Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Vis dėlto daugiausia energijos Larsas Nitvė skyrė Deividui Roulandui. Jis rašė, kad Moderniojo meno muziejus pasiūlė ginčo sprendimą 50: 50: „Moderniojo meno muziejus taip pat siūlėsi sumokėti amerikiečių advokatui jo honorarą, žinoma, pagal priimtinus principus. Šeimai tai būtų tokia pati ekonominė nauda kaip ir tada, jei muziejus grąžintų paveikslą besąlygiškai. Skirtumas tik, kad taip Moderniojo meno muziejus gautų tam tikrą kompensaciją už paveikslo praradimą. Kaip tai įmanoma? Pirmiausia todėl, kad tokio tipo advokatai, koks dabar atstovauja Doičų šeimai, dirba komisinių pagrindu. „The Art Newspaper“ juos vadina „nacių dovanų medžiotojais“. Paprastai jų atlygis siekia 40–50 proc. laimėtos vertės. Šiuo atveju kalbame apie 12–15 milijonų kronų, jei viskas klotųsi taip, kaip nori advokatas.

Puikusis Emilio Noldės paveikslas nėra juridinis klausimas, nes įstatymas, be jokios abejonės, gina Moderniojo meno muziejų. Tai moralinis klausimas, todėl mes ir toleruojame tuos nemalonumus, nes nenorime nusileisti lobį medžiojančiam amerikiečių advokatui.“

Pasak Nitvės, muziejus tapo godaus amerikiečių advokato auka. Laikraščiui „Dagens Nyheter“ Nitvė sakė: „Man, kaip tarnautojui, patogiausia būtų buvę atiduoti paveikslą, bet aš nemanau, kad tai būtų morališkai teisinga.“

Tuo metu, kai konfliktas, regis, įgijo ne itin gražias formas ir skambėjo vis aštresnės mintys, pradėjo formuotis ginčo sprendimas. Roulandas pasiūlė alternatyvą: „rėmėjas“ nuperka paveikslą iš Doičo palikuonių ir paskolina jį Moderniojo meno muziejui. Vidlundas atsakė, kad pasiūlymas atitinka muziejaus interesus ir jie patys bandys rasti rėmėją. Deja, nepavyko. 2009 m. pradžioje potencialų anoniminį pirkėją pristatė Čarlzo A. Goldšteino padedamas Roulandas.

Nors po kelerių metų šalys pagaliau rado bendrą kalbą, kilo susitarimo vos nesužlugdęs paskutinis konfliktas. Jo esmė – kiek laiko paveikslas liks Moderniojo meno muziejuje. Muziejus spyriojosi ir čia – jis norėjo pasilikti paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ nuo dešimties iki dvidešimties metų. Deja, pirkėjas (anonimas kolekcininkas) sutiko paskolinti trejiems–penkeriems metams. Ginčas dėl paskolinimo trukmės buvo toks rimtas, kad susitarimas vos nenutrūko. 2009 m. kovą Roulandas sakė žurnalui „Focus“: „Mes vėl grįžome į pradžią.“

Šį kartą kultūros ministrei parašė pats Rikardas Lorka-Doičas ir paprašė jos įsikišti. Per visą konfliktą Lena Adelson Liljerot laikėsi nuošaliai ir vengė atsakyti į klausimus ta tema. Vis dėlto ji buvo priversta reaguoti į parlamento nario, Liaudies partijos atstovo Fredriko Malmo (Fredrik Malm) klausimą: „Muziejus per advokatą reikalauja iš savininkų pasidalyti pelną arba paskolinti paveikslą ilgam laikui. Kiti valstybiniai JAV ir Europos muziejai kūrinius grąžino nereikalaudami jokios kompensacijos. Remdamasis tuo noriu paklausti kultūros ministrės, ką ji ketinanti daryti, kad Švedijos muziejai apskritai, ypač Moderniojo meno muziejus, laikytųsi Vašingtono principų dėl nacistų per Antrąjį pasaulinį karą pavogtų meno kūrinių grąžinimo.“

Atsakydama Liljerot leido suprasti, kad ji palaiko Moderniojo meno muziejų: „Pasitaikė, kad meno kūriniai buvo grąžinti seniesiems šeimininkams nereikalaujant kompensacijos, tačiau Vašingtono susitarimas nenumato grąžinti nemokant kompensacijos… Paveikslas buvo įsigytas sąžiningai, todėl priklauso Švedijos valstybei. Taip pat reikia pridurti, kad paveldėtojai yra gavę Vokietijos valstybės kompensaciją.“

Nors įsikišti bandė ir paveldėtojai, Moderniojo meno muziejus ir toliau tvirtino, kad tai pirmiausia konfliktas su advokatu Deividu Roulandu. Tai buvo pastebima per visą ginčą. Kaip Nitvė minėjo anksčiau, muziejaus moralinė atsakomybė yra neleisti meno kūriniui patekti į „godžių“ advokatų rankas.

