Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Žvelgiant istoriškai, atrodo keista ir šiurpu, kad prie milijonų nekaltų žmonių nužudymo prisidėjęs Geringas nerimavo dėl meno kūrinių vagysčių.

Tai, kas netilpo Geringo traukinyje, pirmiausia statulos, buvo užkasta sode. Geringas atrinko šiek tiek miniatiūrų ir liepė supakuoti į žmonos Emės Gering (Emmy Göring) bagažą. Dėl visa ko, jei kas pakryptų ne taip. Ten pateko ir vienas mėgstamiausių Geringo kūrinių – Johano Vermejerio „Kristus ir santuokos ardytoja“, už kurį buvo brangiai sumokėjęs. Geringas buvo pametęs galvą dėl Vermejerio, kad nepastebėjo, jog tai modernaus olandų menininko Hano van Megereno (Han van Meegeren) falsifikatas. Geringas gyveno gana ilgai, kad sužinotų, jog taip jo dievintas Vermejerio paveikslas buvo klastotė. Pasak vėliau tai Geringui papasakojusio MFAA nario Stiuarto Leonardo, šis žinią jis priėmęs taip, „tarsi būtų pirmą kartą supratęs, kad pasaulyje egzistuoja blogis“.

Paskutiniai kroviniai iškeliavo iš Karinhalės likus vos porai savaičių iki karo pabaigos. Geringas neketino palikti savo medžioklės rūmų Stalinui. Didžiulį kompleksą užminavo inžinieriai iš liuftvafės. Balandžio 20 d. Geringas paskutinį kartą susitiko su Adolfu Hitleriu, kai reicho kanceliarijoje Berlyne vyko paskutinės, slogios fiurerio gimtadienio iškilmės.

Albertas Špėras atkreipė dėmesį, kad Geringas atvyko į renginį apsirengęs reichsmaršalui nebūdinga paprasta uniforma: „Pilkšvai sidabrinę uniformą pakeitė ruda ir pilka amerikiečių uniformų spalva. Vietoj penkių centimetrų pločio paauksuotų antpečių atsirado paprasti medžiaginiai.“

Hitleris buvo apsisprendęs likti Berlyne ir čia sulaukti galo. „Pablyškęs, išprakaitavęs ir plačiai išvertęs akis“ Geringas atsiprašė turįs svarbių reikalų pietų Vokietijoje, paspaudė Hitleriui ranką ir dingo. Jau kitą dieną jis atvyko į netoli pilies Alpėse esantį Berchtesgadeną. Ten jo laukė per visą Vokietiją pervažiavę meno kūrinių prikimšti traukiniai. Viename vagonų buvo apsigyvenęs Valteris Hoferis.

Tą pačią balandžio 21 d. Karinhalė išlėkė į orą.

Po dviejų dienų Berlyną apsupo Raudonoji armija. Būdamas, kaip jis manė, saugiu atstumu nuo Berlyno, Geringas nesėkmingai bandė perimti šalies kontrolę. Jis išsiuntė Hitleriui telegramą, kad jei iki dešimtos valandos vakaro negaus kokios nors žinutės, perims vadovavimą nacistinei Vokietijai. Geringas planavo nedelsdamas pradėti su Vakarų sąjungininkais ir Dvaitu D. Eizenhaueriu derybas dėl separatinės taikos. Atsakymas iš fiurerio bunkerio atėjo po dviejų dienų. Hitleris įsakė SS nedelsiant suimti Geringą, šis neteko visų titulų ir buvo uždarytas namų arešto sąlygomis savo namuose Oberzalcberge. Tuo metu Valteris Hoferis desperatiškai ieškojo, kur paslėpti kolekciją. Jis buvo bejėgis prieš vietinius gyventojus, kurie įsilaužė į stovinčius traukinius ir spruko su buvusio reichsmaršalo kolekcijos dalimis.

Vienu pagrindinių reichsmaršalo konkurentų kovoje dėl Hitlerio malonės esantis fiurerio sekretorius Martinas Bormanas išsiuntė pranešimą atsakingam SS karininkui sušaudyti Geringą. Paprastai SS karininkai būdavo fanatiškai ištikimi, tačiau šį kartą sudvejojo. Taip pat ir SS pradėjo galvoti apie gyvenimą žlugus nacistinei Vokietijai. Slapta susitarus su liuftvafės pajėgomis Geringas buvo „išvaduotas“.

Gegužės 8 d. nedideliame Austrijos kelyje Geringas pats pasidavė amerikiečių pajėgoms. Leitenantui Džeromui Šapirui (Jerome Shapiro) jis atidavė savo auksinį „Walter PPK“ ir dekoratyvinį durklą dramblio kaulo kriaunomis. Tada paklausė, kada galėtų susitikti su Eizenhaueriu. Vietoj susitikimo su generolu jam pasiūlyta kalėjimo kamera.

