Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Planai dėl Linco ir Berlyno nebuvo tik fantazijos. Vokietijai laimėjus karą jie būtų buvę realizuoti, net jei Hitleris po kurio laiko ir uždraudė daryti finansinius skaičiavimus. Berlyne jau buvo pradėti parengiamieji Welthauptstadt Germania darbai. Nugriauti pastatai, kurių vietoje turėjo išaugti monstriškas Špėro kūrinys Volkshalle ir prieš jį tyvuliuosiantis 1,2 kilometro ilgio ir 400 metrų pločio dirbtinis ežeras. Laikui bėgant didelė Berlyno centro dalis turėjo būti nugriauta ir užleisti vietą naujajam miestui. Miesto plėtros departamentas apskaičiavo, kad reikės nugriauti daugiau nei 50 000 butų. Vis dėlto 1933 m. sudegę senieji Parlamento rūmai turėjo likti, tačiau tik kaip naujųjų monumentalių Reichstago rūmų priestatas. Norėta įrengti tokio dydžio aikštę, kad ja galėtų žygiuoti milijonas žmonių, taip pat 125 metrų aukščio triumfo arką pagal paties Hitlerio brėžinius. Joje ketinta išgraviruoti visų per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusių vokiečių kareivių vardus ir pavardes.

Hitleris ketino užbaigti naująjį miestą 1950 m. ir atidaryti per pasaulinę parodą. Tada jis planavo būti jau pasitraukęs iš aktyviosios politikos ir gyvenimo saulėlydį praleisti Lince. Albertas Špėras suprato, kad baigti miestą per tokį trumpą laiką yra visiškos fantazijos. Vien projektavimas būtų užtrukęs dešimtmetį, o darbui atlikti reikėtų neįtikėtinų medžiagų ir darbo jėgos išteklių.

Praktiniai pasirengimai Berlyne sustabdyti tik 1942 m. Vis dėlto Hitleris nutarė Berlyno ir kitų miestų bombardavimą laikyti tam tikru planavimo darbų tęsiniu. Po karo planuoti didingus pastatus esą būtų paprasčiau – naujasis reichas turėjo iškilti vietoj griuvėsių. Perstatyti ketinta ne tik Berlyną, bet ir daug kitų atrinktų Trečiojo reicho fiurerio miestų. Albertas Špėras liudijo, kad galiausiai Hitlerį domino tik Lincas: „Karo pabaigoje Hermanas Gysleris buvo vis dažniau kviečiamas į štabą pateikti eskizų. Tuo metu Hitleris nebereikalavo kadaise jam taip svarbių Hamburgo, Berlyno, Miuncheno ar Niurnbergo planų. Kartą nusiminęs pasakė, kad iš dabartinių kančių jį galinti išvaduoti tik mirtis. Nuotaiką atitiko ir tai, kad žiūrėdamas į Linco planus vis telkėsi į viename partijos pastato bokštų turinčios būti savo kapavietės brėžinius. Jis aiškiai pasakė, kad net jei ir bus pasiekta pergalė, nenori būti palaidotas greta savo feldmaršalų Berlyno Soldathallen kapinėse.“

Hitleris norėjo būti palaidotas kaip menininkas, o ne kaip generolas. Mieste, kuris jam reiškė daugiausia. Ne Miunchene, kur tapo politiku, ne Berlyne, kur virto fiureriu, o mieste, kuriame pasidarė „menininku“.

Tiek dėmesio Linco projektui ir kolekcijai Adolfas Hitleris skyrė dar ir todėl, kad kolekciją laikė savo palikimu ateinančioms kartoms. Galiausiai tai buvo vienintelis iš didingų planų likęs dalykas.

Vokietijos visuomenė apie projektą nieko nežinojo iki pat 1943 m., kai Heinrichas Hofmanas jį pristatė meno žurnale „Kunst dem Volk“. Projekto paviešinimas buvo propagandos dalis, turinti nuraminti vokiečių liaudį po pralaimėjimo prie Stalingrado.

Vis dėlto Linco projekto negalima vertinti tik kaip propagandos. Adolfui Hitleriui jis buvo labai asmeniškas, jį aptarinėjo tik su artimiausiais žmonėmis. Hitleris pats daug kartų parodė nenorintis sumenkinti meno ir paversti jo tik propagandos priemone. Tai prieštaravo Hitlerio idealistinėms pažiūroms į meną. Kad kasmetėje „Grosse Deutsche Kunstaustellung“ parodoje eksponuojamas menas buvo banalus ir ideologiškai pataikaujantis, veikiau laikytina nesėkme nei tikslu. Pats Hitleris iš tiesų niekada nebuvo patenkintas rezultatu. Kur kas lengviau buvo surinkti istorijos pripažintų meistrų kolekciją.

Pagrindinė muziejaus dalis įrengta pagal trečio dešimtmečio viduryje paties Hitlerio darytus brėžinius, kai jis dar buvo toli nuo valdžios ir svajojo sukurti naują nacionalinę galeriją. Fiurerio muziejus turėjo atspindėti ne tik Hitlerio laiką valdžioje, bet ir dvasinę arijų rasės hegemoniją. Paveldą ketinta perduoti kitai kartai arba dar toliau, kol per Ketvirtąjį reichą įvyks nacionalsocialistinis atgimimas. Albertas Špėras ir Adolfas Hitleris planavo naujų pastatų „griuvėsių vertę“, kitaip tariant, kaip jie atrodys sugriuvę po tūkstančio metų. Hitleris fantazavo sukurti kai ką panašaus į Iktino ir Kalikrato Partenoną, ko neveiktų net laikas. Hitleris padarė ne tik muziejaus eksterjero, bet ir interjero brėžinius ir pristatė Špėrui su Gysleriu galerijų išplanavimą. Kaip pro langus kris šviesa ir kokie turėtų būti baldai. Didžiąją vidurinę galeriją turėjo puošti 180 metrų ilgio skulptūrų frizas.