„Paveldėtojų advokatas iš JAV Deividas Roulandas neturi jokio teisinio pagrindo šiems veiksmams. Jei turėtų, būtų kreipęsis į teismą, todėl bando pasiekti tikslą kitomis spaudimo priemonėmis. Deja, tai yra drabstymosi purvais kampanija, jis bando pavaizduoti mus kaip nenorinčius bendradarbiauti“, – sakė Moderniojo meno muziejaus Viešųjų ryšių skyriaus vadovė Marija Muberg (Maria Moberg) laikraščiui „Sydsvenskan“ 2009 m. kovą, kai derybos vėl įstrigo.

Kaip ir Vokietijoje, Švedijoje kilo debatų restitucijos klausimu, nors ir gerokai mažesnių. Keliami tie patys dalykai. Meno ir kultūros kritikė Ingela Lind (Ingela Lind) leidiniui „Dagens Nyheter“ parašė komentarą: „Moderniojo meno muziejus nesiderės. Šeima jau gavo kompensaciją.“ Ji sakėsi mananti, kad „Moderniojo meno muziejus pasirinko pavojingą būdą derėtis dėl sumų su šeima, kuri septintame dešimtmetyje jau gavo kompensaciją iš Vokietijos valstybės. Jei dabar šeima yra nepatenkinta ir nori daugiau pinigų, pirmiausia ji turėtų kreiptis į Vokietijos valstybę.“

Lind manė, kad „panašūs ginčai su muziejais pritrauks vis daugiau pinigų ištroškusių advokatų, kurie yra asmeniškai suinteresuoti didinti prekybos meno kūriniais pelną“.

„Dagens Nyheter“ kultūros skyriaus vadovė Marija Šotenius (Maria Schotenius) buvo dar griežtesnė ir teigė: „Gal reikėtų susitarti dėl tarptautinio senaties termino, kol muziejai dar nėra ištuštinti? Advokatai praturtės, bet kultūra nuskurs.“

Debatų tinklalapyje „Newsmill“ jai atsakė autorių teisių ir meno teisės tyrinėtoja Katarina Renman Klason (Katarina Renman Claesson). Pasak jos, „tai stebėtini teiginiai, kai tarptautiniu mastu ir kitose Europos šalyse juntami visai kitokie siekiai. Kokie, Marijos Šotenius nuomone, kūriniai sudaro mūsų valstybinių muziejų kolekcijas?“

Klason turi omenyje, kad kalbama ne apie „advokatų išlaidas, o apie bandymą palengvinti pavogtų kūrinių grąžinimą teisėtiems šeimininkams“. Jos manymu, „keista manyti, kad kultūra turi būti priklausoma nuo nacistų vagysčių vien tam, kad nenuskurstų“.

Daug kas su ja sutiko. Istorikė Ingrida Lomfors (Ingrid Lomfors), buvusi ir komisijos dėl žydų turto Švedijoje Antrojo pasaulinio karo metais sekretorė, rašo „Expressen“ kultūros puslapyje: „Daugiau nei 40 metų muziejininkai, tyrėjai ir visuomenė apžiūrinėjo paveikslą ir niekam nekilo klausimų dėl jo kilmės. Kaip tai įmanoma? Mano galva, dėl naivumo. Egzistuoja kažkoks patiklumas dėl Švedijos santykio su nacistų vykdytu žydų turto grobstymu. Mano karta užaugo įsivaizduodama, kad Švedija laikėsi nuošaliai nuo karo ir holokausto. Vadinasi, nebuvo jokio pagrindo tirti, ar savininkų netekusi žydų nuosavybė neatsidūrė Švedijoje.“

Lomfors paminėjo svarbų aspektą. Moderniojo meno muziejus per ginčą tvirtino, kad palikuonių reikalavimus silpnina tai, jog jie nuo 1978 m. žinojo, kad kūrinys yra šiame muziejuje, tačiau laukė 25 metus ir tik tada pareikalavo grąžinti. Ar muziejaus atsakomybė tikrinti savo kolekcijos kilmę?

Žurnale „Focus“ Tordas Eriksonas rašė, kad klausimas sprendžiamas neturint politinio intereso: „Palyginti su JAV užsienio reikalų ministerija, pasyvumas pribloškiantis.“

Tai patvirtino ir Veslis A. Fišeris, „Claims Conference“ atstovas, lankęsis Švedijoje dar 2007 m., kur susitiko su Kultūros ministerijos atstovais. Stokholme jis bendravo su ministerijos sekretore Helena Nilson (Helen Nilsson), Nacionalinio muziejaus kolekcijų skyriaus vadovu Torstenu Gunarsonu (Torsten Gunnarsson) ir Kultūros paveldo departamento vadove Ana Greta Erikson (Anna-Greta Eriksson). Susitikime aptarta galimybė pradėti Švedijoje projektą, kuris tirtų, ar po karo į Švedijos muziejų kolekcijas pateko nacistų pagrobtų meno kūrinių. Tyrimo rezultatai turėtų būti paskelbti centriniame tinklalapyje arba Lootedart.com.