Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

1939 m. pabėgusi žydė Lėja Bondi-Jaray paliko vertingą privačią kolekciją ir galeriją, kurios vėliau buvo arizuotos. Prieš pabėgdama Bondi-Jaray patyrė austro meno prekeivio Frydricho Velco (Friedrich Welz) spaudimą parduoti Šylės paveikslą „Vali portretas“. Pasak palikuonių, ji sutikusi, nes Velcas turėjo ryšių Austrijos nacistų partijoje ir ji su vyru bijojusi, kad jis gali sutrukdyti jiems pabėgti. Bondi buvo ne vienintelė, patyrusi Velco spaudimą, – jis privertė kolekcininką Heinrichą Rygerį (Heinrich Rieger) parduoti Šylės paveikslus dar prieš šiam atsiduriant Terezinštadto koncentracijos stovykloje, kurioje ir mirė.

Po karo „Vali portretas“ mistinėmis aplinkybėmis atiteko kolekcininkui Rudolfui Leopoldui (Rudolf Leopold), kurio didžiulė meno kolekcija vėliau tapo Leopoldo valstybiniu muziejumi. Įdomi detalė – po karo Londone įsikūrusi Bondi-Jaray susisiekė su didelę įtaką austrų meno pasaulyje turinčiu Rudolfu Leopoldu ir domėjosi, ar šis galėtų jai padėti susigrąžinti dingusį paveikslą. Leopoldas niekada taip ir neatsakė Bondi-Jaray, kuri iki pat mirties nežinojo, kad paveikslas atsidūrė žmogaus, į kurį ji kreipiasi pagalbos, rankose. 2008 m. atlikta studija parodė, kad dar kelios dešimtys meno kūrinių iš Leopoldo kolekcijos priklausė nacistų aukomis tapusiems žmonėms.

„MoMa“ buvo nelengva apsispręsti dėl Bondi-Jaray palikuonių prašymo. Nesilaikyti sutarties su Leopoldo muziejumi dėl darbų skolinimo buvo labai opus klausimas. Dauguma meno pasaulio žmonių manė, kad jei vienas garsiausių muziejų nepaisytų sutarties, tai sukeltų grėsmę visai tarptautinei kūrinių skolinimo sistemai. Stoti į tokią kovą „MoMa“ nesiryžo, o padėtį dar labiau sunkino tai, kad tuo metu muziejaus pirmininkas buvo Ronaldas Lauderis. Vis dėlto Lauderį išgelbėjo Manhatano prokuroras Robertas Morgentau (Robert Morgenthau), kuris pirmas ėmėsi veikti ir konfiskavo paveikslą. Taip prasidėjo ilga ir labai paini teisinė kova. Po Vašingtono konferencijos Bondi-Jaray byla kabojo virš restitucijos klausimo kaip juodas debesis. Idealistinė tarpusavio supratimo dvasia išblėso ir bylą paženklino nesuskaičiuojamos dvejonės, apklausos ir teisinės grumtynės. Praėjo daugiau nei 12 mėnesių, kol nuosavybės teisės klausimas galiausiai buvo išspręstas. Išeitis tapo įprasta tokiais atvejais – susitaikyti. 2010 m. liepą šalys susitarė ir Leopoldo muziejus sumokėjo Bondi-Jaray palikuonims 19 milijonų dolerių už teisę pasilikti paveikslą. Bondi-Jaray byla pramynė takus daugeliui kitų grąžinimo bylų, kai kūrinys priklausydavo valstybei.

Vis dėlto Bloch-Bauerių byla labiau už kitas patraukė dėmesį sprendžiant restitucijos klausimą. Austrija įvykių sūkuryje atsidūrė neatsitiktinai. Po karo ši šalis įgijo „pirmosios nacizmo aukos“ įvaizdį. Aukos teorija gyvavo visą pokarį. Tiesa, buvo gerokai pilkesnė. Žinoma, nacistinė Vokietija įvykdė karinę pietinės kaimynės aneksiją, bet tuo pat metu nemažai gyventojų sveikino šią uniją. Nuo pat Pirmojo pasaulinio karo, kai žlugo daugiatautė Austrijos–Vengrijos imperija, egzistavo uniją palaikančios politinės jėgos. Austrijos kariškiai, politikai, biurokratai ir intelektualai buvo taip integruoti į naująją Didžiąją Vokietiją, kad bandymas skirti austrus ir vokiečius iš esmės yra neprasmingas. Prieš karą ir per jį dauguma austrų save laikė vokiečiais, situacija pasikeitė tik vėliau.

Austrijai niekada neteko patirti tokios didžiulės denacifikacijos kaip Vokietijai, kai sąjungininkai bandė visiškai išguiti nacizmą iš visuomenės, kalbant apie politiką, kultūrą, teisinę sistemą ir spaudą. Pasak Diuseldorfo neonacizmo studijų centro tyrėjo Aleksanderio Hoislerio (Alexander Häusler), tai turėjo padarinių: „Austrijos politinės kultūros raida buvo kitokia nei Vokietijos, nes Austrijai pavyko išvengti denacifikacijos proceso, todėl šios šalies austrų politikoje galima kalbėti apie dalykus, kurie būtų nepriimtini Vokietijoje.“

Austrija susirūpino savo istorija nacių laikotarpiu tik XX a. paskutiniame dešimtmetyje.

