Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Po didelio atgarsio sulaukusių Bondi-Jaray ir Bloch-Bauerio bylų vis daugiau žydų palikuonių ėmė ieškoti prieš ir per karą prarastos nuosavybės. Nemažai šeimų žinojo, kur tie meno kūriniai yra, tačiau buvo įsitikinusios, kad reikalauti juos grąžinti beprasmiška. Nusikaltimui buvo suėjęs senaties terminas. Kai kurios šeimos bandė kūrinius atgauti, bet sulaukdavo neigiamo muziejų ir tarnybų atsakymo arba tiesiog buvo ignoruojamos. Vašingtono konferencija ne tik suteikė šioms šeimoms viltį, bet ir išjudino dešimtmečiais dulkes kaupusius reikalavimus grąžinti. Marija Altman parodė, kaip privatus žmogus gali bylinėtis su visa šalimi.

Viena pirmųjų pagal Vašingtono principus atgavusi meno kūrinius buvo Vokietijos žydo, pramonininko ir meno kolekcininko Makso Zilberbergo (Max Silberberg) marti. 1934 m. Zilberbergas buvo priverstas parduoti dalį didelės savo kolekcijos, kai nacistai ėmėsi žydiškų įmonių boikoto, kuris stipriai kirto finansinei šeimos padėčiai. Nors tai ir nebuvo galima vadinti grobstymu, Vašingtono konferencija traktavo, kad tai tiesiogiai paveikta nacių vykdyto persekiojimo. 1940 m. Makso Zilberbergo nuosavybė arizuota, o jis su žmona mirė Aušvice.

Pavyko nustatyti daugiau nei keturiasdešimties kolekcijos kūrinių buvimo vietą. Jie buvo pasklidę Vokietijos, Izraelio, JAV, Šveicarijos, Lenkijos ir Rusijos muziejuose. 1999 m. marti Gerta Zilberberg-Bartnicki (Gerta Silberberg-Bartnitzki) kai kuriuos kūrinius atgavo, tarp jų buvo ir van Gogo bei Hanso fon Marė (Hans von Marée) darbų. Kai kada klausimą pavykdavo išspręsti derybomis, pavyzdžiui, kalbant apie Izraelio nacionaliniame muziejuje Jeruzalėje saugomą Kamilio Pisaro „Monmartro bulvarą“. Kūrinys grąžintas, tačiau ilgam laikui paskolintas muziejui, kur ir liko kaboti. Grąžinti toli gražu ne visi Zilberbergo kolekcijos eksponatai. Akivaizdi bendra tendencija, kad kur kas sunkiau susigrąžinti priklausančius privatiems asmenims arba Rytų Europos muziejuose esančius kūrinius.

Kita garsiai nuskambėjusi tūkstantmečių sandūros byla buvo susijusi su Nyderlandų meno prekeivio Žako Goudstikerio kolekcija, kurią pasiglemžė Hermanas Geringas ir Aloizas Mydlas. 1946 m. Žako našlė Dezi Goudstiker grįžo į Nyderlandus pareikalauti šeimos nuosavybės. Su savimi ji turėjo užrašų knygelę, kurioje sutuoktinis prieš mirtį kruopščiai surašė 1 241 meno kolekcijos kūrinį. Prie kiekvieno darbo pateiktos detalios pastabos apie dydį, kainą ir kilmę. Nors ir turėdama tokią informaciją, Dezi Goudstiker pakliuvo į biurokratijos pinkles. Geringas su Mydlu užvaldė Goudstikerio nuosavybę „pirkimo būdu“, todėl ji buvo konfiskuota tarnybų. Šios perėmimo akto netraktavo kaip arizavimo (ko ir siekė Geringas su Mydlu) ir konfiskavo kaip „priešišką nuosavybę“.

Po šešerius metus trukusio teisinio bylinėjimosi 1952 m. Dezi Goudstiker dėl finansinių priežasčių turėjo susitaikyti su Nyderlandais. Ji gavo sumą, kuri atitiko pusę nuosavybės įsigijimo kainos neatsižvelgiant į infliaciją. Už gautus pinigus jai pavyko išpirkti 165 paveikslus. 1997 m. Nyderlandai pripažino, kad po karo sprendžiant restitucijos klausimus padaryta klaidų. Goudstikerio atvejis Nyderlandams buvo karti pamoka. Goudstikerio paveldėtoja Marei fon Zaher (Marei von Saher) iš pradžių susidūrė su tokiu pat atsainiu požiūriu kaip ir Dezi Goudstiker prieš 50 metų. Vyriausybė nusileido tik 2005 m., įsikišus Pasaulio žydų kongresui ir neseniai įkurtai įstaigai „Herkomst Gezocht“. Kitais metais Marei fon Zaher grąžinta 200 paveikslų, iki tol saugomų valstybės kolekcijose. Deja, likę 700 prapuolė Geringui ir Mydlui juos pardavus ar išmainius į kitus. Kai kurie rasti Vokietijos ir kitų šalių muziejuose, bet daug yra dingę.

XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje Deividas Roulandas pats dalyvavo sprendžiant kai kuriuos atvejus Vokietijoje. Vienas garsiausių buvo susijęs su Kasparo Davido Frydricho paveikslu „Vacmanas“, kurį žydas meno kolekcininkas Martinas Brunas (Martin Brunn) 1937 m. buvo priverstas parduoti Nacionalinei galerijai Berlyne, kad šeima galėtų išvykti į JAV. 2002 m. paveikslas grąžintas Bruno palikuonims, bet netrukus sugrįžo atgal. Palikuonys jį pardavė vokiečių bankui „Dekabank“, o šis paskolino kūrinį Nacionalinei galerijai Berlyne. Dažnai abiem šalims būdavo rekomenduojamas sprendimas, kai palikuonys gauna finansinę kompensaciją, o kūriniai lieka muziejuose. Daugelis Roulando atstovautų bylų baigdavosi ne teismo sprendimu, o susitaikymu. Bylos sprendimas teisme yra rizikingas abiem šalims. Derybose įstaigai dažnai pavyksta pasilikti kūrinį nerizikuojant jo visiškai netekti, kaip sprendžiant Bloch-Bauer bylą. Tuo pat metu advokatų kontoros laukia labai didelis ir kartais neįmanomas darbas, kai reikia rasti istorinių įrodymų po 70 metų nagrinėjamoje byloje. Paprastai tyrimus atlieka abi šalys, tačiau faktai, bylojantys, kad kūrinio praradimas greičiausiai buvo nacistų spaudimo padarinys, anaiptol ne visada tinka teismui.

Kita priežastis, kodėl muziejai stengiasi išvengti bylinėjimosi, yra tokias bylas lydintys neigiami atgarsiai. Viešosioms įstaigoms tai yra gana svarbu.

„Vašingtono principų numatomas „priimtinas ir adekvatus“ sprendimas dažnai yra geriausia išeitis abiem šalims. Dauguma palikuonių sutinka parduoti darbus atgal muziejams ir ieško sprendimų, kurie leistų kūriniams juose likti. Tai galima pasiekti parduodant mažesne nei rinkos kaina, jei tik paveldėtojas netrokšta trūks plyš pats turėti kūrinio. Nemažai mūsų klientų nori, kad menas būtų prieinamas visuomenei, bet ne visi. Tai priklauso nuo klientų“, – pasakoja Roulandas.

„Geriausia viską išspręsti derybomis, bet jei tai neįmanoma, turi būti tokių klausimų sprendimo sistema. Teisinį procesą reikia grįsti nuodugniais tyrimais, geriausia abipusiais. Kiekvienas atvejis turi būti vertinamas atsižvelgiant į aplinkybes, o ne atmetamas dėl įsigaliojusios senaties, remiantis prielaida, kad kūrinys buvo įsigytas sąžiningai, ar teigiant, kad palikuonys per ilgai delsė pradėti procesą. Taip pat labai gerai, jei klausimą sprendžia nepriklausoma šalis, komisija, o ne pats muziejus.“

Šiandien Roulando firma atstovauja maždaug 30–35 nacistų pasiglemžtų kolekcijų savininkų palikuonims.

„Kai kuriose kolekcijose yra tūkstančiai objektų, todėl tai labai ilgas procesas. Mes visą laiką tiriame, kur gali būti tokioms kolekcijoms priklausę kūriniai. Vis dėlto daugiausia laiko reikalauja kilmės tyrimai. Istorinis tyrimas yra privaloma sąlyga norint to imtis. Kiekvienas atvejis unikalus“, – sako Roulandas.

Net jei Roulando apibūdintas procesas atrodo gana aiškus, tikrovė retai kada būna tokia paprasta. Deividas Roulandas pats atsidūrė vieno garsiausių, sudėtingiausių ir labiausiai kritikuotų XXI a. ginčo dėl meno kūrinio centre. Jis sukėlė visuotinę Vašingtono konferencijos pradėtos restitucijos kritiką.

Ši atvejis susijęs su ekspresionisto Ernsto Liudviko Kirchnerio paveikslu „Berlyno gatvės scena“. Kultūrinė ir nacionalinė kūrinio svarba Vokietijoje buvo panaši į Bloch-Baueriui priklausiusius Klimto darbus. Paveikslas buvo iš vienuolikos darbų serijos, kurią Kirchneris nutapė prieš pat prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Šie netrukus prapulsiančio pasaulio vaizdai laikyti ekspresionizmo šedevrais. Juose Kirchneris užfiksavo dvejopą santykį su modernumu, persmelkusiu „Die Brücke“ grupės ekspresionistus. „Berlyno gatvės scena“ tapo žymiausiu serijos kūriniu. Tai gatvės scenos akimirka. Centre yra dvi moterys – pasipuošusios, ekstravagantiškos, spalvingos. Jas supa blyškių spalvų drabužiais apsitaisę vyrai. Paveikslas skleidžia stiprų nervingumą.