Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

„Suorganizavau susitikimą, nes buvo akivaizdu, kad Švedija apskritai netyrė meno kūrinių kilmės. Tai reikėjo padaryti. Noldės atvejis buvo labai simptomiškas.“

Kol kas tai neįgyvendinta. Viešas tyrimas taip ir neatliktas, tinklalapis su kilmės tyrimų rezultatais nesukurtas. Muziejų pasaulyje Noldės byla veikiau atbaidė, o ne paskatino tyrimus.

2009 m. rugsėjį galiausiai susitarė Moderniojo meno muziejus ir Doičo palikuonys. Pasiektas kompromisas. Paveikslas liko muziejuje penkerius metus, tačiau dar penkerius metus muziejus galės skolintis iš pirkėjo kitus atitinkamos vertės kūrinius. Doičo palikuonys grąžino sumą, kuri atitiko septintame dešimtmetyje jų gautą 4 000 markių kompensaciją. Anonimė pirkėja (Londone gyvenanti izraelietė) nupirko paveikslą už 3 150 000 dolerių.

Moderniojo meno muziejus pralaimėjo. Taip pat smarkiai nukentėjo jo reputacija, kai apie ginčą ėmė rašyti viso pasaulio spauda. Metas užversti šį puslapį. 2009 m. rugsėjį muziejus išplatino pranešimą spaudai apie susitarimą: „Moderniojo meno muziejus yra patenkintas klausimo baigtimi.“ Tačiau aiškiai nurodė: „Papildomi komentarai šiuo klausimu nebus teikiami.“

Abi šalys sutarė viešai nekalbėti šia tema. Įsivyravo tyla.

Danielis Birnbaumas (Daniel Birnbaum) sėdėjo su puodeliu kavos Moderniojo meno muziejaus restorane. Ankstyvos vasaros saulutė švietė virš Nybruviko. Pažvelgėmė į didelius smiltainio namus palei Strandvägen gatvę.

„Švedija ilgai buvo turtinga šalis. Nupirkta daug meno kūrinių“, – ištarė jis.

Akivaizdu, kad „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ nėra mėgstamiausia Nitvės įpėdinio tema. Nors pro muziejų Šepsholmene nutekėjo jau daug vandens, klausimas vis dar yra opus.

Larsas Nitvė išėjo iš šio muziejaus 2010 m. ir dabar dirba Honkonge – kuria kinų meno muziejų. Janas Vidlundas taip pat nebedirba muziejuje. Kai teiraujuosi dėl interviu, jis atsako, kad „yra saistomas ilgalaikių įsipareigojimų nekalbėti“, todėl tam reikalingas muziejaus sutikimas. Beveik po savaitės staiga sulaukiau Danielio Birnbaumo skambučio. Jis norėtų pasikalbėti, mes susitariame dėl susitikimo.

Birnbaumas sakosi nesąs išanalizavęs to atvejo. Jis užsisakė iš archyvo segtuvą ir šis dabar pūpso prieš jį ant stalo. Muziejaus archyvuose guli kelios dėžės su tūkstančiais dokumentų apie „Gėlių sodo“ bylą.

Net jei Birnbaumas nėra susipažinęs su archyvu, istorija jam pažįstama ir kaip privačiam asmeniui, ir kaip profesionalui. Jo tėvas Karlas Birnbaumas (Karl Birnbaum) 1939 m. turėjo bėgti nuo nacistų dėl savo žydiškos kilmės. Be to, Birnbaumas ilgai dirbo ir studijavo Vokietijoje. Beveik dešimt metų buvo Frankfurto meno mokyklos „Städelschule“ direktorius. Jis domėjosi šiais klausimais Vokietijoje, o tarp muziejininkų turi su panašiais atvejais susidūrusių draugų.

„Viskas gana painu. Moderniojo meno muziejaus kūriniai priklauso ne man, ne Larsui Nitvei ir ne muziejui. Tai visos švedų liaudies nuosavybė. Šie kūriniai turi didelę kultūrinę, istorinę ir finansinę vertę. Kai kurie iš čia esančių verti daugiau nei milijardo kronų. Iškilus tokiems dalykams kaip su Noldės paveikslu, klausimas tampa gana opus. Čia juk niekas negali nuspręsti, kad jis turi būti atiduotas. Niekas su panašiais dalykais nėra susidūręs ir Kultūros ministerijoje, kuriame nors Švedijos muziejuje ar dar kokioje nors įstaigoje. Manau, į visą sprendimą reikėtų žvelgti iš šios perspektyvos“, – kalba Birnbaumas ir tuo pat metu priduria, kad jam kelia nerimą kai kurie išgirsti argumentai. „Žvelgiant dalykiškai, visai nesvarbu, kad advokatas gavo didelius komisinius. Jie taip dirba.“

Restitucijos klausimus sprendžiančios tarptautinės organizacijos iki šiol yra sunerimusios dėl Švedijos veiksmų. Su Moderniojo meno muziejumi buvo susisiekęs ir bandė įsikišti Čarlzas A. Goldšteinas iš „Commission for Art Recovery“.

