Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

2006 m. gegužės 11 d. Moderniojo meno muziejus gavo atsakymą. Šį kartą asmeniškai iš Deivido Roulando. Šis informavo, kad jo klientų netenkina Moderniojo meno muziejaus sprendimas pasilikti paveikslą. Roulandas rašo, kad muziejus negali būti laikomas „sąžiningai“ įsigijusiu paveikslą, nes reikėjo patikrinti kūrinio praeitį ir taip išsiaiškinti jo istoriją. Negrąžinus paveikslo bus imtasi teisinių priemonių ir istorija pasieks spaudą (tuo metu dar niekas apie tai nerašė).

Roulandas taip pat nusiuntė laišką tuomečiam teisingumo ministrui Tomui Budstremui (Thomas Bodström). Jame supažindino su situacija ir prašė ministro įsikišti. Tiesa, Roulandas nežinojo, kad, skirtingai nei JAV, Švedijoje ministro įsikišimas būtų neteisėtas, nes tai prilyginama ministro piktnaudžiavimui padėtimi.

Laiškas Moderniojo meno muziejų iš karto sukėlė ant kojų. Gegužės 12 dieną valdybos susirinkime nutariama, kad muziejus „neturi įgaliojimų ir nėra kompetentingas savarankiškai priimti sprendimų šiuo klausimu“. Apie tai pranešama Kultūros ministerijai ir užsimenama, kad kūrinio likimas turi būti svarstomas vyriausybės lygiu.

Larso Nitvės ir valdybos pirmininkės Anos Gretos Leijon (Anna-Greta Leijon) pasirašytame kreipimesi į vyriausybę nurodomos trys priežastys: 1) kalbama apie tarptautinius Vašingtono konferencijos principus; 2) nuosavybės klausimas yra susijęs su tarptautinės teisės normomis, apie kurias muziejui trūksta žinių; 3) muziejus neturi įgaliojimų pats perduoti kolekcijos kūrinius.

Tačiau tuo pat metu kreipimesi Nitvė ir Leijon rašo, kad šiuo atveju „nėra pagrindo remtis Vašingtono konferencijos principais“, nes neaptikta jokių požymių, kad „aukcionų namai būtų įsigiję kūrinį kokiais nors neteisėtais būdais“.

Visiškai klaidinga išvada. Moderniojo meno muziejus nuo pat pradžių daugiau dėmesio skyrė tam, kaip kūrinys įsigytas, o ne tam, kaip jis pavogtas. Kelerius metus buvo kartojama ta pati maldelė, kad paveikslas „sąžiningai“ pirktas iš „geros reputacijos aukcionų namų“.

Moderniojo meno muziejaus advokatui Janui Vidlundui pavedama išsiaiškinti juridines ir istorines klausimo aplinkybes ir pateikti rekomendaciją Kultūros ministerijai. Vis dėlto Vidlundas yra ne nepriklausoma šalis, o glaudžiai su muziejumi susijęs asmuo. Vidlundas atliko užduotį tik 2007 m. Per tą laiką Deividas Roulandas per kontoros partnerius Vokietijoje parengė istorinę ataskaitą, kurioje teigiama, kad „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ iš tiesų yra iš Doičo kolekcijos. Vis dėlto ataskaita neatsakė į klausimą, kur paveikslas buvo nuo karo iki septinto dešimtmečio, kai jį įsigijo Ketereris. Atsakymo negavo ir Moderniojo meno muziejus, kreipęsis į Ketererį, kurio įmonė ir toliau veikia. Vidlundo tyrime dėmesys pirmiausia sutelktas į klausimą, pagal kokios šalies įstatymus – Švedijos (kur kūrinys yra), Šveicarijos (kur pirktas) ar Vokietijos (kur pavogtas) – turi būti sprendžiama byla. 2007 m. vasarį Vidlundas susitiko su Roulandu jo biure Manhatane, kad „gautų informacijos“. Prieš tai susirašinėjant elektroniniu paštu Roulandas primygtinai norėjo, kad būtų taikomi Vokietijos įstatymai. Tos šalies įstatymai suteikia nacizmo aukoms daugiausia teisių. Roulandas rašė, kad „jei Noldės paveikslas būtų Vokietijos muziejuje, dabar jis jau būtų grąžintas“.

Janas Vidlundas pabrėžė, kad Doičų šeima 1962 m. iš Vokietijos valstybės už paveikslą gavo 4 000 markių kompensaciją, tačiau, Roulando teigimu, tai vargu ar yra visiškas atlygis, veikiau būdas Vokietijai „nuraminti sąžinę“.

Roulandas informavo, kad paprastai restitucijos atvejais atgavę meno kūrinį paveldėtojai grąžina anksčiau gautas kompensacijas. Vidlundo nuomone, „vargu ar būtų sąžininga“ grąžinti pinigus Vokietijos valstybei, o ne Moderniojo meno muziejui.

Toliau derybose akcentuojamas klausimas, kas yra „sąžininga“.

Po kelių savaičių Roulandas pranešė, kad palikuonys neprieštarautų kompensuoti Moderniojo meno muziejui 1967 m. išleistas 162 150 kronų, tačiau nepridėdami padidėjusios vertės, nes muziejus „turėjo laimės naudoti paveikslą 40 metų“.

