Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Norėdamas išvengti biurokratinių sunkumų ir nemalonių muitininkų klausimų Geringas dažnai siųsdavo paveikslus diplomatiniu paštu į ambasadą Berne. Ten juos paimdavo Valteris Hoferis ir pristatydavo klientams. Šveicarijoje meno kūrinius buvo galima parduoti pasaulinei rinkai, kur jie pradingdavo privačiose kolekcijose.

Vis dėlto „Jeu de Paume“ dulkančių „degeneravusio meno“ kūrinių likimas buvo dar liūdnesnis. Nors į Rytus reguliariai keliavo kūrinių prikimšti vagonai, „Jeu de Paume“ sandėliai ir toliau buvo tokie pilni, kad teko pasitelkti Luvro galerijas. ERR saugyklos Vokietijoje buvo pilnos. 1942 m. ERR paėmė Prancūzijoje dideles kolekcijas, kurios laikytos „konfiskuotinomis“. Nors ši veikla truko iki pat tol, kol buvo išvaduotas Paryžius, aktyvumas po poros pirmųjų intensyvių metų gerokai sumažėjo. Be to, ERR žvilgsnis vis labiau krypo į Tarybų Sąjungą.

1943 m. liepą ERR personalas pradėjo kataloguoti muziejuje saugomus meno kūrinius. „Mažiau degeneravę“ Monė, Kurbė, Dega ir Matiso darbai buvo palikti mainams ir perkelti į specialią patalpą. Kiti kūriniai laikyti neturinčiais komercinės vertės arba tiesiog per daug išsigimusiais nacionalsocialistiniam skoniui. Jie buvo supjaustyti ir sudeginti „Jeu de Paume“ sode. Manoma, kad liepsnose pražuvo daugiau nei 500 meno kūrinių, taip pat Pikaso, Dali, Klė, Miro ir Ležė.

ŽALIAS LIŪTAS ŠIEPIA DANTIS ir grėsmingai žvelgia į mane nuo sienos, kol laukiu įsitaisęs ant lankytojams skirtos sofos „Herrick Feinstein“ fojė. Sunku įsivaizduoti aiškesnį teisinės potencijos simbolį nei liūto iš pažaliavusio vario galva, tarsi paimta iš kurio nors Paryžiaus fontanų.

Liftu pakilau į dvidešimt antrą aukštą viename gražiausių jugendo stiliaus dangoraižių Niujorke 2 Park Avenue . Čia, architekto Elio Žako Kano (Ely Jacques Kahn) biure, rašytoja Ainė Rend rinko medžiagą romanui „Ištakos“ ( The Fountainhead ) apie jauną svajoklį architektą, kovojantį su ujančiu kolektyvu.

Tam tikra prasme pastatas išlaikė Rend laikų nuožmios amerikietiškos verslo kultūros dvasią. Čia sėdi į pirmąsias teisinių mūšių gretas po 1998 m. surengtos Vašingtono konferencijos stojusios profesijos atstovai – advokatai.

Be to, 2 Park Avenue dirba keletas geriausių ekspertų pasaulyje, kurių specializacija – nacistų pavogtos kultūrinės nuosavybės klausimai.

Net jei Vašingtono konferencija buvo persmelkta paskutiniams amžiaus metams būdingo idealizmo, netrukus paaiškėjo, kad meno kūrinių grąžinimas neišvengiamai sukels konfliktų.

1998 m. priimtos ne teisiškai įpareigojančios taisyklės, o kai kas sunkiau apčiuopiamo – moralinis mandatas.

Čarlzas A. Goldšteinas (Charles A. Goldstein) yra neaukšto ūgio vyras su skvarbiomis akimis ir plonais, virš plinkančio viršugalvio sušukuotais plaukais. Rami, bet tvirta laikysena byloja apie neginčytiną autoritetą. Goldšteinas yra „Herrick Feinstein“ advokatas ir nekilnojamojo turto teisės specialistas. Gana įprasta kvalifikacija advokatui, kurio specializacija – Antrojo pasaulinio karo metais pavogtų meno kūrinių grąžinimo klausimai.

Be to, Goldšteinas jau dešimtmetį vadovauja Meno kūrinių grąžinimo komisijos ( Commission for Art Recovery ) darbui. Ją 1997 m. įkūrė verslininkas ir buvęs politikas, milijardierius „Estée Lauder“ imperijos paveldėtojas Ronaldas Lauderis (Ronald Lauder). Šiandien Lauderis vadovauja Pasaulio žydų kongresui ( World Jewish Congress ) ir finansuoja „Commission for Art Recovery“ – ne pelno siekiančią organizaciją, turinčią du visu etatu dirbančius advokatus ir apie penkiolika tyrėjų.

Paskutiniu praėjusio amžiaus dešimtmečiu įsibėgėjusiame nacių pavogtų meno kūrinių grąžinimo procese Lauderis atliko įvairiais požiūriais svarbų ir kai kada kontroversišką vaidmenį. Ronaldas Lauderis yra ir vienas didžiausių meno kolekcininkų pasaulyje, pirmiausia kalbant apie XIX ir XX a. sandūros vokiečių ir austrų meną.