„Maniau, kad galiu jiems padėti paaiškindamas, kokia yra šio klausimo tarptautinė perspektyva, tačiau atrodė, kad kalbuosi su siena. Susitikimas su Moderniojo meno muziejaus atstovais, sakyčiau, buvo pati blogiausia mano bendravimo su muziejais patirtis. Tarsi būtume kalbėjęsi 1942-aisiais. Apėmė jausmas, kad jie laikosi pozicijos „tai buvo ne mūsų karas, ne mūsų ir problema“. Visi veiksmai padarė labai slogų įspūdį, ir kalbant apie Moderniojo meno muziejų, ir apie Švediją apskritai.“

Veslis A. Fišeris teigia, kad Švedija niekada gerai nesupratusi, kas yra restitucija: „Bendraujant su Kultūros ministerija apėmė jausmas, kad ten tai laikyta tik finansiniu reikalu, kurį galima išspręsti transakcija. Tokiu atveju klausimas visiškai nesuprastas. Juk iš esmės tai yra moralinis, estetinis ir jausminis dalykas. Jūs bendraujate su šeima, kuri buvo persekiojama ir žudoma. Turint omenyje labai problemiškus Švedijos veiksmus per Antrąjį pasaulinį karą, tokie klausimai galėtų būti tvarkomi kur kas supratingiau. Reikia prisiminti, kad Švedija atliko fantastišką darbą su „apie tai turite papasakoti“ ir užėmė pirmaujančias holokausto studijų pozicijas pasaulyje. Deja, spręsdama ginčą dėl Noldės Švedija prarado dalį prestižo.“

Pasigirdo balsų, kad problema kilo dėl to, jog klausimo sprendimas perduotas muziejui, o ne vyriausybei, kuri ir pasirašė Vašingtono principus. Taip manė ir „Dagens Nyheter“ meno kritikė Ingela Lind. 2008 m. ji rašė: „Svarbu, kad sprendimus dėl nacistų nusikaltimų kompensacijos priimtų vyriausybė, o ne muziejai.“ Danielis Birnbaumas tam tikra prasme sutinka: „Šiuo atveju klausimas buvo perduotas spręsti Moderniojo meno muziejui. Gali pasirodyti natūralu, bet dirbant muziejuje paprastai dėmesys skiriamas parodų rengimui ir kur gauti pinigų kūriniams įsigyti, o ne sudėtingiems juridiniams klausimams, kurie, be to, dar yra ir už verslo teisės ribų. Maža to, tai tarptautinė etiniu požiūriu skausminga teritorija. Suprantu, nebuvo lengva. Kaip tai tvarkyti? Muziejus daugiau nieko ir negalėjo, tik pasakyti, kad tai turi spręsti vyriausybė. Čia esantys kūriniai priklauso ne mums, o visiems. Tai valstybės nuosavybė. Tokios kolekcijos darbų negalima pardavinėti. Kultūros ministerija parideno kamuolį atgal, nors muziejuje net neturime visu etatu dirbančio teisininko. Mes sprendžiame tik paprastus, su kūrinių skolinimu susijusius teisinius klausimus, tai palyginti tik vaikų žaidimai. Tada pasirodė natūralu įtraukti ir „Vinge“ atstovus, kuriems net nemokame, turime tam tikrą rėmimo sutartį. Juk tai viena garsiausių Švedijoje advokatų kontorų, tiesa, verslo teisės, o čia juk ne verslo teisė. Čia kalbama apie visai kitus dalykus.“

Birnbaumas pripažįsta, kad ir pats nėra kompetentingas spręsti tokių klausimų: „Jei pats patekčiau į tokią situaciją, pasakyčiau: „Keliu rankas aukštyn! Neturiu žalio supratimo. Nuodugniai viską išsiaiškinkime!“ Niekas nėra suinteresuotas, kad kolekcijoje atsidurtų pavogtas ar kitu nelegaliu būdu įgytas kūrinys. Tai būtų purvina dėmė ant sienos ir nepateisinama etiškai. Sužinoję, kad čia vyksta kas nors nelegalaus, visiems laikams nusigręžtų muziejaus rėmėjai.“

Vis dėlto po incidento su „Gėlių sodu“ muziejus neatliko jokių specialių kilmės tyrimų nacių pagrobtiems meno kūriniams išsiaiškinti. Birnbaumas sako, kad tai gal ir gera mintis: „Negaliu atmesti galimybės, kad muziejuje galbūt esama ir kitų tokios kilmės darbų. Didesnė dalis mūsų kolekcijos yra kitokio pobūdžio, tai amerikietiškas menas. Žinoma, suprantu, kad atsakomybė už tokius tyrimus tenka muziejui. Tokia mano nuomonė.“

Susitarimas nekalbėti apie tą įvykį, Birnbaumo manymu, „nėra itin gera pozicija“. Jis turi ketinimų surengti seminarą 2014 m., kai paveikslas bus grąžintas, o muziejus galės pasiskolinti vieną arba kelis naujus kūrinius.