Tuo pat metu prie Altauszės vyko iki šiol paslapties gaubiama drama. Kovo 19 d. Hitleris išsiuntė Nerono įsakymą visiškai sunaikinti Vokietijos infrastruktūrą. Nieko neturėjo būti palikta nei priešui, nei vokiečių liaudžiai, kuri, Hitlerio įsitikinimu, pasmerkta pražūčiai. Įsakymo pasekmes sušvelnino tai, kad Albertas Špėras slapta nusprendė ignoruoti įsakymą arba tiesiog neleisti jo vykdyti. Vis dėlto fanatiški šalininkai netrukus ėmė sprogdinti fabrikus, vandens rezervuarus, maisto sandėlius, elektrines ir kitą svarbią infrastruktūrą. Užduotis daug kur buvo patikėta vietiniams nacistų vadams gauleiteriams. Už Altauszės kasyklą aprėpiančią zoną atsakingas gauleiteris Augustas Aigruberis (August Eigruber) buvo tvirtai apsisprendęs vykdyti fiurerio įsakymą. Aigruberis buvo brutalus ir fanatiškas meno lobynais nesidomintis nacistas.

Aigruberis įsakė įnešti į kasyklą aštuonias dėžes su sprogmenimis. Jis ketino jokiomis aplinkybėmis neatiduoti meno kūrinių bolševikams arba žydams. Geriau jau palaidoti kalno viduje. Visiško sunaikinimo pavojus Linco kolekcijai iškilo ir dėl Hitlerio neapsisprendimo tuo klausimu. Iš pradžių jis įsakė susprogdinti ir užversti įėjimą, tačiau sužinojęs, kad tai gali sukelti lubų griūtį arba potvynį, suabejojo. Sunaikinti kolekciją ar leisti jai patekti į priešų rankas? Hitleris dvejojo iki pat pabaigos, o tai kėlė sumaištį. Vis dėlto privačiame jo testamente aiškiai pasakyta, kad meno kūriniai turi būti išsaugoti „galerijai gimtajame Lince kurti“.

Balandžio pabaigoje iš reicho kanceliarijos išsiųstas įsakymas meno kūriniams taikyti Nerono įsakymo išimtį, tačiau jis nebuvo duotas tiesiogiai Hitlerio, todėl Aigruberis nusprendė jį ignoruoti. Patvirtinimo gauti nepavyko – balandžio 27 d. nukirpta telefono linija į Berlyną. Po trijų dienų, balandžio 30-ąją, Hitleris nusišovė bunkeryje.

Aigruberis pradėjo ruošti detonaciją. Altauszės kasyklos vadovas vokietis Emerichas Pechmuleris (Emmerich Pöchmuller) jau anksčiau suprato, kad jei nebus nieko griebtasi, kasykla pasmerkta pražūčiai. Kartu su inžinieriumi Otu Hegleriu (Otto Högler) jis ėmė rengti planą, kaip užversti įėjimą į kasyklą mažiau sprogmenų. Vis dėlto bandymas išnešti iš kasyklos bombas buvo nesėkmingas – jį atskleidė vietoje sargybą einantis vienas Aigruberio vyrų. Gauleiteris buvo pastatęs prie įėjimo šešis sargybinius ir įsakęs šaudyti visus, kas prisilies prie dėžių su bombomis. Gegužės 3 d. į Altauszę važiavo gestapo bombų ekspertų grupė.

Vis dėlto viltys dar nebuvo žlugusios. Meno evakuacijoje dalyvaujantys kasyklos darbininkai troško išgelbėti kasyklą lygiai taip pat desperatiškai kaip Pechmuleris su Hegeriu, bet tik dėl kitų priežasčių. Jie buvo iš šeimų, kurias kasykla maitino nuo pat viduramžių. Kalnakasiai neketino leisti vietiniam nacistų vadukui padėti tam tašką.

Vienas kasyklos darbuotojų Aloizas Raudašlas (Alois Raudaschl) sužinojo, kad tose vietose yra Ernstas Kaltenbruneris. Saugumo ministerijos vadovas Kaltenbruneris buvo vienas tų, kurių nacistinėje Vokietijoje bijota labiausiai. Jis buvo atsakingas už gestapą ir saugumo tarnybas Sicherheitsdienst bei Einsatzgruppen – specialiąsias pajėgas, kurios per karą šaltakraujiškai nužudė mažiausiai milijoną žmonių. Sklido gandai, kad net Heinrichas Himleris prisibijojo Kaltenbrunerio, turinčio dar ir gąsdinančią išvaizdą su gilių randų išvagotu veidu. Po karo jis buvo nuteistas už nusikaltimus žmonijai ir pakartas.

Likus iki karo pabaigos kelioms savaitėms, Himleris paskyrė Kaltenbrunerį vyriausiuoju karinių pajėgų vadu pietų Vokietijoje. Austras Kaltenbruneris užaugo netoli Altauszės, kur dabar ir buvo. Raudašlui pavyko per bendrą draugą susitikti su Kaltenbruneriu ir įkalbėti jį įsikišti. Gegužės 4-ąją pusę dviejų nakties gauleiteriui paskambino SS vadas. Net ir užkietėjęs fanatikas Augustas Aigruberis turėjo nusileisti tokiam žmogui kaip Kaltenbruneris.