kurią buvo pakviestas ir Hansas Posė bei Geringo ir Ribentropo štabų atstovai. Vis dėlto bandymas sukurti veikiančią tarybą buvo nesėkmingas galbūt todėl, kad Hitleris nenorėjo suteikti dar daugiau galių Gebelso propagandos ministerijai. Išmušė seno, daugelio jau nurašyto žaidėjo valanda. Galbūt tai buvo Adolfo Hitlerio socialdarvinistinės valdžios politikos apraiška. Rugsėjo 17 d. iš Hitlerio kanceliarijos atėjo įsakymas, suteikiantis partijos ideologo Alfredo Rozenbergo organizacijai ( Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg ; ERR) mandatą koordinuoti meno kūrinių konfiskavimą. Valteriui fon Brauchičui duotas įsakymas privertė vermachtą suteikti Rozenbergui visą būtiną pagalbą.

Pralaimėjęs Jozefui Gebelsui kovoje dėl įtakos Trečiojo reicho kultūros politikai Alfredas Rozenbergas lėtai, bet užtikrintai stiprino pozicijas per savo ideologijos priežiūros organizaciją „Amt Rosenberg“. Pagrindinis šios organizacijos biuras buvo Potsdamo aikštėje Berlyne. Po jos sparnu glaudėsi visas tinklas jai pavaldžių įstaigų, pavyzdžiui, „Nordische Gesellschaft“, siekianti glaudesnio Vokietijos ir Skandinavijos šalių bendradarbiavimo. Čia buvo ir Kovos už vokiečių kultūrą sąjunga bei svarbiausias Rozenbergo projektas „Hohe Schule der NSDAP“. Tai buvo Rozenbergo bandymas sukurti elitinį nacistų universitetą, kuris aprūpintų šalį ideologiškai parengtomis smegenimis.