Hitleris taip pat nusprendė, kad klasikinių renesanso ir baroko meistrų galerijos turėtų būti tiesiogiai sujungtos su XIX a. vokiečių tapybos galerija. Skirtingai nei Hansas Posė, Hitleris manė, kad šie pietų Vokietijos ir Austrijos tapytojai buvo nepakankamai vertinami. Hitlerio įsitikinimu, tik laiko klausimas, kada jie būtų užėmę savo vietą Parnase. Posės ir Foso pasirinkimas buvo strateginis. Pirmasis galėjo kaupti pripažintų meistrų darbus, antrasis papildė kolekciją Hitlerio favoritais Arnoldu Beklinu (Arnold Böcklin), Francu fon Štuku (Franz von Stuck) ir Eduardu fon Griucneriu (Eduard von Grützner), kurį Hitleris laikė vokiečių Rembrantu. Fosas nupirko daugybę Hitlerio mėgstamų dailininkų darbų ir karo pabaigoje kolekcijoje buvo daugiau nei 5 000 kūrinių.

Arnoldas Beklinas buvo didelis pavyzdys Adolfui Hitleriui, kai šis dar bandė tapti menininku ir stojo į Vienos meno akademiją. Hitleriui nepavyko du kartus, daugiausia todėl, kad negebėjo vaizduoti žmonių. Dėl šios nesėkmės visą gyvenimą lydėjo poreikis atsigriebti, pasireiškęs taip pat ir per Linco projektą bei nesibaigiančius bandymus sumenkinti Vieną. Vis dėlto yra manančių, kad Hitleris didesne dalimi laikė save menininku. Kad buvęs ne meno apsėstas politikas, o politikos apsėstas menininkas. Daug kas byloja, kad į pasaulį žvelgęs meno žmogaus akimis, pavyzdžiui, noras apdainuoti savo užkariavimus muzika – Ferenco Listo „Les Préludes“ Tarybų Sąjungoje.

Albertas Špėras dažnai liudijo, kad Hitlerį daug labiau jaudino pranešimai apie bombų sunaikintus teatrus ir operas nei žinios apie žmonių aukas: „Jis nekreipė jokio dėmesio į socialinius sunkumus ir žmonių kančias. Asmeniškai beveik visada norėjo atstatyti sudegusius teatrus.“

Atrodo, jis visiškai nesuprato paprastų žmonių bėdų. Pasak Alberto Špėro, tuo metu, kai tauta badavo ir neturėjo pastogės virš galvos, Hitleris siūlė pakelti liaudies nuotaiką „teatro vaidinimais“. Taip pat ir Jozefas Gebelsas savo dienoraščiuose konstatuoja, kad joks karinis pralaimėjimas negalėjo sulaikyti Hitlerio nuo ilgų postringavimų apie operą ir meną.

Britų istoriko Polo Džonsono (Paul Johnson) nuomone, ši Hitlerio pusė iš pradžių buvo jo raktas į sėkmę: „Meniniai Hitlerio akcentai, be abejonės, buvo itin svarbūs jo sėkmei. Beveik religinį pamišimą primenantis Lenino fanatizmas niekada nebūtų pasiteisinęs Vokietijoje. Vokiečiai buvo viena labiausiai išsilavinusių tautų pasaulyje. Užkariauti jų intelektą buvo nepaprastai sunku, tačiau kur kas lengviau pasiekti širdis ir jausmus.“

Simboliška, kad Hitleris taip primygtinai norėjo atstatyti teatrus. Arnė Rut ir Ingemaras Karlsonas argumentuoja, kad nacistų manifestacijos, eitynės su fakelais, masiniai suvažiavimai, architektūra ir menas buvo iki politikos pakylėtas teatras. Vaidinimas daugeliui vokiečių užpildė dvasinę tuštumą, kompensavo nuo romantikos laikų tokį stiprų netekties pojūtį. Vietoj prancūzų civilizacijos, britų proto, amerikiečių kapitalizmo ir pilkos demokratijos nacistai siūlė liaudį suviliojusį pompastišką teatrą, o dalyvavimą priimant sprendimus turėjo pakeisti vienybės ir pranašumo jausmas. Kultūra buvo to esencija, tai, kas skyrė vokiečius nuo kitų. Partijos suvažiavime 1937 m. sakytoje kalboje Hitleris teigė, kad kultūra yra aukštesnis karo tikslas: „Ši valstybė nebus galia, neturėdama kultūros, arba jėga, neturėdama grožio. Nacijos apginklavimas morališkai pateisinamas tik tada, kai virš kalavijų ir skydų yra aukštesnis tikslas, todėl mes nesiekiame nuogos Čingischano valdžios, tik norime sukurti galybę, turinčią stipresnę visuomenę, kuri bus aukštesnės kultūros gynėja.“