Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Vos po dvejų metų „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ pasirodė meno kūrinių rinkoje Volfgango Ketererio (Wolfgang Ketterer), Romano Norberto brolio, aukcionų namuose Štutgarte. Tada kūrinys vadinosi „Gėlių sodas su mėlyna tvora“ ( Blumengarten mit blauem Zaun ). Jis įtrauktas į spalvotą katalogą ir pažymėtas 998 numeriu. 1964 m. paveikslą Romanas Norbertas Ketereris paskolino Moderniojo meno muziejui.

Po dvejų metų, 1966-aisiais, Romanas Norbertas Ketereris pardavė antrą Noldės paveikslą „Aguonos ir rožės“ ( Mohn und Rosen ), taip pat iš Doičo kolekcijos. Kūrinys parduotas Italijos aukcione „Campione d’Italia“. Paveikslas priklausė Gertrūdai Erberlei (Gertrud Erberle) iš Madrido ir buvo parduotas Ernestui Blomui (Ernesto Blohm) iš Venesuelos. Kūrinys pasirodė rinkoje tik 2006 m. Šveicarijoje surengtame aukcione.

Kaip paveikslas atsidūrė Madride ir kodėl Romanas Norbertas Ketereris pardavinėjo du kūrinius iš dingusios Doičo kolekcijos, gaubia paslaptis. Iki šiol veikiantis Ketererio aukcionas teigia neišsaugojęs tų laikų dokumentų. Moderniojo meno muziejaus archyve taip pat nėra jokių duomenų apie paveikslo praeitį.

Vis dėlto atrodo, kad „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ neatsitiktinai iškilo į paviršių septintame dešimtmetyje, kai daugelyje šalių restitucijos klausimai buvo padėti į lentynas, o karo nusikaltimai laikyti išpirktais. Laikotarpis taip pat byloja, kad savininkai ir pardavėjas galėjo žinoti apie kūrinių praeitį ir nusprendė, kad dabar juos galima saugiai parduoti meno kūrinių rinkoje. Ją septintame dešimtmetyje pasiekė daugybė nuo pat karo dienos šviesos nemačiusių darbų.

Net ir nepavykus išsiaiškinti, kur, kada ir kas pavogė Doičo kolekcijos paveikslus, nekilo abejonių, kad dingusi nuosavybė buvo tiesioginis šeimos persekiojimo padarinys. Galbūt kolekcija buvo konfiskuota po 1941 m., kai naujas įstatymas atėmė iš emigravusių žydų Vokietijos pilietybę, o šalyje likusi jų nuosavybė atiteko valstybei. Tai galėjo įvykti ir anksčiau, kai nacistinės Vokietijos saugumo ministerija ( Reichssicherheitshauptamt ) konfiskavo visą sandėliuojamą žydų nuosavybę. Frankfurte, kaip ir kitose Vokietijos vietose, su arizavimu, konfiskavimu ir ekonominiu reketu susiję dokumentai karo pabaigoje buvo sunaikinti.

Laiške Moderniojo meno muziejui Binderneigelas rašo, kad „istorinio konteksto šviesoje paveikslo „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ netektis laikytina nacistų vykdyto persekiojimo padariniu“, todėl paveikslas turi būti grąžintas.

Šį kartą į reikalą pažvelgta daug rimčiau ir Moderniojo meno muziejus prašė palaukti jo atsakymo. Sausio pabaigoje klausimas svarstytas susitikime su Kultūros ministerijos atstovais, dalyvaujant ir Ylvai Hilstrem, Moderniojo meno muziejaus Komunikacijos skyriaus vadovei Sesilijai von Šants (Cecilia von Schantz) ir ministerijos Teisės skyriaus vadovui Knutui Veibuliui (Knut Weibull). Perskaičiusi turimą informaciją Kultūros ministerija nutarė, jog „nėra garantijos, kad Doičo kūrinys tikrai buvo konfiskuotas nacistų“, rašo posėdžio protokole Ylva Hilstrem. Tai svarbi detalė. Bindernagelas savo laiške taip pat nesako, kad kūrinys buvo konfiskuotas nacistų, o teigia, kad jis „buvo prarastas dėl nacistų vykdyto persekiojimo“.

Susirinkime buvo nuspręsta dėl muziejaus pozicijos šiuo klausimu: bus stengiamasi išlaikyti paveikslą. Iš Hilstrem protokolo matyti, kad susirinkime daugiausia kalbėta apie strategijas. Jei šeima toliau reikalaus, reikėtų, pavyzdžiui, paminėti, kad ji „jau gavo finansinę kompensaciją“.

Nutarta laikytis tokios pozicijos: „Švedija turi bendradarbiauti ir vadovautis nustatytomis taisyklėmis, tačiau neturėtume pasiduoti be kovos, nes tai pramintų takus daugybei panašių reikalavimų.“

Apie kokius kitus „reikalavimus“ kalbama, nėra patikslinta. 2006 m. vasarį Larsas Nitvė atsakė advokatų kontorai „po konsultacijų su Janu Vidlundu (Jan Widlund) iš „Vinge“. Advokatų kontora „Vinge“ yra viena Moderniojo meno muziejaus rėmėjų, o Vidlundas – aistringas meno kolekcininkas. Šiame ginče Vidlundas buvo muziejaus advokatas ir atliko labai svarbų vaidmenį palikuonių ir Moderniojo meno muziejaus konflikte.