Verta dėmesio detalė, turint mintyje Bloch-Bauerių bylą, yra ne tik tai, kad buvo kalbama apie Austrijoje nacionaliniu turtu laikytus meno kūrinius, bet ir tai, kad ieškove tapo tuos laikus išgyvenusi Marija Altman (Maria Altmann) – Gustavo Klimto mūzos Adelės Bloch-Bauer dukterėčia. Dachau kalintiems Marijai Altman ir jos vyrui Fredrikui Altmanui (Fredrick Altmann) ketvirto dešimtmečio pabaigoje pavyko pabėgti į JAV, kur jie ir pasiliko. 1998 m. austrų žurnalistas Hubertas Černinas (Hubertus Czernin) pradėjo tyrinėti archyvus, kuriuos vyriausybė atvėrė norėdama išaiškinti Austrijos santykių su nacistine Vokietija klausimą. Tuo metu vyravo nuomonė, kad Ferdinandas Bloch-Baueris porai priklausiusius Klimto paveikslus dar prieš aneksiją padovanojo valstybiniam muziejui „Österreichische Galerie Belvedere“. 1925 m. mirusi Adelė Bloch-Bauer testamente rašė, kad paveikslai, taip pat ir du garsieji Klimto tapyti jos pačios portretai turės būti padovanoti muziejui po vyro mirties. Černinas aptiko, kad nacistams konfiskuojant paveikslus Ferdinandas dar nebuvo spėjęs jų padovanoti. Dėl to byla tapo, švelniai tariant, paini. Dar sudėtingiau buvo tai, kad du susiję paveikslai „Adelė Bloch-Bauer I“ ir „Adelė Bloch-Bauer II“ buvo vieni garsiausių Austrijos ir Klimto kūrinių. „Adelė Bloch-Bauer I“ buvo tapęs muziejaus simboliu ir vadinamas Austrijos „Mona Liza“.

Šie kūriniai buvo pagrobti ir niekada oficialiai nepadovanoti, todėl, Marijos Altman nuomone, jie priklauso šeimai ir 1999 m. ji pradėjo derybas su austrų tarnybomis. Moteris prašė grąžinti porą kolekcijoje taip pat buvusių Klimto peizažų, tačiau sutiko palikti muziejui garsiuosius portretus. Austrų institucijos atmetė Altman pasiūlymą ir tada prasidėjo teismo byla „Austrijos Respublika prieš Altman“, daugiausia nagrinėjusi Adelės Bloch-Bauer testamento galiojimą.

Byla nagrinėta Austrijos ir Amerikos teismuose. Altman bandė bylinėtis Austrijos teismuose, tačiau šioje šalyje sprendžiant nuosavybės klausimų bylas ieškovas turi sumokėti vieno procento vertės mokestį. Paveikslai vertinti 150 milijonų dolerių, todėl net ir vienas procentas buvo daugiau, nei Altman galėjo sumokėti.

Nors ir sumažintas, mokestis liko per didelis Altman, kuri padavė ieškinį Amerikos teisme. Byla pasiekė Aukščiausiąjį teismą. Vis dėlto dar prieš paskelbiant sprendimą šalys sutarė išspręsti ginčą Austrijos arbitraže, kur klausimą turėjo nagrinėti nepriklausomų ekspertų grupė.

Sprendimas priimtas 2006 m. pradžioje. Austrijai tai buvo nemalonus patyrimas – ekspertai bendrai sutarė, kad kūriniai turi priklausyti Altman. Arbitrų nuomone, konfiskuojant paveikslai priklausė Ferdinandui ir Austrijos valstybė po karo neteisėtai pasiliko juos sau. Tai buvo viena pirmųjų garsių bylų. Ji atkreipė dėmesį į „dvigubą ekspropriaciją“, kurią patyrė daug holokausto aukų. Iš pradžių per arizaciją asmenį apiplėšė nacistai, o paskui tarnybos, po karo nenorėjusios rasti tikrųjų savininkų arba tuo nesirūpinusios.

2006 m. kovą Austrija perdavė paveikslus Marijai Altman, ši nebepanoro palikti muziejui jokių kūrinių. Bylos baigtis sukėlė politinę ir tapatybės krizę, nes dauguma austrų ir toliau manė, kad paveikslai turi likti šalyje. Opozicija kaltino vyriausybę, kad ši nesutiko derėtis su Marija Altman, kai ji dar ketino palikti portretus „Österreichische Galerie Belvedere“. Vienos gatvėse šmėžavo garsiųjų portretų plakatai su užrašu „Sudie, Adele“. Taip pat surengtos kelios „gelbėjimo akcijos“ – meno ir bankininkystės pasaulio žmonės bandė išpirkti paveikslus.