Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

MFAA karininkai netruko aptikti pirmąsias meno kūrinių saugyklas Prancūzijoje. Rugpjūčio viduryje Rorimeris atvyko į Châteu de Sourches pilį, kur susitiko su lengviau atsikvėpusiu pagrindiniu už paveikslus atsakingu Luvro muziejininku Žermenu Bazenu (Germain Bazin), kuris ketverius metus nerimastingai saugojo Medičių ciklą – paveikslų seriją, kuriai nutapyti Prancūzijos karalienė Marija de Mediči XVII a. pradžioje užsakė Rubensą. 24 dalių ciklas pasakoja apie jos gyvenimą mitologinėmis scenomis. Daugeliu atvejų vokiečiai šių saugyklų nesunaikino, net jei kartą prie Valensjė pilies, kur buvo saugoma taip pat ir Luvro „Milo Venera“, atsiradusi iliuzijų netekusi SS divizija ėmė šaudyti. Meno kūriniai nenukentėjo, tačiau kulkos kliudė vieną prancūzų sargą, kuris nuo sužeidimų mirė.

1944 m. rugpjūčio pradžioje ERR Paryžiuje ėmė ruoštis palikti „Jeu de Paume“. Biurai buvo valomi, kompromituojantys dokumentai deginami, o meno kūriniai išvežami iš muziejaus. Paskutiniai kūriniai nerūpestingai sumesti į porą prie muziejaus stovinčių sunkvežimių. Kareiviai nebesirūpino, kad dėžėse būtų kokia nors apsauginė medžiaga, ir tiesiog sukrovė paveikslus vieną ant kito. Rozė Valan sunerimusi žiūrėjo, kas vyksta.

Smarkiausiai ir neabejotinai drąsiausiai su nacistų plėšikavimu Prancūzijoje kovojo ne kuris nors MFAA vyrų, o ši drovi, bet ryžtinga prancūzė. Rozė Valan ketverius metus šnipinėjo ERR veiklą „Jeu de Paume“. Ji buvo vienintelė pašalinė plėšikavimo mašinos liudytoja. Tai, kad jai pavyko išsilaikyti muziejuje, yra stebuklas, bet taip pat ir atkaklumo pasekmė. Valan buvo atleista iš muziejaus keturis kartus, bet kaskart grįždavo ir įtikindavo, kad reikia pasirūpinti kuria nors svarbia muziejaus dalimi. Vokiečių nepavojinga administratore laikyta ponia Valan iš tiesų slapta registravo tūkstančius per „Jeu de Paume“ keliaujančių meno kūrinių. Iš kur jie atsirado ir, kas dar svarbiau, kur keliavo. Nuo 1941 m. rugpjūčio iš muziejaus į Vokietiją išsiųstos 4 174 dėžės su 22 000 meno kūrinių. Valan dažnai pasilikdavo iki vėlumos, kai vokiečių meno žinovai jau būdavo išėję namo arba į kurią nors Paryžiaus užeigą. Dažnai kaip tik naktimis ji galėdavo išsamiai inspektuoti naujai atkeliavusius kūrinius. Kai kada slapta išsinešdavo nufotografuotų meno kūrinių negatyvus ir pasidarydavo kopijas. Valan taip pat rinko informaciją iš vairuotojais, pakuotojais arba „Jeu de Paume“ sargybiniais dirbančių tautiečių.

Kelis sykius perduoti informacijos ji susitiko su Žaku Žožaru (Jacques Jaujard) iš „Musées Nationaux“, kuris slapta dirbo Prancūzijos pasipriešinimo judėjimui ir Šarlio de Golio vyriausybei Londone. Itin vertinga buvo informacija apie traukinius, kuriais gabenti meno kūriniai. Viena svarbiausių pasipriešinimo judėjimo grandžių buvo geležinkelininkai, Résistance-Fer , dažnai sabotavę vokiečių krovinius. Valan informacija buvo itin svarbi, kad pasipriešinimo judėjimas nesusprogdintų arba nenuverstų nuo bėgių prancūzų kultūros lobių prikrauto traukinio.

Ji puikiai žinojo, kad šnipinėdama rizikuoja gyvybe. Vienas Geringo agentų ERR Brunas Lozė (Bruno Lohse) irgi informavo Valan, kad ji gali būti sušaudyta kilus menkiausiam įtarimui. Kuo labiau prie Paryžiaus artėjo Vakarų sąjungininkai, tuo pavojingesnis darėsi Valan darbas. Nacistai pradėjo valyti „Jeu de Paume“ galerijas, buvo pavojus, kad taip pat pasielgs ir su liudytojais. Vis dėlto Rozė Valan liko iki pabaigos. Rizikingas, bet pasiteisinęs sprendimas.

Po kruvinų mūšių Vakarų sąjungininkai pralaužė vokiečių gynybą Normandijoje ir artėjo prie Paryžiaus. Rugpjūčio pirmąją lenkų pasipriešinimo judėjimas sukilo prieš vokiečius Varšuvoje. Vokiečiai tada jau akivaizdžiai traukėsi visais frontais, tačiau Varšuvos sukilimas vis tiek sulaukė neregėtai žiauraus atsako. Vokiečių armijai nuslopinus sukilimą, nužudyta beveik 200 000 lenkų. Medžiojant sukilėlius miestas buvo sprogdinamas kvartalas po kvartalo, kol liko tik septintadalis pastatų.

Rugpjūčio pradžioje atrodė, kad Paryžiaus laukia panašus likimas. Adolfas Hitleris įsakė ginti kiekvieną miesto namą visai kaip Stalingrade.