Per susitikimą Roulandas supažindino su panašiomis bylomis Vokietijoje ir Austrijoje, kuriomis, jo manymu, reikėtų vadovautis sprendžiant restitucijos klausimus ir Švedijoje. Vidlundas įžvelgė, kad tarp jų ir šio konkretaus atvejo stinga ryšio, ir apibendrindamas susitikimą rašė: „Roulandas teigė, kad iki šiol iš esmės visos šalys sprendė grąžinimo klausimą kaip Vokietija. Per detalesnes diskusijas paaiškėjo, kad tai netiesa, nes, pavyzdžiui, Vengrija nesutiko su keliais reikalavimais grąžinti kūrinius ir sėkmingai gynė šią poziciją teisme.“

Balandžio mėnesio atmintinėje Vidlundas nusprendė, kad bus remiamasi Šveicarijos įstatymais. Larsui Nitvei jis rašė, kad „buvusiems savininkams gali būti labai sunku atgauti Šveicarijoje įsigytą daiktą“ ir kad „egzistuoja palankios teisinės priežastys atsisakyti grąžinti“.

Tuo pat metu su Finansų ministerija pasitarusi Kultūros ministerija nusprendė patikėti bylą Moderniojo meno muziejui. Vis dėlto vyriausybės nutarime rašoma: „Moderniojo meno muziejus atmetė paveldėtojų reikalavimus ir teigė, kad nėra teisinio pagrindo grąžinti paveikslą“. Vyriausybė nusprendė, kad muziejus „turi spręsti ginčą atsižvelgdamas į Vašingtono konferencijos susitarimą“.

Kokia teisės sistema bus vadovaujamasi, tampa ne taip svarbu, tačiau koks turėtų būti „sprendimas“, taip pat nedetalizuojama. Derybos patikimos Moderniojo meno muziejui. Pasirodžius vyriausybės nutarimui, situaciją imama aptarti spaudoje. 2007 m. birželį Moderniojo meno muziejus išplatina pranešimą spaudai, kuriame, beje, yra netikslumų. Be kita ko, jame sakoma, kad 2003 m. į muziejų kreipėsi „amerikiečių advokatas“, kai iš tiesų kreipėsi Rikardas Lorka-Doičas. Roulando advokatų kontora susisiekė su muziejumi tik po dvejų metų. Spaudos pranešime Moderniojo meno muziejus taip pat pabrėžia, kad kūrinys buvo „sąžiningai“ įsigytas, o šeima anksčiau yra gavusi tai, „kas tuo metu laikyta visiška kompensacija už prarastą kūrinį“.

Šis teiginys neatitinka tikrovės. 1962 m. šeima gavo už kūrinį 4 000 markių. Kai po dvejų metų Moderniojo meno muziejus pasiskolino paveikslą „Gėlių sodas (Utevarfas)“, Romanas Norbertas Ketereris rašė Pontusui Hultenui, kad kūrinys kainuoja 125 000 markių. Kitaip tariant, remiantis Ketererio vertinimu, Doičų šeima gavo vieną trisdešimtąją paveikslo rinkos vertės. Net ir labai norint, to negalima laikyti „visiška kompensacija“.

„Juridine prasme esame teisūs, tačiau yra ir tam tikras politinis aspektas“, – sakė Moderniojo meno muziejaus skyriaus vadovė Ana Sofi Noring (Ann-Sofi Noring) laikraščiui „Dagens Nyheter“ rugpjūtį, taip atskleisdama muziejaus nenorą grąžinti kūrinį. Įstatymai gina muziejų, tačiau dėl „politinių“ priežasčių paveikslą gali tekti grąžinti.

Toliau derėjosi advokatai Janas Vidlundas ir Deividas Roulandas.

Derybose muziejus ir Vidlundas laikėsi pozicijos, kad kūrinys buvo „sąžiningai“ įsigytas, todėl Moderniojo meno muziejus turėtų gauti kompensaciją, o ne tik grąžinti paveikslą pats nieko nereikalaudamas. 2007 m. rugpjūtį rašytame laiške Roulandas sako, kad kalbant apie nacistų pagrobtą paveikslą beprasmiška diskutuoti, ar kūrinys įsigytas „sąžiningai“.

Šalių diskusijos ignoravo Vašingtono konferencijos dvasią, ir tai tapo vienu skausmingiausių restitucijos atvejų XXI a.

Vis dėlto iš pradžių būta tarpusavio supratimo. Rugpjūtį Roulandas kartu su pora Doičų palikuonių lankėsi Moderniojo meno muziejuje. Larsas Nitvė asmeniškai parodė paveikslą. Po vizito Roulandas rašė, kad palikuonys pasirengę ieškoti sprendimo, leisiančio paveikslui likti muziejuje, jei tik Moderniojo meno muziejus to pageidauja. Roulandas siūlė muziejui išpirkti paveikslą už 1 650 000 svarų, o tai jis laikė „esmine nuolaida“ ir nurodė, kad panašus Noldės paveikslas 2002 m. „Christie’s“ aukcione parduotas už 2 150 000 svarų.