Devinto dešimtmečio viduryje respublikonai paskyrė Ronaldą Lauderį ambasadoriumi Austrijoje. Šias pareigas jis ėjo vos kiek daugiau nei metus, tačiau spėjo įsitraukti į diskusijas dėl Miuncheno centriniame surinkimo punkte buvusių meno kūrinių, kuriuos po karo perėmė Austrijos valstybė, užuot juos grąžinusi buvusiems savininkams ar jų palikuonims. Tai 1984 m. atskleidė „Art News“.

„Lauderis, aukcionų namai „Christie’s“ ir Austrijos žydų bendruomenė įtikino šalies vyriausybę parduoti kūrinius aukcione, o pinigus perduoti holokausto aukoms“, – pasakoja Goldšteinas, sėsdamasis į fotelį konferencijų salėje. Už jo plyti Manhatanas, tarp dangoraižių matau Rytų upę ir Brukliną. Įsitaisau kitoje stalo pusėje. Mus skiria amerikietiškas atstumas. „To proceso metu Lauderis įžvelgė, kad vyriausybėms reikia pagalbos aiškinantis ir sprendžiant tuos klausimus. Todėl įkūrė „Commission for Art Recovery“. Mes neteikiame pagalbos meno kūrinius susigrąžinti norintiems privatiems asmenims, tik stengiamės, kad vyriausybės įgyvendintų savo įsipareigojimus. Jei to nedaro, bandome priversti teisinėmis priemonėmis.“

Kitaip tariant, „Commission for Art Recovery“ yra tam tikra lobistinė organizacija, kuri rūpinasi nacių pagrobtų meno kūrinių grąžinimo politikos klausimais.

Organizacija yra susijusi su Pasaulio žydų kongresu ir sprendžia tik vagysčių iš žydiškos kilmės asmenų, šeimų ir bendruomenių klausimus. Pasak Goldšteino, organizacija dažniausiai remiasi derybomis ir bendradarbiavimu, siūlydama vyriausybėms pagalbą, pavyzdžiui, suburiant komisiją. „Commission for Art Recovery“ gali vykdyti teisinius procesus, dažniausiai analizuodama pavienius grąžinimo atvejus ir bandydama sukurti precedentą.

„Dirbdami stengiamės sukurti precedentą, kaip tai reikėtų spręsti ir parengti. Kreipimasis į teismą yra paskutinė priemonė. Mes pirmenybę teikiame susitarimams bendradarbiavimo pagrindu.“

Paklaustas, kuo šios meno kūrinių vagystės yra unikalios, Goldšteinas įsmeigia į mane žvilgsnį. „Meno kūrinių grobimas karo metais skyrėsi nuo kitų vagysčių. Negalima lyginti automobilio ir paveikslo vagystės, tai du skirtingi dalykai. Kodėl? Na, todėl, kad šiuo atveju tai buvo vienas iš kultūros naikinimo būdų. Etninis valymas reiškė ne tik žmonių žudymą, bet ir jų kultūros naikinimą. Nacistai bandė sugriauti žydų, slavų ir lenkų kultūrą. Tai nusikaltimas žmonijai. Teisine prasme tokia vagystė yra visiškai kitokia nei kitos“, – kalba Goldšteinas.

Jis apibendrina tai, kas yra restitucijos klausimo esmė. Ar nacistų vykdytas meno kūrinių grobimas turi būti sprendžiamas kaip bet kuris kitas nusikaltimas, ar kaip istoriškai unikalus, nepavaldus įprastiems įstatymams ir senaties terminams? Prie šio klausimo jis grįžo daugybėje bylų, kurios buvo nagrinėjamos po 1998 m. Vašingtono konferencijos.

Kultūrinė nuosavybė grobstyta daugelyje karų ir konfliktų. To padarinys dažnai būna ilgi ir sunkiai išsprendžiami konfliktai. Europos ir JAV muziejai būtų gerokai skurdesni, jei nebūtų papildyti atimtais, pagrobtais ar kontrabanda atgabentais kūriniais iš Artimųjų Rytų, Azijos, Lotynų Amerikos ir Afrikos. Šiandien vis daugiau šalių reikalauja grąžinti meno lobynus. Tai Egiptas, Turkija, Kambodža, taip pat Italija ir Graikija, pastaroji, be kita ko, siekia atgauti nuo XIX a. Britų muziejuje Londone eksponuojamą Partenono frizą.

Didelė dalis to, kas šiandien laikoma Švedijos nacionaliniu paveldu, buvo pagrobta iš Europos per Trisdešimties metų karą. Tik 1974 m. Ulofas Palmė (Olof Palme) grąžino Lenkijai tapytą frizą „Lenkiškas ritinys“. 16 metrų ilgio frizas buvo pavogtas Švedijai XVII a. viduryje užėmus Varšuvą. Tai sujaudino ne vieną Švedijos tyrėją.