Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Geteborgo meno muziejui 1939 m. rugpjūtį siūlyta pirkti Emilio Noldės paveikslų. Darbus norėjo parduoti vienas Noldės žmonos, danų aktorės Ados Vilstrup (Ada Vilstrup), brolių. Nurodoma, kad kūriniai įsigyti iš Vokietijos propagandos ministerijos. Sprendžiant pagal laiką, greičiausiai tai buvo „degeneravusio“ meno akcijos darbai. Tikėtina, kad taip Noldės šeima bandė išgelbėti dalį kūrinių. Vis dėlto muziejus jų nepirko.

Galiausiai komisija ir Lindkvistas konstatavo, kad Švedijoje nėra jokių „didesnės veiklos su nacistų pagrobtais meno kūriniais pėdsakų“.

Komisija pasakė aptiktusi mažai požymių, kad meno kūriniai galėjo būti slapta įvežami į Švediją ir gabenami per ją tokiais kiekiais, kaip, pavyzdžiui, Šveicarijoje. Tai būtų palikę pėdsaką vokiečių archyvuose.

Vis dėlto labai tikėtina, kad pagrobti meno kūriniai įvairiais būdais patekdavo į Švediją. Ši šalis tik sporadiškai minima tos srities tyrimų literatūroje, pavyzdžiui, išsamioje Martino Dino (Martin Dean) apžvalgoje „Žydų plėšimas – žydų turto konfiskavimas per holokaustą 1933–1945 m.“ ( Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust 1933–1945 ), kur atskirai apžvelgiama kiekviena šalis. Gali būti, kad į Švediją patekę negausūs kūriniai čia atsidūrė pavienių individų pastangomis.

Po karo sąjungininkų sudarytame juodajame asmenų ir meno prekeivių sąraše Švedija ir švedai minimi kelis kartus.

Linnégatan gatvėje gyvenęs Heinricho Himlerio masažuotojas Feliksas Kerstenas (Felix Kersten) įtariamas įvežęs ir slėpęs SS vadui skirtus pagrobtus meno kūrinius. Į Švediją emigravusi ir pilietybę gavusi vokietė Edita Liudmila Lopich-Lundkvist (Editha Ludmilla Loppich Lundquist), įtariama, tyrusi, ar galima Švedijoje parduoti Prancūzijoje, Olandijoje ir Vokietijoje pagrobtą kinų porcelianą. Taip pat pranešama, kad ji buvusi Gebelso meilužė. Būta ir daugiau panašių pranešimų apie pavienius individus, tačiau nė vieno atvejo nebuvo galima pagrįsti.

Vis dėlto Švedijos komisija nutarė, kad šiai sričiai reikia detalesnių tyrimų, tiksliau – ištirti Švedijos tarnybų užsienyje, ambasadų ir konsulatų saugotą nuosavybę. Švedų žinybos per karą ją saugojo dėl įvairių priežasčių: kartais dvigubą pilietybę turinčių asmenų prašymu, retsykiais iš humaniškumo. Liko neatsakyta, ar saugota holokausto aukų nuosavybė taip ir liko Švedijoje.

2000 m. užsienio reikalų ministrė Ana Lind (Anna Lindh) inicijavo tyrimą. 2002 m. paskelbti rezultatai parodė, kad Švedijos įstaigose užsienyje saugota nemažai žydų kilmės žmonių nuosavybės. Didžioji dauguma kūrinių ir daiktų grąžinta po karo. Vis dėlto vienas atvejis sulaukė išskirtinio dėmesio. 1938 m. Austrijoje gyvenusi žydų kilmės Lenkijos pilietė Fransiska Rotenberg (Franziska Rothenberg) Lenkijos generaliniame konsulate Vienoje paliko 45 paveikslus ir 5 kilimus. Kai 1939 m. Vokietija užpuolė Lenkiją, visa nuosavybė buvo perduota Švedijos konsulatui, nes ši šalis perėmė atstovavimą Lenkijos interesams.

Po 15 metų, 1954-aisiais, konsulatas gavo vienintelės išgyvenusios Rotenberg giminaitės Antuanetės Korn (Antoinette Korn) iš Paryžiaus užklausą. Korn prašė informuoti apie kolekcijos likimą. Tyrimas parodė, kad konsulatas dar 1939 m. spalį grąžino paveikslus ir vieną kilimą Rotenberg nekilnojamojo turto agentui, turinčiam įgaliojimus išnuomoti jos butą, kai po 1938 m. įvykusios Austrijos aneksijos Rotenberg buvo priversta bėgti į Krokuvą.

Nekilnojamojo turto agentas Rotenberg nedalyvaujant pareikalavo grąžinti jos meno kūrinius iš konsulato, nes taip būsią lengviau „išnuomoti būstą“. Kūriniai buvo paimti, o dokumentus pasirašė Rotenberg namų šeimininkė. Šeštame dešimtmetyje konsulato atliktas tyrimas parodė, kad Rotenberg nuosavybę 1942 m. konfiskavo vokiečių tarnybos dėl nesumokėtų „paveldėjimo mokesčių“.