Atsakyme Bindernagelui Nitvė rašo, kad muziejus neneigia, jog kūrinys priklausė Otui Natanui Doičui, tačiau „dar 1967 metais sąžiningai jį įsigijo iš geros reputacijos aukciono“. Nitvė taip pat rašo, kad muziejus stengėsi išsiaiškinti, ar kūrinys „neatsidūrė aukcionų namuose neteisėtai“, ir teigia, kad muziejus „neturėjo galimybės to nustatyti“.

Toliau Nitvė rašo, kad „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ yra muziejaus lankytojų labai vertinamas kūrinys. Atsakymas baigiamas taip: „Nuodugniai apsvarstę priėjome išvadą, kad paveikslas negali būti grąžintas Oto Natano Doičo paveldėtojams.“

Viršelyje buvo nespalvota nuotrauka. Dvi moterys stovi pamiškėje. Tarp jų ketverių penkerių metų vaikai. Akivaizdu, kad ko nors laukia, viena moteris gręžiasi nuo kameros. Ranką laiko priglaudusi prie krūtinės, veidas iškreiptas baimės arba sielvarto. Publika gavo po knygos „Papasakok apie tai savo vaikams – knyga apie holokaustą Europoje 1933–1945 metais“ ( Tell Ye Your Children – A Book About the Holocaust in Europe 1933–1945 ) egzempliorių.

„Apie tai turite papasakoti“ – štai kas yra Švedijos informacinės kampanijos apie holokaustą esmė“, – 1998 m. Vašingtono konferencijoje kalbėjo Švedijos ministrų kabineto narys Peras Nuderis. Jis papasakojo, kad Švedijoje buvo išplatinta 800 000 tūkstančių knygos egzempliorių. Informacinė kampanija „Gyva istorija“ sulaukė tarptautinio susidomėjimo dar prieš konferenciją, tačiau 1998 m. Vašingtone ją vainikavo didžiulė sėkmė. Niekas ir niekada nedarė ko nors panašaus.

„Po metų žmonija įžengs į naują tūkstantmetį. Paliekame XX ir pradedame XXI amžių. Ko galime pasimokyti iš praeities? Ir ką paliksime senajame tūkstantmetyje?“ – pranašiškai klausė Peras Nuderis.

Savo kalbą Nuderis baigė Junatano iš Astridos Lindgren knygos „Broliai Liūtaširdžiai“ citata: „Kai kuriuos dalykus tiesiog turi padaryti, net jei tai ir pavojinga. Priešingu atveju būsi ne žmogus, o tiesiog šlamštas.“

Kampaniją „Gyva istorija“ paskatino ne Vašingtono konferencija, o 1997 m. Imigracijos tyrimų centro ir Nusikalstamumo prevencijos tarybos parengta ataskaita. Dokumente buvo pateikti apklausos rezultatai. Švedijos jaunimo buvo klausiama, ką jie yra girdėję apie holokaustą. Atsakymai parodė, kad tik 66 proc. apklaustųjų tiksliai žino, kad vyko genocidas. Dėl prastų rezultatų Jorano Peršono (Göran Persson) vyriausybės iniciatyva pradėta kampanija „Gyva istorija“. 2003 m. ji tapo senamiestyje įsikūrusia įstaiga „Gyvosios istorijos forumas“.

Kampanija „Gyva istorija“ sustiprino ir taip plačiai paplitusią nuomonę, kad Švedija yra tolerantiška ir didelį dėmesį tarptautiniams klausimams skirianti šalis ir moralinis pavyzdys. Vis dėlto Peras Nuderis kalbėjo ne apie Švedijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.

1998 m. vasarą, artėjant konferencijai, JAV užsienio reikalų ministerija paskelbė ataskaitą, kurioje aptariami neutralių šalių Ispanijos, Portugalijos, Argentinos, Turkijos ir Švedijos ekonominiai santykiai su nacistine Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais. Duomenys Švedijos anaiptol nenudžiugino. Prekyba Švedijos geležies rūda, taip pat rutuliniais guoliais ir miško medžiaga buvo labai svarbi nacistinės Vokietijos karo mašinai sukurti ir išlaikyti. „Švedijos geležies eksportas buvo vertingiausia pagalba Vokietijos karo poreikiams“, – rašo ataskaitos autoriai. 1940 m. Švedija tenkino 40 proc. Vokietijos geležies poreikio. Aukšta švediškos geležies kokybė buvo labai svarbi pažangių ginklų technologijai. Per karą Vokietija eksploatavo okupuotų šalių geležies rūdos telkinius, tačiau švediškas plienas buvo reikalingas aukštos kokybės produktams, pavyzdžiui, rutuliniams guoliams. Apie pusę Vokietijos rutulinių guolių sudarė Valenbergų (Wallenberg) šeimai priklausančios Švedijos rutulinių guolių gamyklos Bavarijoje produkcija. Sąjungininkai rutulinių guolių gamybą laikė itin svarbia vokiečių karo reikmėms ir 1943 m. surengė vieną rizikingiausių per visą karą antskrydžių, norėdami ją sustabdyti. Per antpuolį numušta daugiau nei 50 amerikiečių bombonešių. Laikinai nutrauktą gamybą greitai kompensavo rutuliniai guoliai iš Švedijos gamyklų.