Inžinierių komandos ėmė minuoti tiltus per Seną, o Notre Dame , Invalidų katedra ir Liuksemburgo rūmai buvo prikimšti dinamito. Užminuoti prancūzų tarnybų pastatai, jėgainės, vandens rezervuarai ir kita infrastruktūra. Po miestu besidriekiantys tuneliai prikrauti povandeninių laivų torpedų. Paryžius tiesiogine žodžio prasme buvo bet kada sprogti galintis parako sandėlis. Adolfas Hitleris nusprendė, kad geriau miestas virs dulkėmis, nei pateks priešams į rankas. Pražūtingi Vokietijos miestų bombardavimai Hitlerio akyse nulėmė ir Paryžiaus likimą. Prieš metus vykęs Hamburgo bombardavimas buvo toks visa griaunantis, kad didesnę žalą galėjo padaryti tik atominė bomba. Intensyvus oro antpuolis visą miestą pavertė fakelu ir sukėlė daugiau nei 300 metrų aukščio ugnies audrą, ryjančią žmones kaip sausus lapus. Neišsigelbėjo net ir spėję į slėptuves – liepsna sunaudojo visą deguonį ir juos uždusino.

Rozė Valan stebėjo paskutinius paveikslus į sunkvežimius prie „Jeu de Paume“ kraunančius kareivius. Netrukus jai pavyko išsiaiškinti, kur jie važiuoja. Sunkvežimiai nekeliavo tiesiai į Vokietiją, jie judėjo į Obervilį Paryžiaus šiaurės rytuose, kur krovinys pateko į traukinį.

Rozė Valan nukopijavo važtaraščius ir taip sužinojo ne tik traukinio numerį, bet ir kuriuose vagonuose ERR sukrovė paveikslus. Iš „Jeu de Paume“ išsiųstos 148 dėžės. Krovinyje buvo ne mažiau kaip 64 Pikaso darbai ir daugybė Dega, Sezano, Renuaro ir Modiljanio kūrinių. Didesnė jų dalis atkeliavo iš Paulio Rozenbergo kolekcijos. Į kitus vagonus sukrauti projekto „M-Aktion“ daiktai, šis per visą karą siuntė į rytus tūkstančius vagonų su namų ūkiais.

Rozė Valan dingo iš „Jeu de Paume“ galerijos lygiai taip pat diskretiškai, kaip ketverius metus ten rinko informaciją. Po poros dienų Valan pavyko informuoti apie traukinį pasipriešinimo judėjimą.

Traukinys, kurio numeris 40044, turėjo išvykti iš Obervilio į Austriją, o vertingasis krovinys atsidurti Koglo rūmuose į rytus nuo Zalcburgo. Žinodami, kad Vakarų sąjungininkai yra jau visai prie pat Paryžiaus, Žožaras ir Valan buvo kupini ryžto sustabdyti traukinį, tačiau tai turėjo būti padaryta ne kulkomis, o kur kas veiksmingesniu ginklu – prancūziška biurokratija. Tam mobilizuotos Résistance-Fer pajėgos. Rugpjūčio 10 d. vagonai buvo baigti krauti ir paruošti kelionei, bet tada ėmė streikuoti prancūzų geležinkelininkai. Traukinys stovėjo Obervilyje kelias savaites. Bėgiai iki pat sienos buvo užkimšti traukinių su namo grįžtančiais vokiečiais – nė vienas nacistas nenorėjo būti Paryžiuje, kai prancūzų pasipriešinimo judėjimas ims suvesti sąskaitas.

Tuo pat metu vyko intensyvus ir pavojingas žaidimas dėl Paryžiaus. Eizenhaueris nenorėjo veržtis į miestą, nes žinojo, kad tai gali pristabdyti visą Vakarų sąjungininkų judėjimą Vokietijos link ir pailginti karą. Šarlis de Golis ir laisvoji Prancūzijos armija buvo kitos nuomonės. Tuo pat metu Paryžiuje brendo chaosas. Pasipriešinimo judėjimo nariai pjaustė vokiečių automobilių padangas, vogė kelio ženklus ir rengė reidus prieš vokiečių postus. Vokiečiai atsakė pasipriešinimo dalyvių sušaudymu Bulonės miške. Beveik 3 000 politinių kalinių išvežti į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą. Pasipriešinimas netrukus virto atvirais kariniais veiksmais, renčiant barikadas ir ant stogų slapstantis snaiperiams. Atsakydami vokiečiai sudegino Grand Palais rūmus. Tą pačią rugpjūčio 24 d. į Paryžių įžengė laisvoji Prancūzijos armija. Hitleris įsakė uždegti degiklį. Paryžius turėjo paskęsti liepsnose, miesto tiltai griūti į Seną, Notre Dame būti sunaikinta, o Napoleono kripta palaidota po susprogdintais Invalidų rūmais. Tą akimirką, kai Paryžius turėjo išlėkti į orą, vyriausiasis vokiečių pajėgų vadas Dytrichas fon Cholticas (Dietrich von Choltitz) kartu su 17 000 savo kareivių netikėtai pasidavė prancūzų armijai. Vokietijoje manoma, kad nepaklusdamas Hitlerio įsakymui fon Cholticas išgelbėjo Paryžių. Prancūzijoje teigiama, kad fon Cholticas pasidavė, nes neturėjo kitos išeities. Tiesa greičiausiai yra kažkur per vidurį. Beje, Švedijos konsulas Paryžiuje Raulis Nordlingas (Raoul Nordling) ir šampano gamintojas Pjeras Tetenžė (Pierre Taittinger) intensyviai derėjosi su fon Cholticu dėl Paryžiaus išsaugojimo.