Antuanetė Korn buvo įsitikinusi, kad Švedijos konsulatas neturėjo įgaliojimų atiduoti kūrinius, ir pareikalavo kompensacijos. Korn taip pat teiravosi, kur dingo keturi negrąžinti kilimai. Konsulatui buvo sunku atsakyti į šį klausimą. 1957 m. Užsienio reikalų ministerija laiške Korn paaiškino tiksliai nežinanti, kur dingo tie kilimai. Jie galėjo būti atiduoti vokiečių tarnyboms, kai Švedija pasirašė su nacistine Vokietija sutartį, pagal kurią įsipareigojo grąžinti visą saugotą lenkų nuosavybę, nes Lenkija nebeegzistavo.

Jei kilimai liko konsulate, jie galėjo būti sunaikinti per bombardavimą arba pagrobti karo pabaigoje, kai konsulato patalpos buvo apleistos. Užsienio reikalų ministerija atmetė Korn reikalavimą atlyginti nuostolius ir teigė, kad perduodant paveikslus nekilnojamojo turto agentui pasielgta teisingai. Antuanetė Korn negavo iš Švedijos žinybų kompensacijos ir nesulaukė atsiprašymo už nuosavybės perdavimą.

Tiriant Vokietijos istorijos muziejaus archyvus, kuriuose buvo ir medžiaga iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto, paaiškėjo, kad vienas iš Švedijos konsulato atiduotų Fransiskos Rotenberg paveikslų tapo Adolfo Hitlerio nuosavybe ir buvo atidėtas „Sonderauftrag Linz“ programai. Tai XIX a. vokiečių dailininko Franco fon Lenbacho (Franz von Lenbach) paveikslas „Ponas ir ponia Dopelbildniai“. Paveikslas Linco kolekcijoje kataloguotas kaip „Hitler 3066“ ir nupirktas iš konfiskavimo tarnybos „Haupttreuhandstelle“ už 800 reichsmarkių, o tai šiandiene verte būtų apie 30 000 kronų 13. Kaina verta dėmesio, turint omenyje, kad Hermanas Geringas vieną Lenbacho paveikslą pirko aukcione už 74 000 reichsmarkių ir padovanojo jį Adolfui Hitleriui gimtadienio proga.

Francas fon Lenbachas buvo vienas mėgstamiausių Hitlerio menininkų. Jis turėjo kelis šio dailininko paveikslus. Berghofu vadinamame jo name Alpėse kabojo Lenbacho nutapytas Oto fon Bismarko portretas.

1957 m. Vokietija paveikslą „Ponas ir ponia Dopelbildniai“ grąžino Antuanetei Korn. Anksčiau nebuvo žinoma, kad Švedijos konsulato Vienoje atiduotas kūrinys atsidūrė Linco kolekcijoje.

Ataskaitos „Švedija ir žydų turtas“ duomenys paskatino Švedijos mokslo tarybą pradėti tyrimų projektą „Švedijos santykis su nacizmu, nacistine Vokietija ir holokaustu“. 2006 m. pristatyti tyrimo rezultatai atskleidė, koks didelis buvo Švedijos bendradarbiavimas. Jame taip pat kalbama, kaip nacistinė Vokietija mėgino vykdyti arizavimo politiką ir Švedijoje, bandydama įtikinti su Vokietija verslo reikalų turinčias švedų įmones atleisti jose dirbančius žydus. Tyrimą knygoje „Gyvenimas blogio kaimynystėje“ apibendrinęs Klasas Omarkas daro išvadą, kad Švedijos „nuolaidžiavimo politika nuėjo per toli“. Keistai atrodo situacija, kai Švedijos cenzūra iškerpa filmo „Kasablanka“ fragmentą, kur vyriškis paspiria „Vichy“ butelį, nes tai gali būti suprasta kaip Viši režimo kritika.

2006 m. pristačius tyrimo rezultatus pasigirdo balsų, kad Švedijos ir nacistinės Vokietijos santykius reikėtų tirti ir toliau. „Svenska Dagbladet“ debatų straipsnyje tuometis Liaudies partijos vadovas Larsas Leijonborgas (Lars Leijonborg) ir jo partijos bičiulis Erikas Ulenhagas (Erik Ullenhag) rašė, kad „mes niekada rimtai nesprendėme savo santykių su nacizmu klausimo, nes ši gėdinga istorijos dalis nedera su oficialiąja tiesa, kad liaudies namais esanti Švedija buvo gerumo įsikūnijimas pasaulyje“. Ulenhagas ir Leijonborgas pasisakė už tai, kad būtų suburta komisija, kuri „atsakytų į klausimą, kodėl Švedija daug kartų šoko pagal nacistų dūdelę“.

Nauja komisija taip ir nebuvo suburta. Nedaug kas įžvelgė paralelių su tuo, kas tada vyko Moderniojo meno muziejuje. Nė viena komisija ar tyrimas nesidomėjo, ar Švedijos kolekcijose neatsirado pagrobtų meno kūrinių pokario laikotarpiu. Keista, nes Amerikos muziejuose šimtai, manoma, per karą pagrobtų meno kūrinių atsidūrė ne karo metais, o gerokai vėliau.